Scenarijus beveik visada tas pats. Mokinys perskaito parašytą sakinį, išgirsta, kur natūraliai stabteli kvėpavimas, ir ten padeda kablelį. Metodas atrodo logiškas, nes pradinėse klasėse jis dažniausiai pataiko: sakiniai trumpi, o pauzė ten, kur ir riba. Bet maždaug nuo šeštos klasės sakiniai pailgėja, atsiranda šalutiniai dėmenys, įterpiniai ir išplėstiniai pažyminiai — ir ausis nustoja padėti. Nuo tada kablelis atsiranda ten, kur pritrūksta oro, o ne ten, kur baigiasi sakinio dalis.
Šis tekstas nėra dar viena taisyklių lentelė. Jų yra vadovėlyje ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paskelbtose skyrybos taisyklėse, ir dar kartą jas perrašyti nebūtų naudinga. Naudingiau paaiškinti, kas po tomis taisyklėmis slypi: ką kablelis apskritai žymi, kodėl populiarus jungtukų sąrašas veikia tik pusę laiko, ką iš tikrųjų reiškia žodžiai „privalomoji“ ir „pasirenkamoji“ skyryba ir kur klysta net tie mokiniai, kurių rašiniai įvertinti aukščiausiais balais.
Kablelis žymi ne pauzę, o sakinio sandarą
Galiojančių lietuvių kalbos skyrybos taisyklių bendrosiose nuostatose parašyta trumpai ir aiškiai: taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą ir sakinio dalis, o skyrimas grindžiamas pirmiausia sintaksiniais požymiais. Tai reiškia, kad kablelio vieta priklauso nuo to, kaip sakinys sudėtas, o ne nuo to, kaip jis skamba.
Intonacija iš skyrybos nedingsta — ji tiesiog atlieka kitą darbą. Taisyklėse ji minima ten, kur rašantysis pats renkasi, ar ką nors išskirti: intonacinis savarankiškumas yra kriterijus, pagal kurį apsisprendžiama. Bet tam, kad tuo kriterijumi būtų galima pasinaudoti, reikia jau matyti sakinio struktūrą. Todėl posakis „dėk kablelį ten, kur stabteli“ nėra visiškai klaidingas — jis tiesiog yra paskutinis žingsnis, o mokiniai jį naudoja kaip pirmą ir vienintelį.
Praktinė išvada nemaloni, bet ji sutaupo daug laiko: skyrybos neįmanoma išmokti atskirai nuo sintaksės. Kas nemato, kur sakinyje yra veiksnys ir tarinys, tam kablelių taisyklės lieka atsitiktinių nurodymų sąrašu, kurį reikia kalti atmintinai ir kurio kaskart pritrūksta prie naujo sakinio.
Vienas pavyzdys, kuris pasako beveik viską
Skyrybos taisyklėse yra pora sakinių, kuriuos verta parodyti kiekvienam mokiniui, sakančiam, kad skyryba yra atsitiktinė. Pirmasis: „Stalų, išrikiuotų palei sieną, turėjo pakakti visiems.“ Antrasis: „Išrikiuotų palei sieną stalų turėjo pakakti visiems.“
Žodžiai tie patys. Prasmė ta pati. Pirmajame sakinyje kableliai privalomi, antrajame jų nerašoma nė vieno. Skiriasi tik viena — pažyminio vieta. Kai išplėstinis derinamasis pažyminys eina po pažymimojo žodžio, jis išskiriamas kableliais; kai eina prieš jį, neskiriamas. Jokia pauzė, jokia intonacija ir jokia žodžių reikšmė šito nepaaiškina. Paaiškina tik pozicija sakinyje.
Būtent todėl mokiniui, kuris deda kablelius pagal klausą, tokie sakiniai atrodo kaip taisyklių savivalė. Iš tikrųjų tai yra pati taisyklės esmė: skyrybos ženklas rodo skaitytojui, kaip sakinys sudėliotas. Perkėlus pažyminį į kitą vietą, sandara pasikeičia — pasikeičia ir ženklai.
Kodėl jungtukų sąrašas anksčiau ar vėliau apgauna
Populiariausias mokyklinis trumpinys skamba maždaug taip: kablelis rašomas prieš „kad“, „nes“, „kai“, „nors“, „jei“, „todėl“. Sąrašas naudingas ir tikrai padeda pradžioje, nes šie jungtukai iš tiesų dažniausiai stovi ties šalutinio dėmens riba. Bėda ta, kad jis aprašo simptomą, o ne priežastį — ir dėl to griūva mažiausiai keturiose vietose.
Pirma, šalutinį dėmenį gali įvesti ne tik jungtukas. Sakinyje „Vyras, kuris sėdėjo su kunigu pirmoje eilėje, pradėjo ploti“ jokio sąrašo jungtuko nėra — yra įvardis „kuris“. Panašiai veikia ir kiti jungiamieji žodžiai: „kas“, „koks“, „kur“, „kada“. Mokinys, prisiminęs tik sąrašą, tokį sakinį palieka be nė vieno kablelio.
Antra, dėmenys gali būti sujungti visai be jungiamojo žodžio. Bejungtukiai sudėtiniai sakiniai programoje pasirodo jau septintoje klasėje, o nuosekliai nagrinėjami devintoje; juose riba tarp dėmenų yra, o žodžio, kuris ją pažymėtų, nėra. Trečia, tas pats jungtukas gali jungti visai ne dėmenis, o vienarūšes sakinio dalis, ir tada skyryba kitokia. Ketvirta, ir turbūt dažniausiai, sąrašas pasako, kur šalutinis dėmuo prasideda, ir nutyli, kur jis baigiasi.
Atskirti ir išskirti — du skirtingi veiksmai
Skyrybos taisyklėse nuosekliai vartojami du žodžiai, kurių skirtumo mokiniai dažnai nepastebi. Sakinio dalis arba dėmuo gali būti atskiriamas — tada ženklas vienas, prie ribos. Arba išskiriamas — tada ženklai du, iš abiejų pusių, kaip skliaustai.
Šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo yra išskiriamas. Jeigu jis stovi sakinio gale, antrojo kablelio vietoje atsiduria taškas ir skirtumo nesimato: „Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta laiku.“ Bet jeigu jis įsiterpia į vidurį, reikia abiejų: „Vyras, kuris sėdėjo su kunigu pirmoje eilėje, pradėjo ploti.“ Antrasis kablelis po žodžio „eilėje“ yra ne stiliaus dalykas — be jo skaitytojui nepasakoma, kur šalutinis dėmuo baigėsi.
Tas pats galioja įterpiniams ir kreipiniams: taisyklėse jie irgi išskiriami, tai yra apkabinami ženklais iš abiejų pusių. Praktikoje pamirštamas beveik visada antrasis kablelis, ne pirmasis. Pirmąjį pasufleruoja jungtukas arba kylanti intonacija, o antrasis reikalauja atsakyti į klausimą, kurio niekas negarsina: kur ši dalis baigiasi?
Privalomoji ir pasirenkamoji skyryba: ką iš tikrųjų reiškia tas skirstymas
2006 metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija priėmė du atskirus nutarimus — dėl privalomosios ir dėl pasirenkamosios skyrybos taisyklių. 2019 metų lapkričio 7 dienos nutarimu Nr. N-8 (178) taisyklės buvo sujungtos į vieną dokumentą, sudėliotą pagal sintaksinius reiškinius, tačiau pats skirstymas išliko: dabar jis matomas atskiruose punktuose.
Techninė detalė, kurią verta žinoti kiekvienam, kas taisykles atsiverčia: pasirenkamas ženklas jose rašomas skliaustuose. Kai matote pavyzdį „Išėjusi iš mokyklos(,) direktorė stabtelėjo“, skliaustai nėra spausdinimo klaida — jie reiškia, kad kablelį rašantysis gali dėti arba nedėti. O kai pavyzdyje kablelis parašytas be skliaustų, pasirinkimo nėra.
Iš to kyla nesusipratimas, kuris kainuoja taškų. Išgirdę žodį „pasirenkamoji“, mokiniai neretai supranta jį kaip leidimą dėti kablelius laisviau visur. Iš tikrųjų pasirinkimas galioja tik konkrečiose taisyklėse įvardytiems atvejams, o visur kitur skyryba lieka tokia pat griežta kaip anksčiau. Pati komisija prie senojo nutarimo yra palikusi pastabą, kad privalomosios skyrybos nuostatų atskyrimas orientuotas pirmiausia į vertintojus, o skyrybos mokyti rekomenduojama nuosekliai ir sistemiškai einant sintaksės kursą. Kitaip tariant, skirstymas yra vertinimo įrankis, ne mokymosi trumpinys.
Kaip atrodo tikras pasirinkimas
Aiškiausias pasirenkamosios skyrybos pavyzdys — išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės. Taisyklėse parašyta, kad jos gali būti išskiriamos kableliais, jei norima išryškinti jų savarankiškumą. Todėl abu variantai teisingi: „Išėjusi iš mokyklos direktorė stabtelėjo“ ir „Išėjusi iš mokyklos, direktorė stabtelėjo“.
Yra tik viena sąlyga, kurios pamiršti negalima: pasirinkimas galioja visai konstrukcijai, o ne atskiram ženklui. Jeigu tokia aplinkybė stovi sakinio viduryje ir nusprendžiate ją išskirti, reikia abiejų kablelių — „Karalaitis, užuot sukęs į dešinę, pasuko į kairę“. Vienas kablelis vietoj dviejų nėra švelnesnis variantas, tai tiesiog klaida.
Rašiniui iš to plaukia paprastas patarimas. Pasirinkite vieną liniją ir laikykitės jos visame tekste. Nuosekliai išskiriamos dalyvinės aplinkybės atrodo tvarkingai; nuosekliai neišskiriamos — irgi. Tas pats tekstas, kuriame pusė tokių konstrukcijų išskirta, o pusė ne, skaitosi kaip atsitiktinumas, nors formaliai gali būti be klaidų.
Ką rodo geriausiai įvertinti egzamino darbai
Lietuvių kalbos instituto tyrėja Aurelija Tamulionienė 2018 metais paskelbė tyrimą, kuriame išnagrinėjo šimtą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rašinių — keturiasdešimt iš 2014 metų ir šešiasdešimt iš 2018 metų. Svarbiausia detalė yra atrankos kriterijus: visi tirti darbai buvo įvertinti aštuoniasdešimt–šimtu taškų. Tai ne silpniausiųjų klaidos, o tų, kuriems egzaminas pavyko.
Klaidos pasiskirstė netolygiai ir labai pamokomai. Daugiausia jų buvo skiriant prijungiamųjų sakinių šalutinius dėmenis — dvidešimt aštuoni procentai visų rastų atvejų. Toliau eina pažyminiai (aštuoniolika procentų), įterpiniai (septyniolika), vienarūšės sakinio dalys (keturiolika) ir išplėstinės aplinkybės (vienuolika). Dar devyni procentai — nereikalingi, niekur nepriklausantys ženklai.
Šis sąrašas beveik tiksliai atkartoja tai, kas pasakyta aukščiau. Trys stambiausios grupės yra būtent tos konstrukcijos, kurias reikia išskirti iš abiejų pusių, o penktoji — ta, kurioje sprendimą priima pats rašantysis. Kitaip sakant, klystama ne dėl to, kad nežinoma taisyklė, o dėl to, kad sakinyje nematoma riba.
Tame pačiame darbe pateikti ir Nacionalinio egzaminų centro duomenys apie visus tų metų laikiusiuosius. Nuo 2014 iki 2018 metų kiekvienais metais gausiausią grupę sudarė darbai, gavę už skyrybą nulį taškų, tai yra su penkiolika ar daugiau klaidų viename rašinyje — maždaug penktadalis visų darbų. Nuo tada egzamino sandara ir vertinimas pasikeitė, todėl šie skaičiai rodo polinkį, o ne šiandienos rezultatą. Bet polinkis pakankamai pastovus, kad į jį būtų verta atsižvelgti planuojant pasiruošimą brandos egzaminams.
Kiek skyryba sveria egzamine
Dabartinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą sudaro dvi dalys, laikomos skirtingais metais. Kalbėjimas vyksta trečioje gimnazijos klasėje ir duoda trisdešimt taškų. Rašinys rašomas ketvirtoje gimnazijos klasėje, trunka keturias valandas, o jo minimali apimtis yra keturi šimtai žodžių bendrojo kurso ir keturi šimtai penkiasdešimt išplėstinio kurso egzamine.
Rašinio taškai dalijami į dvi dalis: turinys vertinamas keturiasdešimt dviem taškais, o kalbos taisyklingumas ir teksto raiška — dvidešimt aštuoniais iš šimto. Svarbu suprasti, ką tie dvidešimt aštuoni taškai apima. Tai ne vien skyryba: ten pat telpa rašyba, gramatinės formos, žodyno tikslumas ir raiška. Skyryba yra tos dalies dalis, ir tiksliau pasakyti iš viešai skelbiamos struktūros negalima. Bet net ir taip matyti, kad kalbos tvarkingumas egzamine sveria daugiau nei ketvirtadalį galutinio rezultato — beveik tiek pat, kiek visa kalbėjimo dalis.
Panaši logika galioja ir anksčiau. Devintoje bei dešimtoje klasėje sintaksės kurse kaip tik ir apibendrinama sudėtinių sakinių skyryba, todėl darbas, pradėtas ruošiantis lietuvių kalbos PUPP, po dvejų metų atsiperka rašinyje. Detalesnę egzamino sandarą aptariame straipsnyje apie lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Kada mokykla ko moko
Viena iš priežasčių, kodėl skyryba mokiniams atrodo padrika, yra ta, kad mokykloje ji ir dėstoma dalimis. Bendrojoje programoje skyrybos atvejai pasirodo jau pradinėse klasėse, o sintaksės kursas eina per visą pagrindinę mokyklą, kasmet pridėdamas naują konstrukciją. Iki dešimtos klasės mokinys gauna visą sistemą, tik ne iš karto, o dalimis — nuo trečios klasės iki dešimtos:
- Trečia klasė — kablelis prieš „o“, „bet“, „tačiau“, „kad“ ir kreipinio išskyrimas.
- Penkta klasė — sakinio gramatinis centras, veiksnys ir tarinys, vienarūšės sakinio dalys.
- Šešta klasė — vientisinis ir sudėtinis sakinys, sujungiamieji ir prijungiamieji jungtukai.
- Septinta klasė — derinamieji ir nederinamieji pažyminiai, priedėlis, išplėstinės dalyvinės aplinkybės ir galimybė jas skirti kableliais.
- Aštunta klasė — skyrybos paskirtis, aiškinamosios sakinio dalys, lyginamieji posakiai, įterpiniai.
- Devinta klasė — sudėtiniai sujungiamieji, prijungiamieji ir bejungtukiai sakiniai.
- Dešimta klasė — mišrieji sudėtiniai sakiniai, tiesioginė kalba ir citatos.
Šiame sąraše verta atkreipti dėmesį į vieną vietą. Atskiras mokymo turinio punktas, pavadintas „Skyrybos paskirtis“, programoje atsiranda tik aštuntoje klasėje — tai yra tada, kai atskirų kablelio taisyklių jau išmokta penkeri metai. Tai natūraliai paaiškina, kodėl daliai mokinių skyryba iki tol atrodo kaip beprasmių nurodymų rinkinys. Jeigu vaikui kuri nors grandis iškrito, spraga tyliai keliauja toliau ir išryškėja tik rašinyje; kaip tokias vietas pastebėti anksčiau, rašome straipsnyje apie mokymosi spragas.
Trys įpročiai, kurie pataiso daugiausia klaidų
Pirmas įprotis — prieš dedant kablelius suskaičiuoti sakinio gramatinius centrus. Kiek sakinyje yra veiksnio ir tarinio porų, tiek jame yra dėmenų, o tarp dėmenų riba visada yra. Šis vienas veiksmas tvarko didžiausią klaidų grupę, nes prijungiamųjų sakinių skyryba yra ne kas kita kaip tų ribų žymėjimas.
Antras — kiekvieno šalutinio dėmens, įterpinio ar išplėstinio pažyminio iškart ieškoti ne tik pradžios, bet ir pabaigos. Naudinga tokią konstrukciją mintyse apibraukti: kai ji apibraukta, kableliai patys atsiduria abiejuose jos galuose. Būtent čia dingsta tas antrasis kablelis, kuris egzamino darbuose skaičiuojamas kaip atskira klaida.
Trečias — pastebėti, kada taisyklė leidžia rinktis, ir apsispręsti sąmoningai. Jeigu tai dalyvinė ar padalyvinė aplinkybė, sprendimas yra jūsų; jeigu tai šalutinis dėmuo, kreipinys ar įterpinys, sprendimo nėra. Mokiniui, kuris šitą skirtumą mato, skyryba iš spėliojimo virsta keliais aiškiais klausimais. Tai tas pats principas, kurį taikome ir rašinio struktūrai: pirma sandara, tik paskui detalės.
Kodėl vien skaitymas skyrybos neištaiso
Dažnas patarimas nuo kalbos klaidų — skaityti daugiau. Skaitymas tikrai plečia žodyną, gerina sakinio ritmo pojūtį ir padeda rašybai, nes daug žodžių įsimenama vaizdu. Skyrybai jis padeda kur kas mažiau, ir tam yra priežastis: skaitydami mes ženklų nepastebime. Kablelis atlieka savo darbą tyliai, ir gerai parašytame tekste jo tiesiog nesimato.
Todėl skyryba, kitaip nei rašyba, beveik neišmokstama savaime. Ją reikia pamatyti sąmoningai: išnagrinėti sakinį, pažymėti dėmenis, paaiškinti, kodėl ženklas stovi būtent ten. Panašiai veikia ir kiti kalbos įgūdžiai — apie tai, kodėl skaitymas savaime neišsprendžia ir rašybos klaidų, esame rašę atskirai. O jei vaikas skaito, bet perskaityto neperpasakoja, tai jau kitas dalykas, aptartas straipsnyje apie skaitymo supratimą.
Ką gali padaryti tėvai
Naudingiausia, ką gali padaryti tėvai, — kaip tik netaisyti kablelių. Sutaisytas tekstas grįžta be klaidų, bet vaikas nesužino, kodėl jos ten buvo. Geriau paprašyti paaiškinti vieną ar du sakinius: kur čia veiksnys, kur tarinys, kur prasideda ir kur baigiasi šalutinė dalis. Jeigu vaikas tai pasako, ženklai dažniausiai susitvarko patys, o jeigu nepasako, iškart matyti, kurioje vietoje spraga.
Antra, verta atskirti dvi skirtingas situacijas. Vienas dalykas, kai mokinys taisyklę žino, bet skubėdamas pamiršta antrąjį kablelį; visai kitas, kai jis nemato sakinio sandaros. Pirmajai padeda ramesnis tempas ir peržiūra prieš atiduodant darbą, antrajai reikia grįžti prie sintaksės. Šis skirtumas svarbus ir vertinant pažymius apskritai — apie jį plačiau rašome straipsnyje apie mokinius, kurie moka, bet gauna prastus įvertinimus.
Trečia, jeigu artėja atsiskaitymas arba pataisos, pravartu turėti aiškų planą, o ne bendrą raginimą pasimokyti. Ką konkrečiai daryti tokiu atveju, esame surašę straipsnyje apie pasiruošimą pataisoms.
Kada verta korepetitoriaus pagalba
Skyryba yra viena iš tų temų, kur individualus darbas duoda rezultatą greičiau nei savarankiškas kartojimas, ir priežastis paprasta: klaidą reikia pamatyti savo paties sakinyje. Klasėje mokytojas turi visos klasės darbus ir ribotą laiką, todėl dažniausiai klaidą pažymi, bet nespėja kartu su mokiniu išnagrinėti sakinio. Individualioje pamokoje būtent tai ir daroma.
Praktiškai tai atrodo taip: mokinys atsineša savo rašinį arba pratybų užduotį, ir kartu einama per konkrečias vietas — kur dėmuo prasidėjo, kur baigėsi, kodėl ženklas privalomas, o kur galima rinktis. Po kelių tokių pamokų dažniausiai matyti, kad klaidos kartojasi dviejose ar trijose konstrukcijose, ir jas galima uždaryti tikslingai. Lietuvių kalbos korepetitorių galima rasti pagal klasę ir tikslą, o jei reikia pagalbos ir kituose dalykuose, tinka bendras korepetitorių sąrašas.
Tiems, kam reikia vienos konkrečios pamokos prieš atsiskaitymą ar pataisas, edtalk parduotuvėje yra atskiros lietuvių kalbos pamokos pagal klases: penktai klasei, šeštai, septintai, aštuntai, devintai ir dešimtai klasei. Per pamoką pereinama rašyba, skyryba ir tos temos, kurios mokiniui stringa; visos tokios pamokos surinktos korepetitorių paslaugų skiltyje, o savarankiškam darbui skirta medžiaga — užduočių skiltyje.
Nuo ko pradėti
Jeigu iš viso teksto reikėtų pasilikti vieną mintį, ji būtų tokia: kablelis atsako ne į klausimą „kur stabteliu“, o į klausimą „kur baigiasi viena sakinio dalis ir prasideda kita“. Visos taisyklės yra tik skirtingi to paties klausimo atvejai, o didžioji dalis klaidų egzamino darbuose kyla ne iš taisyklės nežinojimo, o iš to, kad ribos nematyti.
Praktinis pirmas žingsnis nereikalauja nieko, išskyrus penkiolika minučių. Paimkite bet kurį vaiko rašinį, išsirinkite tris ilgiausius sakinius ir kiekviename raskite visus veiksnius ir tarinius. Ten, kur jų daugiau nei viena pora, ieškokite ribos. Jei riba randama, o kablelio nėra — turite tikslią spragą, su kuria jau galima dirbti: patiems, su mokytoju arba su korepetitoriumi.
