Rugsėjo pradžioje dienyne atsiranda tvarkaraštis, ir kartu su juo — klausimas, kurio dauguma tėvų garsiai neužduoda. Trisdešimt pamokų per savaitę: tai daug ar taip ir turi būti? Kodėl matematika kartojasi keturis kartus, o istorija du? Kodėl ketvirtoje klasėje matematikos pamokų buvo daugiau nei penktoje? Į visus tris klausimus atsako ne mokykla, o vienas dokumentas, kurio tėvai beveik niekada neatsiverčia.
Tas dokumentas — bendrieji ugdymo planai, patvirtinti švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-559. Jie galioja dvejiems mokslo metams iš karto: 2025–2026 ir 2026–2027. Juose yra trys lentelės — pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, — o jose surašyta, kiek kurio dalyko pamokų mokykla privalo skirti kiekvienoje klasėje. Skaičiai jose užrašyti dviem būdais vienu metu: 175 (5) reiškia šimtą septyniasdešimt penkias pamokas per mokslo metus ir penkias per savaitę.
Perskaityti tas lenteles verta ne dėl smalsumo. Jos parodo, kiek laiko dalykui iš tikrųjų skiriama mokykloje — ir kartu, kiek jo nelieka. Būtent iš to matyti, kodėl vienais metais vaikas pats susitvarko, o kitais staiga nebespėja, nors nei jis, nei mokytojas nepasikeitė.
Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti apie tą lentelę
Ji nustato ne normą, o apatinę ribą. Bendrųjų ugdymo planų 92 punkte pasakyta tiesiai: dalykams mokytis skiriamų pamokų skaičius negali būti mažesnis, nei numatyta planuose. O 18 punkte pasakyta ir kita pusė — mokykla gali nuspręsti organizuoti daugiau pamokų, nei nustatytas minimalus skaičius, jei neviršija jai skirtų kontaktinių valandų.
Iš to plaukia išvada, kuri nustebina daugumą tėvų: valstybės lentelė nepasako, kiek pamokų turi jūsų vaikas. Ji pasako, kiek jam bent jau priklauso. Tikrasis skaičius surašytas kitame dokumente — jūsų mokyklos ugdymo plane, kurį iki mokslo metų pradžios tvirtina mokyklos vadovas, prieš tai suderinęs su mokyklos taryba. Prie to dar grįšime, nes tai vienintelis būdas iš tikrųjų sužinoti savo vaiko savaitę.
Pradinės klasės: dvidešimt trys pamokos pirmoje, dvidešimt penkios toliau
Pirmokui privalomų pamokų skiriama 805 per mokslo metus, tai yra 23 per savaitę. Antroje, trečioje ir ketvirtoje klasėse skaičius vienodas — 875 pamokos per metus, arba 25 per savaitę. Vadinasi, per visus ketverius pradinio ugdymo metus vaiko savaitė pailgėja tik dviem pamokomis, ir tas pailgėjimas įvyksta iš karto po pirmos klasės.
Didžiausią dalį užima lietuvių kalba ir literatūra: pirmoje klasėje aštuonios pamokos per savaitę, paskui po septynias. Matematikai pirmoje klasėje skiriamos keturios pamokos, o nuo antros iki ketvirtos — po penkias, iš viso 665 pamokos, arba 19 savaitinių pamokų per visą pradinį ugdymą. Užsienio kalba pirmoje klasėje neprivaloma ir prasideda nuo antros — po dvi pamokas per savaitę. Fiziniam ugdymui skiriamos trys pamokos kiekvienais metais, muzikai dvi, o doriniam ugdymui, visuomeniniam ugdymui, gamtos mokslams, technologijoms ir dailei — po vieną.
Šalia privalomų pamokų lentelėje yra dar dvi eilutės, kurių dažnas nepastebi. Viena — po vieną savaitinę pamoką kiekvienoje klasėje mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti. Kita — maksimalus leistinas pamokų skaičius: pirmoje klasėje 25, antroje–ketvirtoje 30. Tarpas tarp privalomų 25 ir leistinų 30 pamokų ir yra ta erdvė, kurioje mokyklos ima skirtis viena nuo kitos.
Trys dalykai, kurių pradinuko lentelėje iš tikrųjų nėra
Pradinio ugdymo lentelėje trys eilutės vietoj skaičiaus turi žvaigždutes: gyvenimo įgūdžiai, informatika ir etninė kultūra. Dokumento pastaboje paaiškinta, ką jos reiškia — šie dalykai įgyvendinami arba skiriant atskirą pamoką, arba integruojant į kitų dalykų turinį. Sprendžia mokykla.
Praktinė to pasekmė gana didelė. Du trečiokai dviejose skirtingose mokyklose gali turėti formaliai vienodus ugdymo planus, o iš tikrųjų vienas turės atskirą informatikos pamoką kiekvieną savaitę, o kitas — informatiką, „integruotą“ į matematikos ir gamtos mokslų pamokas. Panašiai veikia ir meninio ugdymo eilutė: teatro arba šokio dalyką mokykla renkasi savo nuožiūra, o mokyti abiejų gali tik pridėjusi pamoką iš poreikiams tenkinti skirto fondo. Tai nėra spraga dokumente. Tai sąmoningai palikta laisvė, apie kurią tiesiog niekas tėvams nepraneša.
Penkta klasė: pamokų padaugėja viena, o matematikos sumažėja
Penkta klasė laikoma sunkiausiu lūžiu — keičiasi mokytojai, atsiranda pažymiai, dingsta viena savo klasė ir vienas savo suolas. Tvarkaraštyje tas lūžis atrodo netikėtai kukliai: nuo 25 privalomų pamokų ketvirtoje klasėje iki 26 penktoje. Viena pamoka daugiau.
Bet viena eilutė toje pačioje lentelėje juda priešinga kryptimi. Ketvirtoje klasėje matematikai skiriamos penkios savaitinės pamokos, penktoje — keturios. Metiniais skaičiais tai 175 pamokos prieš 144, tai yra trisdešimt viena pamoka per metus mažiau. Metai, kuriuos visi vadina sunkiausiais, yra kaip tik tie metai, kai matematikos pamokų sumažėja.
Todėl įprastas paaiškinimas „vaikui tiesiog sunkiau adaptuotis“ paaiškina tik dalį. Antra dalis yra grynai aritmetinė: to paties dalyko mokoma trumpiau, o reikalavimai auga. Plačiau apie tai, kas konkrečiai pasikeičia penktoje klasėje, rašėme straipsnyje Matematika 5 klasėje: kodėl pereinant į progimnaziją staiga pasunkėja, o apie pirmųjų savaičių tvarką — Penkta klasė: adaptacinis laikotarpis ir pirmieji pažymiai.
Tikrasis šuolis įvyksta šeštoje klasėje
Jei sudėsime visų klasių privalomų savaitinių pamokų skaičius iš eilės, gausime tokią seką: 26 penktoje, 30 šeštoje, 31 septintoje, 32 aštuntoje, 32 devintoje ir 32,5 dešimtoje klasėje. Tikras šuolis čia vienas — tarp penktos ir šeštos klasės, ir jis siekia keturias pamokas per savaitę. Per visus likusius ketverius mokslo metus savaitė pailgėja dar dviem su puse pamokos.
Šuolio priežastys dvi ir abi matomos lentelėje. Pirma, šeštoje klasėje prasideda antroji užsienio kalba: kalbų eilutėje nurodytas bendras pirmosios ir antrosios kalbos skaičius pašoka nuo trijų iki penkių savaitinių pamokų. Antra, atsiranda geografija — dar dvi pamokos. Tai reiškia, kad tėvai, pasiruošę sunkiems metams penktoje klasėje, kitą rudenį pataiko į dar didesnį krūvio pokytį jau atsipalaidavę.
Nuo penktos iki dešimtos matematikos — keturios kiekvienais metais
Tai bene ryškiausias dalykas visoje pagrindinio ugdymo lentelėje. Matematikai penktoje klasėje skiriamos keturios savaitinės pamokos. Šeštoje — keturios. Septintoje, aštuntoje, devintoje ir dešimtoje — taip pat po keturias. Iš viso 864 pamokos, arba 24 savaitinės pamokos per visus šešerius metus. Skaičius nepasikeičia nė karto.
Tuo pačiu metu bendra savaitė ilgėja nuo 26 iki 32,5 pamokos. Vadinasi, matematikos dalis vaiko savaitėje nuosekliai mažėja: ketvirtoje klasėje tai buvo penkios pamokos iš dvidešimt penkių, tai yra kas penkta pamoka, penktoje — keturios iš dvidešimt šešių, o dešimtoje — keturios iš trisdešimt dviejų su puse. Turinys per tuos metus pasikeičia neatpažįstamai: nuo veiksmų su trupmenomis iki reiškinių pertvarkymo, kvadratinių lygčių, funkcijų ir įrodymų geometrijoje. Laiko jam skiriama tiek pat.
Panašus tylus pokytis yra ir kalbinio ugdymo eilutėje. Lietuvių kalbai ir literatūrai nuo penktos iki aštuntos klasės skiriamos penkios pamokos per savaitę, dešimtoje — vėl penkios, o devintoje, tai yra pirmoje gimnazijos klasėje, — keturios. Vienintelė pagrindinio ugdymo klasė, kurioje lietuvių kalbos mokoma trumpiau, yra ta, po kurios lieka vieneri metai iki pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo.
Gimnazijoje skaičius pagaliau pasikeičia — bet tik pasirinkusiems
Vidurinio ugdymo lentelė sudaryta kitaip: joje beveik nėra privalomų dalykų, o mokinys kartu su mokykla susidaro individualų ugdymo planą. Mokytis privaloma tik trijų dalykų — lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir fizinio ugdymo, — o iš dar penkių dalykų grupių, tarp jų ir dorinio ugdymo, reikia pasirinkti bent po vieną dalyką. Iš viso susidaro mažiausiai 25 pamokos per savaitę.
Matematikos eilutėje čia pirmą kartą atsiranda pasirinkimas. Bendrojo kurso mokiniui skiriamos keturios savaitinės pamokos, išplėstinio — šešios. Trečioje gimnazijos klasėje tai reiškia 144 arba 216 pamokų per metus, ketvirtoje — 136 arba 204, nes ketvirtos gimnazijos klasės mokslo metai trumpesni: 34 ugdymo savaitės vietoj 36.
Sudėjus visą kelią išryškėja išvada, kurią verta perskaityti du kartus. Mokinys, kuris nuo penktos klasės iki brandos egzamino renkasi bendrąjį matematikos kursą, per visus tuos aštuonerius metus neturi nė vienerių metų, kai matematikos pamokų būtų daugiau nei keturios per savaitę. Skirtumą daro tik išplėstinio kurso pasirinkimas gimnazijoje — apie tai išsamiai rašėme straipsnyje Matematikos A ar B lygis: kurį kursą rinktis ir ką tai keičia stojant.
Antroji savaitės pusė: kiek laiko numatyta namų darbams
Tuose pačiuose bendruosiuose ugdymo planuose yra ir antra pusė lygties. 29.2 punkte rekomenduojama, kad vidutinis laikas visų dalykų namų darbams atlikti pradinėse klasėse neviršytų 40 minučių per dieną, penktoje–aštuntoje klasėje — 60 minučių, o devintoje–dešimtoje klasėje ir viduriniame ugdyme — 120 minučių. Atsižvelgiant į individualius poreikius šis laikas gali didėti, bet ne daugiau kaip penktadaliu.
Čia svarbus žodis „visų“. Šeštokui numatyta valanda yra ne matematikos valanda, o visų tos dienos dalykų valanda kartu. Jei namų darbai reguliariai užtrunka pusantros ar dvi valandas, tai jau signalas, kurį verta aptarti su klasės vadovu — plačiau apie normas ir apie tai, ką daryti, kai jos viršijamos, rašėme straipsnyje Kiek laiko turi trukti namų darbai.
Ką visa tai reiškia namuose
Keturios savaitinės pamokos yra visas dalyko biudžetas, ir iš jo apmokamos dvi skirtingos veiklos: naujos temos mokymas ir senos kartojimas. Kai tema sunkesnė ar klasė didesnė, pirmoji veikla paima daugiau, o antroji tyliai susitraukia. Būtent todėl spragos mokykloje beveik niekada nesusidaro staiga — jos susidaro dėl to, kad kartojimui skirtos minutės kasmet atitenka naujam skyriui.
Iš to plaukia labai konkretus reikalavimas namų darbo medžiagai. Jei kartojimo mokykloje sumažėja, namie jo negalima daryti atsitiktiniais lapais iš interneto: reikia to paties kurso karkaso, tik iš naujo ir sumaišyta tvarka. Praktiškai tai reiškia teminio kartojimo rinkinius, sudėliotus pagal tas pačias programos temas, ir su atsakymais, kad vaikas galėtų pats pasitikrinti nelaukdamas kitos pamokos.
Pradinukams tam tinka antros, trečios ir ketvirtos klasės matematikos testai — trumpi, po vieną temą, todėl telpa į tas keturiasdešimt minučių, kurios numatytos visai dienai. Progimnazijoje logika kita: ten jau verta kartoti ne savaitę, o visą kursą, ir tam yra skirti šeštos bei septintos klasės teminiai uždaviniai, o prieš aštuntos klasės pabaigą — viso 5–8 klasių kurso kartojimo uždavinynas.
Devintoje ir dešimtoje klasėje į tą pačią vietą stoja 5–10 klasių kurso teminio kartojimo uždaviniai, o tiems, kuriems keturių pamokų per savaitę per mažai ne dėl spragų, o dėl to, kad greitai nuobodu, — dešimtos klasės uždavinynas „siekiantiems daugiau“. Abiturientams, kurie prieš egzaminą kartoja visą mokyklinį kursą, praverčia viso mokyklinio kurso kartojimo medžiaga ir visa matematikos VBE pasiruošimo medžiaga.
Atskirai verta paminėti vieną smulkmeną, kuri tiesiogiai kyla iš valandų lentelės. Kai dalykui skiriamos keturios pamokos per savaitę, pamokoje nebelieka laiko iš naujo išsivesti formulę, kurią vaikas pamiršo. Todėl namuose praverčia matematikos atmintinė arba formulių ir taisyklių rinkinys — ne vietoj supratimo, o tam, kad vienos pamirštos formulės dėlei nesustotų visas namų darbas. Kitus leidinius pagal klasę galima peržiūrėti Bortkevičiaus testų ir Mockaus uždavinynų skiltyse arba visame pratybų ir testų kataloge; iš karto atsisiunčiamos užduotys sudėtos į PDF užduočių skiltį.
Kaip per vieną vakarą sužinoti savo vaiko skaičius
Valstybės lentelė yra atskaitos taškas, o ne atsakymas. Tikrasis atsakymas surašytas jūsų mokyklos ugdymo plane, ir jį galima susirasti per vieną vakarą.
- Mokyklos svetainėje suraskite dokumentą, vadinamą ugdymo planu — dažniausiai jis skiltyje „Dokumentai“ arba „Administracinė informacija“ ir apima abejus mokslo metus.
- Jame raskite savo vaiko klasės stulpelį ir palyginkite su čia išvardytais minimumais: jei skaičius didesnis, mokykla pridėjo pamokų iš savo fondo, o tai svarbi žinia apie jos prioritetus.
- Pradinukų tėvams svarbiausia patikrinti, ar informatika, gyvenimo įgūdžiai ir etninė kultūra turi atskiras pamokas, ar yra integruoti į kitus dalykus.
- Septintos ir aštuntos klasės tėvams verta pažiūrėti, ar mokykla pasirinko vieną integruotą gamtos mokslų dalyką, ar atskirus — biologiją, chemiją ir fiziką; savaitinių pamokų skaičius abiem atvejais tas pats, o mokymosi pobūdis skiriasi.
- Galiausiai pasižymėkite, kiek pamokų skirta mokinio poreikiams tenkinti ir mokymosi pagalbai — tai tos valandos, iš kurių mokykla dažniausiai ir organizuoja nemokamas konsultacijas.
Paskutinis punktas svarbiausias, nes iš jo prasideda pigiausias sprendimas. Bendrųjų ugdymo planų 31 punkte numatyta, kad mokiniams pagal poreikį teikiamos įvairios trukmės ir dažnumo grupinės ir individualios konsultacijos, ir vesti jas gali ne tik klasę mokantis mokytojas. Kaip to paprašyti, surašėme straipsnyje Nemokama mokymosi pagalba mokykloje.
Kada valandų nebeužtenka ir verta ieškoti pagalbos
Fiksuotas pamokų skaičius savaime nėra problema — didžiajai daliai mokinių keturių matematikos pamokų per savaitę visiškai pakanka. Problema atsiranda tada, kai vaikas į naujus metus ateina su nebaigta praėjusių metų tema, nes tada tos keturios pamokos turi vienu metu dengti ir naują, ir seną temą, o namų darbai pradeda trukti ilgiau nei numatyta.
Pirmasis žingsnis nėra korepetitorius — pirmiausia reikia suprasti, kurioje vietoje spraga, nes kartoti visą kursą nėra nei laiko, nei prasmės. Namų diagnozės metodą aprašėme straipsnyje Kaip nustatyti vaiko matematikos spragas, o ką reiškia mokyklos rašomi vertinimai — straipsnyje Pasiekimų lygiai. Jei paaiškėja, kad spraga gilesnė nei kelios temos, savaitinę valandą su matematikos korepetitoriumi galima suplanuoti taip, kad ji dirbtų būtent ties ta vieta, o ne ties visu kursu. Visų dalykų korepetitorių sąrašą galite peržiūrėti pagal klasę, dalyką ir kainą.
Ir dar viena mintis, kuri iš tos lentelės plaukia beveik automatiškai. Rugsėjį tvarkaraštis atrodo kaip duotybė, bet jame nėra nieko atsitiktinio: kiekvienas skaičius yra sprendimas, kurį kažkas priėmė — ministerija, savivaldybė arba mokyklos taryba. Tėvams tai reiškia, kad klausimas „kodėl tiek?“ yra visiškai teisėtas, o atsakymą į jį galima rasti dokumente, kuris viešai kabo mokyklos svetainėje.
