Liepos pradžioje paskelbti 2026 m. valstybinių brandos egzaminų rezultatai iš pirmo žvilgsnio atrodo padrąsinantys. Matematikos egzaminą išplėstiniu (A) kursu išlaikė 85,1 proc. jį laikiusiųjų, o bendrojo (B) kurso išlaikymo procentas per metus šoktelėjo nuo 57,1 iki 77,1. Antraštėse tai skamba kaip aiškus pagerėjimas. Vis dėlto tiems, kurie mokykloje dar tik mokosi — devintoje, dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje — naudingiau užduoti kiek kitokį klausimą: ką iš tikrųjų reiškia žodis „išlaikė"? Juk išlaikyti egzaminą ir mokėti dalyką yra ne visai tas pats, o būtent tas skirtumas dažniausiai ir nulemia, kaip pasiseks kitąmet.
Ką parodė 2026 m. matematikos egzaminas
Pradėti verta nuo skaičių, nes jie patys savaime iškalbingi. Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, matematikos egzaminą išplėstiniu (A) kursu 2026 m. laikė 14 011 kandidatų, ir jį išlaikė 85,1 proc. Maksimalų 100 balų įvertinimą A kurse gavo 210 abiturientų. Bendrąjį (B) kursą rinkosi 8 009 mokiniai, iš jų išlaikė 77,1 proc. — palyginti su 57,1 proc. prieš metus, tai iš tiesų ryškus pokytis. A kurso rezultatas per metus beveik nepakito: 2025 m. jį laikė 12 580 kandidatų ir išlaikė 84,5 proc.
Svarbi ir viena bendra taisyklė. Nuo šių mokslo metų visiems valstybiniams brandos egzaminams taikoma vienoda išlaikymo riba — 25 taškai iš 100. Kitaip tariant, kad egzaminas būtų laikomas išlaikytu, pakanka surinkti ketvirtadalį galimų taškų. Šį skaičių verta įsidėmėti, nes prie jo netrukus grįšime.
Antrą kartą pažvelgti verta į pakartotinę sesiją, kuri ne tokia matoma, bet ne mažiau reikšminga. Liepos pabaigoje paskelbta, kad matematikos egzaminą pakartotinai laikė 1 985 mokiniai, ir beveik pusė jų neišlaikė ir šįkart: išplėstiniame kurse neišlaikė 53 proc., bendrajame — 43 proc. Tai reiškia, kad daliai mokinių nepavyko peržengti tos pačios ketvirtadalio ribos net iš antro karto. Šis skaičius pagrindinės sesijos antraštėse dažniausiai lieka nuošalyje, nors būtent jis pasako daugiausia.
Kodėl „geresni rezultatai" ne visada reiškia geresnes žinias
Kai išlaikymo procentas pakyla, natūralu pagalvoti, kad mokiniai ėmė geriau mokėti matematiką. Tačiau procentas priklauso ne tik nuo to, kiek mokiniai išmoko, bet ir nuo to, kur nubrėžta išlaikymo riba. O ji šiemet buvo 25 taškai iš 100 — ketvirtadalis. Todėl po žodžiu „išlaikė" telpa labai platus žinių ruožas: ir tas, kuris vos peržengė ketvirtadalio ribą, ir tas, kuris surinko beveik visus taškus, oficialiai yra „išlaikę".
Dėl to išlaikymo procentas pasako mažiau, nei atrodo. Jis parodo, kiek mokinių peržengė nubrėžtą kartelę, bet nepasako, ką tie mokiniai iš tiesų moka. Tai, kad išlaikyti pakanka ketvirtadalio galimų taškų, šią vasarą sukėlė nemažai diskusijų, ir suprasti kodėl nesunku — ketvirtadalis teisingų atsakymų retai kam skamba kaip tvirtas dalyko mokėjimas.
Tėvams ir mokiniams iš to plaukia vienas praktiškas dalykas. „Išlaikytas" egzaminas dar nėra įrodymas, kad matematika mokama tvirtai. Jis gali reikšti ir rimtą pasirengimą, ir tik tai, kad pavyko surinkti minimumą. Skirtumas tarp šių dviejų atvejų nematomas iš vieno žodžio „išlaikė" — bet jis labai greitai išryškėja, kai to paties pagrindo prireikia kitiems, sunkesniems dalykams ar studijoms.
Ką pakartotinė sesija sako apie spragų gylį
Pakartotinės sesijos skaičiai atskleidžia dar vieną dalyką, apie kurį verta pagalvoti iš anksto. Kai beveik pusė perlaikančiųjų neišlaiko ir antrą kartą, tai sunku paaiškinti vien nervais ar neatidumu per pirmąjį bandymą. Dažniausia priežastis kitokia: matematika yra kaupiamasis dalykas. Kiekviena nauja tema remiasi ankstesnėmis, todėl spraga, atsiradusi prieš kelerius metus, savaime neužsipildo vien todėl, kad egzaminas laikomas dar kartą.
Jei mokinys iki galo nesupranta trupmenų ar procentų, jam bus sunku ir su lygtimis; jei šlubuoja algebros pagrindai, nukentės ir funkcijų tyrimas. Perlaikymas be papildomo darbo tiesiog iš naujo patikrina tą patį nepilną pagrindą, todėl ir rezultatas dažnai lieka toks pat. Būtent dėl to egzaminas neretai yra vėlyvas simptomas, o ne tikroji problema — tikroji problema atsirado gerokai anksčiau, klasėje, kurios prie egzamino niekas nebeprisimena.
Plačiau apie tai, kur tiksliai matematika „lūžta" ir kaip spragos keliauja iš klasės į klasę, rašėme atskirai — verta perskaityti tekstą apie tai, kodėl vaikui nesiseka matematika. Kad kiekvienas patikrinimas iš tikrųjų tikrina ne vienų, o kelerių metų kursą, matyti ir apžvalgoje nuo NMPP iki VBE. Abu tekstai veda prie tos pačios minties: egzamino rezultatas subręsta metų metus.
„Mano vaikas tikriausiai išlaikys" — kodėl to nepakanka
Iš viso to seka nepatogus, bet naudingas klausimas tėvams, kurių vaikai dar mokosi gimnazijoje. Pagalvojus „na, išlaikyti tai tikrai išlaikys", verta prisiminti, ką iš tikrųjų reiškia išlaikyti. Peržengti 25 taškų ribą ir gauti tokį rezultatą, kokio reikia norimoms studijoms, yra du skirtingi tikslai, ir antrasis daug aukštesnis.
Matematika daugeliui studijų krypčių — nuo inžinerijos ir informatikos iki ekonomikos — įeina į konkursinį balą, o ten svarbus ne pats išlaikymo faktas, o surinktų taškų skaičius. Mokiniui, kuris planuoja tokias studijas, tikslas „kad tik išlaikytų" yra per žemas jau dabar. Panašiai ir renkantis, ar laikyti A, ar B kursą, verta žiūrėti ne į tai, kur lengviau išlaikyti, o į tai, ko reikės toliau; apie šį pasirinkimą plačiau rašome tekste apie matematikos A ar B lygį.
Todėl vietoj klausimo „ar vaikas išlaikys?" naudingiau klausti „kokį realų matematikos lygį jis turi dabar?". Pirmasis klausimas nuramina, bet nieko nekeičia. Antrasis parodo, ką dar galima padaryti, kol laiko yra — o kol mokinys tebėra devintoje, dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, jo tikrai yra.
Kaip pasitikrinti tikrą lygį, o ne pažymį
Bėda ta, kad mokyklos pažymys ne visada parodo tikrą lygį. Jis gali būti neblogas dėl stropumo, tvarkingų namų darbų ar gerai atliktų atsiskaitymų iš atskirų temų, o egzaminas vėliau tikrina visą kursą iškart ir be užuominų. Todėl vien pažymiu remtis rizikinga — daug daugiau pasako, kai į tikrą pasirengimą pažiūrima tiesiai.
Tai padaryti paprasčiau, nei atrodo. Verta duoti vaikui kelias senesnių temų užduotis be išankstinio kartojimo ir pažiūrėti, ar jos vis dar sekasi. Verta paimti dalį praėjusių metų egzamino ar patikrinimo užduočių ir stebėti ne tik atsakymą, bet ir tai, ar vaikas geba paaiškinti, kodėl daro būtent taip. Dažnai kaip tik čia ir paaiškėja skirtumas: vienas mokinys žino, ką daro, kitas mechaniškai kartoja veiksmus, kurių nesupranta, ir pirmas neįprastesnis uždavinys jį sustabdo.
Jei norisi nuoseklaus būdo, kaip namuose rasti silpnąsias vietas, jį aprašėme atskirai — tekste apie tai, kaip nustatyti vaiko matematikos spragas. Esmė paprasta: pirmiausia reikia pamatyti tikrą lygį, ir tik tada spręsti, ar ir kokios pagalbos reikia. Diagnozė visada eina pirma.
Ką daryti dabar, prieš mokslo metus
Vasaros pabaiga ir rugsėjis šiam darbui tinka geriausiai, ir ne be priežasties. Rugsėjį programa dar tik įsibėgėja, spaudimo mažiau, o bet kokia spraga, užpildyta dabar, per ateinančius mokslo metus spėja atsipirkti ne kartą. Kuo arčiau egzamino, tuo tos pačios spragos taisymas brangesnis ir įtemptesnis — ir laiko, ir nervų prasme.
Praktiškai tai reiškia tris žingsnius, kuriuos verta pereiti dar prieš mokslo metus. Pirma, pažiūrėti į tikrą lygį, o ne į praėjusių metų pažymį. Antra, nuspręsti, ar vaikas gali užpildyti spragas savarankiškai, ar jam reikia pagalbos — ne kiekvienam mokiniui jos reikia, ir tai visiškai normalu. Trečia, jei pagalbos reikia, pradėti anksti ir nuosaikiai, o ne laukti antro pusmečio ar dvyliktos klasės, kai to paties ieško visi, o laiko lieka mažai.
Kada tiksliai verta pradėti sistemingą pasiruošimą egzaminui ir kiek jo realiai reikia, aptarėme tekste apie tai, kada pradėti ruoštis VBE. Trumpa mintis tokia: ankstyvas, bet ramus darbas beveik visada duoda daugiau nei vėlyvas ir įtemptas, o pagal dabartinę tvarką pasiruošimas iš tikrųjų prasideda jau vienuoliktoje klasėje.
Kada verta ieškoti korepetitoriaus
Korepetitorius nėra atsakymas į viską, ir tai sąžininga pasakyti tiesiai. Jis mažai padės, jei mokinys visiškai nenori mokytis arba jei problema slypi ne dalyke, o, pavyzdžiui, nuovargyje ar motyvacijoje — tada pirmiausia verta spręsti kaip tik tai. Tačiau yra atvejų, kai tikslinga pagalba iš tiesų pakeičia rezultatą: kai reikia užpildyti konkrečią spragą, kai vaikas nesupranta vienos temos ir dėl to stringa visa kita, kai artėja egzaminas ir reikia strategijos arba kai mokinys galėtų pasiekti aukštesnį rezultatą, tik trūksta krypties.
Renkantis svarbu suprasti, kad „matematikos korepetitorius" nėra viena profesija — spragų lopymui, kasdieniam palydėjimui ir egzamino strategijai neretai tinka skirtingi žmonės. Kokio tiksliai reikia, priklauso nuo tikslo; apie tai plačiau — tekste apie tai, kokio matematikos korepetitoriaus iš tikrųjų reikia.
Kai lygis jau žinomas ir aišku, kad pagalbos reikia, aiškų specialistų su atsiliepimais pasirinkimą galima rasti tarp matematikos korepetitorių, o platesnį pasirinkimą kituose dalykuose — tarp visų korepetitorių. O kada geriausia pradėti pirmąsias pamokas, kad jos duotų daugiausia naudos, aptarta tekste apie tai, kada pradėti matematikos korepetitoriaus pamokas.
Trumpai — ką iš 2026 m. rezultatų verta pasiimti
2026 m. matematikos egzamino rezultatai iš tikrųjų geresni, bet svarbiausia žinia slypi ne antraštėje. Ji tokia: išlaikyti ir mokėti nėra tas pats, o tikrą vaiko lygį verta žinoti gerokai anksčiau, nei ateina egzaminų metai. Trumpai svarbiausia:
- matematikos A kursą 2026 m. išlaikė 85,1 proc., B kursą — 77,1 proc.; išlaikymo riba — 25 taškai iš 100;
- pakartotinėje sesijoje beveik pusė perlaikančiųjų neišlaikė ir antrą kartą — spragos savaime neužsipildo;
- „išlaikė" apima labai platų žinių ruožą, todėl tai dar nėra tvirtų žinių įrodymas;
- studijoms svarbus ne išlaikymo faktas, o taškų skaičius, tad tikslas „kad tik išlaikytų" dažnai per žemas;
- tikrą lygį verta pasitikrinti dar prieš mokslo metus ir tik tada spręsti dėl pagalbos.
Egzaminas visada tik parodo tai, kas buvo statoma metų metus. Kuo anksčiau į tą statybą pažiūrima atidžiai, tuo mažiau staigmenų lieka paskutiniais metais — ir tuo ramiau juos galima praeiti.
