Beveik visą mokyklinį laiką tvarkaraštį vaikui sudaro kažkas kitas. Dešimtoje klasėje tai baigiasi: prieš III gimnazijos klasę mokinys kartu su mokykla pirmą kartą pats surašo, kokių dalykų ir kokiu kursu mokysis dvejus paskutinius metus. Dokumentas vadinasi individualiu ugdymo planu, jis rengiamas ne vieniems metams, o abiem gimnazijos klasėms iš karto, ir būtent jis vėliau nulemia, kokius brandos egzaminus apskritai bus galima laikyti. Pasirinkimo laisvė čia mažesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, o viena aritmetinė detalė paaiškina, kodėl minimalus planas beveik niekada nebūna toks trumpas, koks atrodo iš taisyklių.
Kas iš tikrųjų yra individualus ugdymo planas
Individualus ugdymo planas nėra mokyklos sugalvotas formalumas ir nėra neprivalomas. 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų bendrųjų ugdymo planų 32 punkte išvardyta, kam tokį planą privaloma sudaryti, ir pirmasis sąraše — mokinys, kuris mokosi pagal vidurinio ugdymo programą. Kitaip tariant, kiekvienas gimnazistas jį turi, nesvarbu, ar jis kada nors matė patį lapą.
Planą rengia ne mokykla viena ir ne mokinys vienas. 103 punktas suformuluotas labai konkrečiai: mokinys, kuris mokosi pagal vidurinio ugdymo programą, „kartu su mokykla parengia individualų ugdymo planą, kuriame numatomi mokinio pasirinkti dalykai“. Praktikoje tai reiškia pokalbį, kuriame mokykla pasako, kokias grupes ji šiais metais realiai gali sudaryti, o mokinys pasako, ko jam reikia. Tėvai šiame pokalbyje nėra pašaliniai: mokymosi namuose atveju tas pats dokumentas net atskirai numato, kad planas derinamas su mokiniu ir jo tėvais.
Svarbiausia suprasti planą ne kaip anketą, o kaip dvejų metų sutartį. Iš jo išplaukia tvarkaraštis, iš jo išplaukia metiniai įvertinimai, o iš metinių įvertinimų — teisė laikyti tam tikrus brandos egzaminus. Todėl kelios minutės, per kurias dešimtokas užpildo pasirinkimų formą, turi tokių pasekmių, kokių šeima paprastai tikisi tik iš gerokai vėlesnių sprendimų.
Trys dalykai, kurių niekas nesirenka
Privalomųjų dalykų vidurinio ugdymo programoje yra mažiau, nei įprasta manyti. Bendrųjų ugdymo planų 103.1 papunktis nurodo tris: lietuvių kalbą ir literatūrą, matematiką ir fizinį ugdymą. Mokyklose, kuriose įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba, prie jų prisideda ketvirtas — baltarusių, lenkų, rusų ar vokiečių tautinės mažumos gimtoji kalba ir literatūra.
Čia pat glūdi ir dažniausiai kartojama klaida. Daug kur galima perskaityti, kad privalomi yra keturi dalykai ir kad ketvirtasis — dorinis ugdymas. Tai netikslu: etika ir tikyba priklauso ne privalomiesiems, o privalomai pasirenkamiesiems dalykams, ir jie sudaro atskirą grupę, iš kurios reikia paimti vieną. Skirtumas ne teorinis: nuo jo priklauso, ar dorinis ugdymas plane užima vieną iš penkių privalomai pasirenkamų vietų, ar prisideda prie privalomųjų dalykų kaip ketvirtas.
Lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos atveju privaloma yra ne tik mokytis dalyko, bet ir pasirinkti jo kursą — bendrąjį arba išplėstinį. Fiziniam ugdymui kurso nėra: jam visiems skirtos trys savaitinės pamokos.
Penkios grupės, iš kurių privaloma paimti po vieną
Toliau prasideda dalis, kuri paprastai vadinama pasirinkimais, nors iš tiesų tai yra penkios dalykų grupės, ir iš kiekvienos privaloma paimti bent po vieną dalyką. 103.2 papunktis jas įvardija tiesiogiai — ir čia pravartu pamatyti visą sąrašą vienoje vietoje:
- užsienio kalba: anglų, prancūzų, vokiečių arba — 2026–2027 mokslo metais — ispanų;
- gamtamokslinis ir technologinis ugdymas: biologija, chemija, fizika, informatika arba inžinerinės technologijos;
- visuomeninis ugdymas: istorija, geografija, ekonomika ir verslumas arba filosofija;
- dorinis ugdymas: etika arba tikyba;
- meninis ugdymas: dailė, muzika, šokis, teatras, medijų menas arba taikomosios technologijos.
Iš kiekvienos grupės galima imti ir daugiau nei vieną dalyką, jeigu grupėje jų yra daugiau nei du. Todėl mokiniui, kuris taikosi į gamtos mokslų ar medicinos kryptį, iš antrosios grupės paprastai tenka imti ne vieną dalyką, o du ar tris — tiek, kiek jų reikalauja pasirinktos studijų krypties konkursinis balas. Bet minimalus reikalavimas lieka toks pat: po vieną iš penkių.
Verta atkreipti dėmesį į vieną papildomą sąlygą, kuri planą kartais pailgina nepastebimai. Pasirinkus informatiką, kartu privaloma mokytis ir modulio „Duomenų tyrybos, programavimo ir saugaus elgesio pradmenys“, kuriam skirta 70 pamokų per dvejus metus. Tai ne pasirinkimas, o priedas prie dalyko.
Todėl minimalus planas yra aštuoni dalykai
Sudėjus abi dalis, gaunama paprasta aritmetika: trys privalomi dalykai plius po vieną iš penkių grupių. Aštuoni dalykai — tai ir yra individualaus ugdymo plano apatinė riba, žemiau kurios nusileisti negalima. Skaičiaus „aštuoni“ pačiuose bendruosiuose ugdymo planuose nerasite: jis nėra įrašytas kaip norma, jis išplaukia iš dviejų taisyklių sudėties. Tautinės mažumos kalba mokančiose mokyklose ta pati aritmetika duoda devynis.
Praktikoje planai beveik visada ilgesni už šį minimalų rinkinį — jau vien todėl, kad, kaip matysime kitame skyriuje, iš jo nesusidaro net privalomas pamokų minimumas. Bet aštuoni dalykai yra ta atskaitos linija, kurią verta žinoti: nuo jos matuojama, kiek kiekvienas papildomas dalykas iš tikrųjų kainuoja laiko.
Ir čia paaiškėja, kad aštuonių bendrųjų kursų neužtenka
Bendrųjų ugdymo planų 102 punktas nurodo, kiek pamokų gimnazistas privalo turėti: minimalus skaičius — 25 pamokos per savaitę, arba 1 750 pamokų per dvejus metus. Pamokų lentelė tą patį išskaido pagal metus: III gimnazijos klasėje mokslo metai trunka 36 savaites ir duoda 900 pamokų, IV gimnazijos klasėje — 34 savaites ir 850 pamokų. Tautinės mažumos kalba mokančiose mokyklose minimumas didesnis — ne mažiau kaip 27 pamokos per savaitę, iš viso 1 890 per dvejus metus.
Dabar susumuokime tą minimalų aštuonių dalykų rinkinį, paimdami kiekvieną dalyką pigiausiu įmanomu variantu. Lietuvių kalba ir literatūra bendruoju kursu — keturios pamokos per savaitę. Matematika bendruoju kursu — taip pat keturios. Fizinis ugdymas — trys. Dorinis ugdymas — viena. Užsienio kalba — trys. Vienas gamtamokslinis dalykas — trys. Vienas visuomeninio ugdymo dalykas — trys. Vienas meninio ugdymo dalykas — dvi. Iš viso 23 pamokos per savaitę.
Iki privalomo minimumo trūksta dviejų. Metine išraiška atotrūkis dar matomesnis: 828 pamokos III gimnazijos klasėje vietoj reikalaujamų 900, taigi 72 pamokomis mažiau. Ir tai nėra vieno nevykusio derinio bėda — grupių viduje pasirinkti kitaip nepadeda, nes visos užsienio kalbos duoda po tris pamokas, visi gamtamoksliniai ir visuomeniniai dalykai — po tris, abu dorinio ugdymo variantai — po vieną, o visi meninio ugdymo dalykai — po dvi. Kad ir kaip perdėliotumėte tą aštuonių dalykų rinkinį, jei visi kursai bendrieji, jis visada duos 23.
Vadinasi, planas su vien bendraisiais kursais neišvengiamai reikalauja ko nors papildomo — devinto dalyko, modulio ar laisvai pasirenkamo dalyko. Bendruosiuose ugdymo planuose tai niekur neparašyta viena eilute — skaičių reikia susidėti pačiam, ir būtent todėl dešimtokas kartais nustemba, kai jo minimalus planas grįžta su prierašu, kad reikia dar dviejų pamokų.
Vienas išplėstinis kursas pataiko į minimumą tiksliai
Yra ir antras kelias, ir jis įdomesnis. Lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos išplėstinis kursas duoda ne keturias, o šešias savaitines pamokas — 216 pamokų III gimnazijos klasėje ir 204 IV gimnazijos klasėje. Pakeitus vieną iš dviejų kursų iš bendrojo į išplėstinį, viso rinkinio suma pakyla nuo 23 iki 25 pamokų per savaitę.
Metinė suma sutampa dar tiksliau. Aštuoni dalykai, iš kurių vienas — išplėstinis kursas, duoda lygiai 900 pamokų III gimnazijos klasėje ir lygiai 850 IV gimnazijos klasėje. Tai yra tiksliai valstybės nustatytas minimumas, be jokios paklaidos — aštuonių dalykų planas su vienu išplėstiniu kursu ir privaloma norma sutampa iki paskutinės pamokos. Ar tai sutapimas, ar sąmoningas sprendimas, bendruosiuose ugdymo planuose nepaaiškinta.
Praktinė išvada dešimtokui paprasta: išplėstinis kursas ne visada reiškia papildomą krūvį — neretai tai tiesiog kitas būdas užpildyti tą patį privalomą laiką. Kuris iš dviejų kursų verta imti išplėstinį, jau yra atskira ir daug rimtesnė kalba — ją nuosekliai išnagrinėjome tekste apie matematikos A ir B kursų skirtumus, nes būtent matematikos kursas stipriausiai persveria stojant. Jeigu išplėstinis kursas atrodo per sunkus vienas, verta pagalvoti apie matematikos korepetitorių bent pirmajam pusmečiui — laikotarpiui, per kurį ir paaiškėja, ar naujas tempas įkandamas.
Ką dar galima įsidėti į planą
Be privalomųjų ir privalomai pasirenkamųjų dalykų, yra trečias sluoksnis — laisvai pasirenkamieji dalykai. Bendrųjų ugdymo planų 103.3 papunktyje išvardyti etninė kultūra, nacionalinis saugumas ir krašto gynyba, psichologija, teisė, menų istorija, geografinės informacinės sistemos, astronomija ir užsienio kalba: arba pagrindiniame ugdyme pradėta antroji kalba, arba visiškai nauja. Šie dalykai nėra privalomi ir imami tada, kai atitinka mokinio poreikius.
Šalia jų yra ir dalykų moduliai — trumpesni kursai, kuriuos mokyklos mokytojai parengia patys, o tvirtina mokyklos vadovas. Moduliui skiriama viena ar dvi savaitinės pamokos, jo trukmė III gimnazijos klasėje yra 36, o IV gimnazijos klasėje — 34 pamokos, ir skirtinguose metuose galima rinktis skirtingus modulius. Lentelėje jų išvardyta nemažai: lietuvių kalbos rašybos, skyrybos ir kalbos vartojimo, kūrybinio rašymo, literatūros ir kitų medijų, pažinties su grožine literatūra anglų kalba, biologijos tiriamųjų veiklų duomenų apdorojimo, pagrindinių fizikos sąvokų, fizikinių inžinerijos pagrindų. Modulis yra vienas paprasčiausių būdų užpildyti trūkstamas dvi pamokas ir kartu sustiprinti tą sritį, kuri po dvejų metų virs egzaminu.
Galiausiai planą galima praplėsti ir aukštyn. 103.4 papunktis leidžia rinktis daugiau dalykų ir turėti daugiau pamokų, nei numatytas minimumas, su viena sąlyga: negalima viršyti Higienos normoje nustatyto maksimalaus pamokų skaičiaus. Konkretaus skaičiaus bendrieji ugdymo planai čia nenurodo — jį reikia žiūrėti pačioje Higienos normoje, ir tai vienintelė riba iš viršaus, kurią šis dokumentas įvardija.
Brandos darbas ir socialinė-pilietinė veikla
Du dalykai plane atrodo kaip smulkmena, o iš tikrųjų užima realų laiką. Pirmasis — brandos darbas. Jį galima pasirinkti iš bet kurio vieno ar kelių savo individualaus ugdymo plano dalykų, rengti individualiai arba grupėje, ir atlikti III ar IV gimnazijos klasėje. Pamokų lentelėje jam numatyta 50 valandų. Kaip tos valandos pasiskirsto ir ko iš darbo tikimasi, atskirai aprašėme tekste apie brandos darbą.
Antrasis — socialinė-pilietinė veikla. Besimokančiajam pagal vidurinio ugdymo programą ji privaloma, o jos trukmė turi būti ne mažesnė kaip 40 valandų. Šis punktas buvo pakeistas 2026 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. V-571, todėl senesniuose mokyklų dokumentuose galima rasti kitokią formuluotę. Keturiasdešimt valandų per dvejus metus nėra daug, bet jos nesusikaupia savaime — mokiniai, kurie apie jas prisimena tik IV gimnazijos klasės pavasarį, atsiduria nemalonioje padėtyje pačiu įtempčiausiu metu.
Planas nulemia, kokius egzaminus išvis bus galima laikyti
Čia individualus ugdymo planas iš vidinio mokyklos dokumento virsta tuo, kas nusprendžia stojimo galimybes. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atmintinėje abiturientams pasakyta tiesiai: brandos egzaminų skaičius neribojamas, laikyti galima tiek, kiek norima, „tačiau tik tų dalykų, kurių mokaisi pagal vidurinio ugdymo programą“. Dalykas, kurio nėra plane, egzaminu netampa jokiu būdu.
Antra sąlyga — kursas. Jeigu dalyko mokomasi išplėstiniu kursu, reikia rinktis ir to kurso egzamino abi dalis. Ir trečia: kad būtų galima laikyti brandos egzamino antrąją dalį, reikia patenkinamo metinio įvertinimo ir būti laikius arba pasirinkus laikyti pirmąją dalį — o pirmoji dalis paprastai laikoma dar III gimnazijos klasėje, kaip tarpinis patikrinimas. Praktiškai tai reiškia, kad plano klaida pasimato ne po dvejų metų, o jau pirmųjų gimnazijos metų pavasarį.
Ministerijos atmintinėje abiturientams nurodyta, kad apsispręsti dėl egzaminų reikia iki vasario 15 dienos, o pasirinkimus elektroninėje sistemoje galutinai patvirtinti — iki kovo 2 dienos; tikslias kiekvienų mokslo metų datas verta pasitikrinti tų metų atmintinėje. Kokį rinkinį verta susidėlioti ir kaip jis susijęs su stojimu, aprašyta tekstuose apie brandos egzaminų pasirinkimą ir konkursinio balo sandarą.
Apsigalvoti galima, bet tvarką nustato mokykla
Individualus ugdymo planas nėra užrakinamas visam laikui. Bendrųjų ugdymo planų 109 punktas trumpas ir aiškus: mokinys, besimokantis pagal vidurinio ugdymo programą, gali keisti dalyko mokymosi kursą ir pasirinktą dalyką mokyklos nustatyta tvarka.
Paskutiniai trys žodžiai yra svarbiausi. Valstybė suteikia teisę keisti, bet nenurodo nei termino, nei procedūros — juos nustato kiekviena mokykla atskirai savo ugdymo plane. Todėl terminas vienoje gimnazijoje gali būti visai kitoks nei kaimyninėje, o kartu su terminu skiriasi ir procedūra: kam rašomas prašymas, ar reikia dalyko mokytojo išvados, ar sprendimą tvirtina mokyklos vadovas. Būdas sužinoti savo mokyklos tvarką yra vienas — susirasti mokyklos ugdymo planą arba paklausti klasės vadovo, ir tai verta padaryti rugsėjį, o ne tada, kai jau prireiks.
Atskirai numatyta ir situacija, kai keičiama mokykla. Atvykusiam iš kitos mokyklos mokiniui nauja mokykla turi užtikrinti galimybę toliau įgyvendinti individualaus ugdymo planą, tačiau gali pasiūlyti keisti pasirinktus dalykus ar modulius, jeigu negali užtikrinti jų mokymosi tęstinumo. Keliantis į kitą miestą tai reiškia labai konkretų klausimą naujajai gimnazijai: ar ji sudarys grupę tam dalykui, kurio vaikas jau mokėsi metus.
Kaina, kurios niekas neįvardija: egzamino dalys susikeičia vietomis
Teisė keisti kursą yra reali, bet jos kaina apibrėžta atskirai, ir tai bene mažiausiai žinoma šios srities detalė. Jeigu mokinys pakeitė dalyko kursą, o III gimnazijos klasėje jau buvo laikęs to dalyko brandos egzamino pirmąją dalį senuoju kursu, jis privalo iš naujo pasirinkti laikyti ne tik antrąją dalį naujuoju kursu, bet ir pirmąją dalį naujuoju kursu.
Toliau prasideda dalis, kuri skamba beveik neįtikimai. Ministerijos atmintinėje nurodyta, kad tokiu atveju lietuvių kalbos ir literatūros pirmoji dalis laikoma pagrindinėje sesijoje kovo–balandžio mėnesiais kartu su III gimnazijos klasės mokiniais, o matematikos — pakartotinėje sesijoje. Vadinasi, pakeitus matematikos kursą pirmiausia tenka ateiti į pagrindinę sesiją ir išlaikyti antrąją egzamino dalį, o pirmoji laikoma vėliau, per pakartotinę sesiją. Egzamino dalys sukeičiamos vietomis.
Tai nėra kliūtis, dėl kurios reikėtų atsisakyti minties keisti kursą — jeigu kursas pasirinktas nepataikius, keisti dažnai vis tiek verta. Bet tai paaiškina, kodėl apsispręsti verta anksti ir kodėl atmestinai pasirinktas kursas kartais atsisuka labai konkrečiu papildomu egzaminu paskutiniais metais.
Ko planas negarantuoja
Yra viena riba, apie kurią dešimtokai sužino tik rezultato akimirką. Vidurinio ugdymo programa įgyvendinama sudarant laikinąsias grupes iš paralelių klasių mokinių, o lietuvių kalbos ir literatūros bei matematikos bendrajam ir išplėstiniam kursui sudaromos atskiros laikinosios grupės. Sprendimą dėl minimalaus mokinių skaičiaus tokioje grupėje priima pati mokykla — pagal turimas mokymo lėšas.
Iš to plaukia visiškai praktinė išvada: pažymėta varnelė dar nėra grupė. Jeigu retesnį dalyką — filosofiją, medijų meną, inžinerines technologijas ar retesnę užsienio kalbą — pasirinks per mažai mokinių, mokykla grupės nesudarys, o planą teks perdėlioti. Todėl prieš pasirenkant retesnį dalyką verta paklausti mokyklos dviejų dalykų: kiek mokinių reikia grupei ir kiek jų pernai susirinko. Tai paprastas klausimas, kuris apsaugo nuo rugsėjo netikėtumų.
Kaip apsispręsti be spėliojimų
Naudingiausia planą dėlioti ne nuo dalykų, o nuo pabaigos. Pirmiausia verta pasižiūrėti, kokių studijų kryptis vaikui bent apytiksliai įdomi, ir kokie egzaminai lemia jos konkursinį balą — mūsų tekstuose apie studijų pasirinkimą ir papildomus balus stojant tos priklausomybės surašytos. Tada iš to sąrašo atgal atsekami dalykai, kurie privalo atsidurti plane, ir tik po to užpildomos likusios grupės.
Antra, verta atskirti du klausimus, kurie namuose beveik visada suplakami: „ar vaikui patinka dalykas“ ir „ar vaikas jį ištemps išplėstiniu kursu“. Pirmajam atsakyti pakanka pokalbio. Antrajam reikia pažiūrėti į dešimtos klasės rezultatus ir į tai, kiek laiko dalykas realiai atima — apie tai rašėme tekste, kaip padėti dešimtokui matematikoje. Jeigu bendrasis kursas dešimtoje klasėje jau sunkus, išplėstinis pats savaime lengvesnis netaps, ir tuomet sprendimą verta priimti ne apie kursą, o apie pagalbą — pradedant ne nuo gimnazijos programos, o nuo spragų, likusių iš pagrindinio ugdymo, su kuriomis ir dirba matematikos korepetitorius.
Trečia, apsisprendimą verta priimti su data. Kursą keisti galima, bet terminą nustato mokykla, o po jo lieka tik brangesni keliai. Jeigu abejonės susijusios būtent su išplėstiniu kursu, dažnai protingiau jo neatsisakyti iš anksto, o pirmąjį pusmetį pasiimti pagalbos: su korepetitoriumi gimnazijos pakopoje neretai užtenka padirbėti trumpą etapą, o ne visus metus, ir tada sprendimas priimamas turint duomenų, o ne nuojautą.
Trumpai
Individualus ugdymo planas privalomas kiekvienam vidurinio ugdymo programos mokiniui ir rengiamas kartu su mokykla dvejiems metams. Nesirenkami tik trys dalykai — lietuvių kalba ir literatūra, matematika ir fizinis ugdymas; dorinis ugdymas priklauso ne jiems, o penkioms privalomai pasirenkamų dalykų grupėms, iš kurių imama bent po vieną. Tai duoda aštuonis dalykus, o su vien bendraisiais kursais — 23 pamokas per savaitę, dviem mažiau už privalomą 25 pamokų minimumą; su vienu išplėstiniu kursu suma pataiko į minimumą tiksliai, 900 ir 850 pamokų.
Planas nulemia, kokius brandos egzaminus apskritai bus galima laikyti, nes egzaminą galima rinktis tik iš plane esančių dalykų. Keisti kursą ar dalyką leidžiama, bet terminą ir tvarką nustato mokykla, o pakeitus kursą po jau laikytos egzamino pirmosios dalies matematikos atveju pirmoji dalis laikoma vėliau nei antroji. Ir galiausiai: pasirinkimas dar nėra grupė — retesnis dalykas atsiras tvarkaraštyje tik tada, kai jį pasirinks pakankamai mokinių.
