Scena pasikartoja beveik kiekvienuose namuose, kuriuose auga trečios ar dešimtos klasės mokinys. Vaikas parneša sąsiuvinį, o jame raudonai pabraukta dešimt, penkiolika, kartais dvidešimt klaidų. Patarimai, kuriuos girdi tėvai, būna visada tie patys: tegul daugiau skaito, tegul rašo diktantus, tegul kartoja taisykles. Vaikas neretai iš tikrųjų skaito, taisyklę atpasakoja beveik pažodžiui, o klaidų skaičius nemažėja. Tėvams pamažu ima atrodyti, kad vaikas tiesiog neatidus arba kad jam kalbos duota mažiau nei kitiems. Priežastis paprastai visai kita, ir ji susijusi ne su vaiko pastangomis, o su tuo, kaip veikia pati lietuvių kalbos rašyba.
Vaikas rašo taip, kaip girdi — ir dažniausiai tai pavyksta
Lietuvių kalbos rašyba remiasi trimis principais: fonetiniu, morfologiniu ir tradiciniu, o vyrauja fonetinis. Iš esmės daugumą žodžių rašome taip, kaip juos girdime. Tai reiškia, kad vaiko pasirinkta strategija rašyti iš klausos yra ne tinginystė ir ne klaida — ji tiesiog veikia. Daugelį žodžių iš tiesų pakanka taisyklingai ištarti, kad jie būtų parašyti be klaidų.
Būtent todėl ši strategija tokia atspari. Vaikas kasdien gauna patvirtinimą, kad ausies pakanka, nes devyniais atvejais iš dešimties jos iš tiesų pakanka. Problema ta, kad likusioje dalyje ausis ne tik nepadeda — ji tyliai apgauna. Lietuvių kalbos instituto tyrėja Aurelija Tamulionienė, išnagrinėjusi šimtą valstybinio brandos egzamino rašinių ir šimtą šešiasdešimt paauglių tinklaraščių įrašų, apibendrino tai vienu sakiniu: daugelį žodžių galima parašyti be klaidų vien taisyklingai tariant, tačiau yra žodžių, kurių parašyti remiantis vien klausa negalima, o išvengti daugybės klaidų galima tik turint gramatinio nagrinėjimo įgūdžių ir išmanant žodžių bei jų formų darybą.
Ta pati tyrėja pastebėjo ir polinkį, kuris paaiškina beveik viską: mokiniai linkę rašyti žodžius fonetiniu principu, ir šiuo principu klaidingai rašomi būtent tie žodžiai, kurių rašybą reikėtų tikrinti pagal bendrašaknius žodžius. Kitaip tariant, klaidos telkiasi ne bet kur, o tiksliai ten, kur reikėjo persijungti iš klausymo į mąstymą.
Kur tiksliai ausis nustoja padėti
Kad būtų aišku, kodėl klausa kartais apgauna, verta žinoti vieną dalyką apie šnekamąją kalbą. Ir tarmėse, ir miesto kalboje pamažu nyksta ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša, o prasčiausiai ilgieji balsiai ištariami nekirčiuotose pozicijose. Žodžio galūnė beveik visada yra nekirčiuota. Vadinasi, būtent ten, kur reikia nuspręsti, ar rašyti nosinę, garsas skamba silpniausiai ir neaiškiausiai.
Iš to plaukia išvada, kuri prieštarauja įprastam įsivaizdavimui. Paprastai manoma, kad daugiausia nosinių klaidų daroma žodžių šaknyse — tai atrodo logiška, nes šaknies nosinės mokykloje laikomos sunkiausia tema. Tačiau minėtame tyrime rašiniuose ir tinklaraščiuose dažniau buvo klystama ne šaknyse, o galūnėse. Maža to, daugiau kaip pusė visų galūnių nosinių klaidų buvo dviejuose linksniuose — daugiskaitos kilmininke ir vienaskaitos galininke.
Tėvams tai svarbi praktinė žinia. Ji reiškia, kad didžiausia klaidų grupė yra ne ta, kurios labiausiai bijoma, ir kad ji priklauso ne nuo atminties, o nuo dviejų linksnių atpažinimo. Tai kartu ir gera žinia, nes tokią spragą užpildyti daug paprasčiau, nei atrodo iš pažiūros.
Nosinė galūnėje: klaida beveik visada yra linksnio klaida
Taisyklė, apie kurią kalbama, yra trumpa. Nosinės raidės rašomos vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse. Teisinga raidė priklauso nuo linksnio, o ne nuo žodžio reikšmės ar skambesio.
Praktiškai tai atrodo taip. Sakinyje „Matau gražią gėlę” abu žodžiai atsako į klausimą ką matau, tai yra vienaskaitos galininkas, todėl nosinės būtinos. Sakinyje „Čia daug gražių gėlių” abu žodžiai atsako į klausimą ko daug, tai yra daugiskaitos kilmininkas, ir nosinės vėl reikalingos. O sakinyje „Džiaugiuosi gražia gėle” tai jau įnagininkas, todėl nosinių nereikia nė vienoje vietoje. Tas pats žodis, trys skirtingos formos, ir visos trys teisingos — tik kiekviena savo vietoje.
Todėl vaiko klausimas rašant iš tikrųjų niekada nėra „kaip rašomas šis žodis”. Vienintelio teisingo užrašymo tiesiog nėra. Tikrasis klausimas yra „kokia šio žodžio forma šiame sakinyje”, o tai jau gramatikos, o ne atminties užduotis. Kai vaikas parašo gražia gėle ten, kur reikėjo gražią gėlę, jis nepamiršo, kaip rašomas žodis. Jis arba nenustatė linksnio, arba pasitikėjo ausimi, kuri galūnėje nieko aiškaus nepasakė. Vaikui, kuris tvirtai moka linksnius, visa ši klaidų grupė dingsta beveik iš karto, o tai yra viena rečiausių progų mokykloje, kai vienas išmoktas dalykas ištaiso ištisą klaidų šeimą.
Nosinė šaknyje: raidė, kurią reikia išvesti, o ne prisiminti
Šaknies nosinės iš tiesų sudėtingesnės, tik ne dėl to, dėl ko įprasta manyti. Mokykliniame kurse skiriamos kelios aiškiai skirtingos atmainos, ir tikro kalimo reikalauja tik viena iš jų.
Dažniausia atmaina — šaknys, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un. Tokiais atvejais teisingą raidę galima tiesiog išvesti, prisiminus giminišką žodį: kąsti rašoma su nosine, nes yra kando; kęsti — nes yra kentė; siųsti — nes yra siuntė; skęsti — nes yra skendo; spręsti — nes yra sprendė; švęsti — nes yra šventė; grįsti — nes yra grindė. Panašiai veikia ir šaknys, kuriose ilgieji balsiai kaitaliojasi tarpusavyje: drįsti ir drąsa, tęsti ir tąsa, mąstyti ir mįslė.
Visą principą geriausiai parodo pora kasti ir kąsti. Skamba beveik vienodai, rašoma skirtingai, ir jokia atmintis čia nepadės — padeda tik vienas žingsnis: rasti giminišką žodį. Šuo kanda, todėl kąsti su nosine. Duobę kasė, jokio an nėra, todėl kasti be nosinės. Tikrai įsiminti reikia tik palyginti trumpą senųjų daiktavardžių sąrašą, kuriame nosinė yra istorinė ir iš nieko neišvedama: ąsotis, ąžuolas, žąsis, lęšis, vąšas, ląstelė ir dar keli.
Yra ir viena detalė, kurią tėvams verta žinoti, nes ji lengvai suklaidina. Minėtame tyrime šaknies nosinių klaidų rasta mažiau, tačiau tyrėja atkreipė dėmesį, kad taip gali būti todėl, jog mokiniai tokių žodžių tiesiog vengia — nenori klysti ir ieško kitų, saugesnių žodžių. Tai reiškia, kad mažas šaknies klaidų skaičius nebūtinai rodo mokėjimą. Kartais jis rodo, kad vaikas išmoko apeiti vietas, kuriose nesijaučia tvirtai, o kartu ir nuskurdino savo rašinį.
Kodėl patarimas skaityti daugiau padeda mažiau, nei tikimasi
Iš karto verta pasakyti aiškiai: skaitymas naudingas, ir jo atsisakyti tikrai nereikia. Skaitantis vaikas turi platesnį žodyną, geriau jaučia sakinio ritmą, natūraliau perpranta skyrybą ir greičiau atpažįsta taisyklingas formas. Visa tai tikra ir svarbu.
Tačiau skaitymas ir rašymas reikalauja skirtingų dalykų. Skaitydamas vaikas atpažįsta tai, kas jau parašyta, o rašydamas turi pats pagaminti formą, kurios prieš tai nebuvo. Ir čia glūdi visa esmė: skaitydamas vaikas sutinka ir gražią, ir gražios, ir gražia — visos šios formos knygose pasitaiko ir visos yra teisingos. Skaitymas negali pasakyti, kuri iš jų tinka tam sakiniui, kurį vaikas rašo dabar. Tą gali pasakyti tik linksnio nustatymas.
Panašiai yra matematikoje: perskaityti šimtą teisingai išspręstų pavyzdžių naudinga, bet tai nepakeičia gebėjimo skaičiuoti pačiam. Todėl teisingiausia skaitymą laikyti būtina, bet nepakankama sąlyga. Jeigu vaikas skaito daug, o klaidų nemažėja, tai beveik niekada nereiškia, kad skaitoma per mažai — kur kas dažniau tai reiškia, kad trūksta ne skaitymo, o gramatinio nagrinėjimo. Kaip apskritai sudominti vaiką knygomis, rašėme straipsnyje apie tai, kaip paskatinti vaiką skaityti, o atskiro dėmesio reikalauja atvejis, kai vaikas skaito, bet teksto nesupranta.
Skyryba: ta pati istorija, tik vietoj ausies — intonacija
Su skyryba nutinka beveik tas pats, tik vaikas pasikliauja ne garsu, o intonacija: kablelį deda ten, kur skaitydamas mintyse stabteli. Ši strategija irgi dažnai pasiteisina, todėl ilgai išsilaiko, ir lygiai taip pat sugriūva sudėtingesnėse vietose, kuriose pauzė nieko nepasako apie sakinio sandarą.
Kaip tai atrodo praktiškai, rodo tos pačios tyrėjos atlikta šimto brandos egzamino rašinių skyrybos analizė. Svarbiausia detalė čia yra atrankos kriterijus: visi tirti darbai buvo įvertinti 80–100 taškų, tai yra parašyti stipriausių abiturientų. Net ir tarp jų didžiausią dalį sudarė darbai, gavę nulį taškų už skyrybą, ir tokių kasmet buvo maždaug penktadalis. Nulis taškų reiškia penkiolika ir daugiau skyrybos klaidų viename rašinyje. Daugiausia klaidų padaryta skiriant šalutinius sakinio dėmenis, o būtent juos skirti dažniausiai reikia remiantis gramatiniu principu, o ne pojūčiu.
Verta žinoti ir tai, kad dalis lietuvių kalbos kablelių apskritai nėra privalomi. Galiojančias skyrybos taisykles Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino 2019 metų lapkričio 7 dieną nutarimu Nr. N-8 (178), sujungusi anksčiau atskirai galiojusius dokumentus, tačiau privalomojo ir pasirenkamojo skyrimo punktai juose liko atskiri. Privalomasis skyrimas remiasi aiškiais formaliaisiais požymiais, o pasirenkamasis paliekamas rašančiojo apsisprendimui: rašantysis pats nusprendžia, ar nori ką nors pabrėžti. Vaikui tai žinoti naudinga, nes įsitikinimas, kad kiekvienas kablelis yra griežtai teisingas arba griežtai neteisingas, skyrybą paverčia spėliojimu. Sunkiausios privalomosios vietos — išplėstiniai pažyminiai ir dalyvinės, pusdalyvinės bei padalyvinės aplinkybės — į programą ateina septintoje ir aštuntoje klasėse, o vėliau nubraukia daugiausia taškų ir samprotaujamajame rašinyje.
Ką rodo skirtingi klaidų tipai
Ištaisytas rašto darbas yra geriausia turima diagnostikos priemonė, jei žiūrima ne į klaidų skaičių, o į jų rūšį. Skirtingos klaidos rodo visiškai skirtingas priežastis, o nuo priežasties priklauso, ko iš tikrųjų reikia.
Kai klaidos telkiasi galūnėse, o šaknyse jų beveik nėra, dirbti reikia su linksniais, o ne su rašyba. Kai atvirkščiai — klystama šaknyse, o galūnės tvarkingos, vaikas nemoka ieškoti giminiško žodžio, tad mokytis reikia būtent to veiksmo. Kai pratybų sąsiuvinyje viskas teisinga, o rašinyje pilna klaidų, taisyklė žinoma, bet dar neautomatizuota: rašydamas laisvą tekstą vaikas visą dėmesį skiria turiniui, ir rašybai jo nebelieka. Tokiu atveju reikia ne aiškinimo, o trumpos ir dažnos praktikos.
Yra ir iškalbingesnių atvejų. Jei tas pats žodis viename puslapyje parašytas dviem ar trimis skirtingais būdais, vaikas taisyklės dar neturi ir kaskart spėja iš naujo. Jei rašinys keistai skurdus, nors žodžiu vaikas pasakoja gyvai, verta patikrinti, ar jis nevengia žodžių, dėl kurių nėra tikras. O jei klaidų atsiranda net nurašinėjant nuo lentos ar iš knygos, tai jau kitokio pobūdžio ženklas, apie kurį verta pakalbėti su mokytoja. Apie panašų neatitikimą tarp mokėjimo ir rezultato rašėme straipsnyje vaikas moka, bet gauna blogus pažymius.
Kada tai jau nebe rašybos spraga
Kartais sunkumai būna ne mokymosi spragos, o specialieji ugdymosi poreikiai. Tai nėra dalykas, kurį nustato tėvai ar straipsnis internete, tačiau kelis požymius verta žinoti, nes jie yra pagrindas pasikalbėti su mokykla, o ne laukti dar vienerius metus.
Sunerimti verta tada, kai klaidų atsiranda ir nurašinėjant; kai raidės nuolat sukeičiamos vietomis, praleidžiamos arba rašomos veidrodiškai; kai rašymas vaikui yra neįprastai lėtas ir varginantis, o ranka pavargsta po kelių sakinių; kai atotrūkis tarp to, ką vaikas geba pasakyti žodžiu ir parašyti, yra labai didelis; ir kai niekas nesikeičia, nors dirbama nuosekliai ir ilgai.
Kelias tokiais atvejais Lietuvoje yra aiškus. Pirmiausia kalbamasi su dalyko mokytoja, tada kreipiamasi į mokyklos vaiko gerovės komisiją, o prireikus mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius įvertina savivaldybės pedagoginė psichologinė tarnyba. Vertinimas atliekamas tik tėvų sutikimu, jame dalyvauja kelių sričių specialistai, o po jo mokyklai pateikiamos rekomendacijos, kaip ugdymą pritaikyti. Svarbu žinoti ir tai, kad pagalba gali būti laikina: pasiekus pažangą, poreikiai peržiūrimi iš naujo. Apie mokymąsi esant specialiųjų ugdymosi poreikių plačiau rašėme straipsnyje apie korepetavimą esant disleksijai ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimui.
Kas iš tikrųjų padeda namuose
Namuose veiksmingiausia keisti ne darbo kiekį, o darbo pobūdį. Naudingiausias įprotis — klaidų sąsiuvinis, tik vedamas ne pagal žodžius, o pagal taisykles. Sąrašas žodžių, kuriuose vaikas suklydo, duoda mažai, nes rytoj tie patys žodžiai bus kitokios formos. O įrašas, kad šią savaitę dvylika klaidų iš penkiolikos buvo daugiskaitos kilmininko galūnėse, iš karto parodo, ką daryti.
Antra, taisant klaidas verta neišduoti atsakymo. Kur kas naudingiau pažymėti eilutę, kurioje yra klaida, ir leisti vaikui ją pačiam surasti bei paaiškinti. Būtent paaiškinimas ir yra svarbiausia dalis: jei vaikas parašė teisingai, bet negali pasakyti kodėl, jis atspėjo, ir kitą kartą tikėtis to paties negalima. Klausimas „kodėl čia nosinė” per kelias savaites nuveikia daugiau nei dešimt papildomų diktantų.
Trečia, geriau trumpai ir dažnai nei ilgai ir retai. Penkiolika minučių kasdien duoda daugiau nei dvi valandos sekmadienį, nes rašyba tampa tvirta tik tada, kai veiksmas pakartojamas tiek kartų, kad nustoja reikalauti pastangų. Bendresnių principų, kaip planuoti tokį darbą, aptarėme straipsnyje apie efektyvesnį mokymąsi.
- Klaidas grupuoti pagal taisyklę, o ne pagal žodį — taip matyti, kuri viena spraga duoda daugiausia klaidų.
- Prieš rašant nosinę mokytis užduoti klausimą: ką matau, ko daug, ar žodis turi giminišką porą su an, en, in, un.
- Taisant nerodyti teisingo varianto — pažymėti eilutę ir leisti vaikui pačiam rasti klaidą.
- Visada prašyti paaiškinti, kodėl parašyta būtent taip, net kai atsakymas teisingas.
- Atkreipti dėmesį, ar vaikas nevengia žodžių, dėl kurių nėra tikras.
- Skaityti toliau — dėl žodyno ir sakinio pajautos, bet nelaikyti skaitymo vienintele priemone.
Kada verta kreiptis į korepetitorių
Savarankiško darbo namuose paprastai pakanka, kai vaikas taisyklę supranta, o klysta dėl neatidumo arba per mažos praktikos. Jo pakanka ir tada, kai spraga aiškiai lokali, pavyzdžiui, praleista viena tema sergant.
Pagalbos iš šalies verta ieškoti keliais atvejais. Pirma, kai tos pačios klaidos kartojasi po kelių paaiškinimų — įsitvirtinusio neteisingo supratimo vien pratimai nepakeičia. Antra, kai vaikas negali pagrįsti net teisingo atsakymo, nes tai reiškia, kad jis spėlioja, o ne taiko taisyklę. Trečia, kai paaiškėja, kad spraga siekia ankstesnes klases: nosinių galūnėse neišmoks tas, kas nemoka linksnių, o linksniai dėstomi gerokai anksčiau, nei tos klaidos ima kristi į akis. Ir ketvirta, kai vaikas jau padarė išvadą apie save ir sako, kad yra neraštingas iš prigimties — tokiu atveju problema nebe vien dalykinė.
Individualus darbas čia veikia todėl, kad mokytojas mato ne tik klaidą, bet ir mąstymą, kuris prie jos atvedė. Klasėje, kurioje dvidešimt penki mokiniai, klausti kiekvieno, kodėl jis parašė būtent taip, paprasčiausiai nėra laiko. Dažniausiai pakanka kelių tikslinių pamokų, o ne ilgo kurso: lietuvių kalbos korepetitorių galima rinktis pagal klasę ir konkrečią temą, o pirmoji pamoka paprastai skiriama būtent spragoms nustatyti. Apie tai, kaip apskritai atpažįstamos ir užpildomos susikaupusios spragos, plačiau rašėme straipsnyje apie mokymosi spragas.
Nuo ko pradėti
Pradėti verta ne nuo taisyklių kartojimo, o nuo vieno neseniai rašyto darbo. Klaidas jame naudinga suskirstyti į keturias krūveles: galūnių nosinės, šaknies nosinės, skyryba ir visa kita. Beveik visada viena krūvelė būna aiškiai didžiausia, ir būtent nuo jos reikia pradėti. Kartoti viską iš eilės nuo pirmo puslapio beveik visada reiškia sugaištą laiką ten, kur ir taip viskas gerai.
Verta žinoti ir tai, kad ši sritis yra viena dėkingiausių mokykloje. Galūnių nosinių taisyklė yra viena, o klaidų ji ištaiso dešimtis, tad tvarkingai išmokti linksniai duoda rezultatą, kokio matematikoje tokiu greičiu beveik nepasitaiko. Ir kuo anksčiau imamasi darbo, tuo pigiau jis kainuoja: penktoje ar šeštoje klasėje pakanka kelių savaičių tikslingo darbo, o dešimtoje ta pati spraga jau būna susipynusi su skyryba, rašinio struktūra ir pasiruošimu pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui.
Svarbiausia žinoti štai ką: daug rašybos klaidų beveik niekada nereiškia, kad vaikui kalba nesiseka. Kur kas dažniau tai reiškia, kad jis vis dar rašo ausimi ten, kur ausies nebeužtenka, ir kad niekas jam dar neparodė, kada reikia perjungti. Kai šis skirtumas suvokiamas, darbo lieka mažiau, nei atrodė. Jei reikia platesnės pagalbos, korepetitorių galima rasti pagal dalyką, klasę ir patogų laiką.
