Pradinėse klasėse anglų kalba dažnai būna mėgstamiausias vaiko dalykas. Pamokose dainuojamos dainelės, žaidžiama su kortelėmis, mokomasi spalvų, gyvūnų ir šeimos narių pavadinimų, o geri pažymiai ateina beveik savaime. Tada ateina penkta klasė — ir per kelis mėnesius tas pats vaikas pareiškia, kad anglų kalbos nesupranta. Atsiranda laikai, taisyklės, rašto darbai ir pirmi tikrai prasti įvertinimai. Tėvams tai atrodo kaip staigus pastangų kritimas, o kartais ir kaip charakterio reikalas. Iš tikrųjų pasikeitė ne vaikas. Pasikeitė tai, ko iš jo prašoma, ir šis pokytis yra kur kas didesnis, nei atrodo iš šalies.
Kas iš tikrųjų pasikeičia penktoje klasėje
Lietuvos mokyklose pirmosios užsienio kalbos pradedama mokyti antraisiais pradinio ugdymo metais, tai yra antroje klasėje, po dvi pamokas per savaitę. Pirmoje klasėje jos mokoma tik tuo atveju, jei mokyklai skiriama tam lėšų. Taigi iki penktos klasės vaikas su anglų kalba jau būna praleidęs trejus metus, ir būtent todėl staigus sunkumas tėvams atrodo nelogiškas: juk laiko išmokti tikrai buvo.
Laiko iš tiesų buvo, tačiau reikalavimai per tuos trejus metus kyla lėtai, o penktoje klasėje pakyla staigiai. Atnaujintoje užsienio kalbos bendrojoje programoje numatomi pasiekimai susieti su Bendrųjų Europos kalbų metmenų lygiais, ir seka yra labai konkreti: antros klasės pabaigoje siekiama lygio Prieš-A1, trečioje ir ketvirtoje klasėse — A1, o penktoje ir šeštoje klasėse jau A2 arba A2+. Vadinasi, per dvejus metus vaikas turi pakilti visu lygiu, nors ankstesniems, kur kas mažesniems žingsniams buvo skirti treji metai.
Prie to prisideda ir bendras perėjimo į progimnaziją poveikis: vietoj vienos mokytojos atsiranda dalykų mokytojai, spartėja tempas, daugėja rašto darbų. Tas pats lūžis gerai žinomas ir matematikoje — apie jį rašėme straipsnyje matematika 5 klasėje: kaip padėti. Skirtumas tas, kad matematikoje sunkumas tėvams atrodo suprantamas, o anglų kalboje — ne, nes dalykas ligi tol atrodė lengvas.
Nuo kalbos struktūrų prie gramatinių struktūrų
Įdomiausią atsakymą duoda pati bendroji programa, tiksliau — tai, kaip joje aprašomi mokinių pasiekimai. Pirmose keturiose klasėse pasiekimų aprašuose rašoma, kad mokinys vartoja kalbos struktūras. Nuo penktos klasės formuluotė pasikeičia: rašoma, kad mokinys vartoja leksines ir gramatines struktūras. Žodis „gramatinės” pasiekimų aprašuose pasirodo būtent penktoje klasėje.
Skirtumas tarp šių dviejų formuluočių ir yra visa esmė. Pradinėse klasėse vaikas kalbos struktūromis naudojosi: sakė I am reading arba I like cats, nes taip buvo pasakyta, taip skambėjo dainelėje, taip buvo parašyta pavyzdyje. Nuo penktos klasės to nebepakanka — dabar tos pačios struktūros tampa gramatika: jas reikia atpažinti, įvardyti, pasirinkti iš kelių galimų ir pritaikyti nematytame sakinyje. Su gramatinėmis kategorijomis kaip su sistema programoje susipažįstama dar vėliau, septintoje ir aštuntoje klasėse.
Todėl susidaro padėtis, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringa: vaikas laikus Present Simple ir Present Continuous vartoja nuo antros klasės, bet penktoje klasėje susiduria su jais tarsi pirmą kartą. Ir tai pagrįsta — jis niekada anksčiau neturėjo jų palyginti tarpusavyje ir pasirinkti. Tai ne spraga ankstesniame moksle ir ne mokytojos klaida. Tai naujas uždavinio tipas.
Kodėl pradinių klasių anglų kalba atrodė tokia lengva
Verta pažiūrėti, kaip pradinėse klasėse iš tikrųjų mokoma, nes tai paaiškina, kodėl viskas klostėsi sklandžiai. Programoje nurodyta, kad pirmosiose klasėse klausymo užduotyse kalbama lėtai ir aiškiai, informacija pakartojama, o suprasti padeda paveikslėliai ar gestai. Tekstai, kuriuos vaikas turi suprasti pirmose klasėse, yra skanduotės ir dainelės. Rašoma pagal pateiktą pavyzdį — įrašomas savo vardas, trūkstamas žodis, vykdoma instrukcija. Skaitomi labai paprasti užrašai, ir prie jų pateikiamos iliustracijos.
Visa tai apgalvota ir metodiškai teisinga: mažas vaikas kalbą pirmiausia turi išgirsti ir pamėgti. Tačiau tai reiškia ir kitą dalyką. Trejus metus vaikas beveik visada turėjo atramą — paveikslėlį, pavyzdį, pakartojimą, mokytojos gestą. Penktoje klasėje atramos pamažu dingsta, o sakinį reikia sukurti pačiam. Vaikui, kuris iki tol niekada nebuvo likęs be jų, tai atrodo kaip visai kitas dalykas tuo pačiu pavadinimu.
Svarbu pabrėžti vieną dalyką, kad nesusidarytų klaidingas įspūdis: pradinėse klasėse gramatikos mokoma. Laikai Present Simple ir Present Continuous, konstrukcija be going to, veiksmažodis can, artikeliai ir savybiniai įvardžiai numatyti jau pirmųjų klasių medžiagoje. Skiriasi ne turinys, o tai, ko su juo daroma. Pradinėse klasėse struktūra vartojama tam, kad būtų galima ką nors pasakyti. Nuo penktos klasės ta pati struktūra tampa atskiru mokymosi objektu, kurį reikia suprasti ir mokėti pagrįsti.
Present Simple ir Present Continuous — pirmoji tikra siena
Beveik kiekvienam penktokui pirmasis rimtas išbandymas yra dviejų esamųjų laikų atskyrimas. Pati taisyklė paprasta: Present Simple vartojamas kalbant apie tai, kas vyksta reguliariai arba yra tiesa apskritai, o Present Continuous — apie tai, kas vyksta dabar, kalbėjimo momentu. Sakinys I read every day reiškia įprotį, o I am reading now — šią akimirką vykstantį veiksmą.
Sunkumas kyla ne dėl taisyklės sudėtingumo, o dėl to, kad lietuvių kalboje tokio skirtumo tiesiog nėra. Lietuviškai ir įprotis, ir dabar vykstantis veiksmas reiškiami tuo pačiu esamuoju laiku: žodis „skaitau” tinka abiem atvejams. Taigi vaikui reikia išmokti pastebėti skirtumą, kurio gimtoji kalba niekada neliepė pastebėti. Tai daug daugiau nei formos įsiminimas — tai naujas būdas žiūrėti į veiksmą.
Praktiškai tai reiškia, kad taisyklės kartojimas nepadeda. Padeda pratimai, kuriuose abu laikai pateikiami kartu ir kaskart reikia pasirinkti, o ne mechaniškai užpildyti praleistas vietas viena forma. Būtent tam skirti atskiri anglų kalbos laikų pratimai, kuriuose Present Simple ir Present Continuous nagrinėjami greta: vaikas mato abu variantus vienoje užduotyje ir mokosi juos atskirti, o ne atlikti veiksmą pagal iš anksto žinomą modelį.
Ką iš tikrųjų rodo vaiko klaidos
Sąsiuvinis su ištaisytu darbu yra geriausia diagnostikos priemonė, jei žinoma, ko ieškoti. Skirtingos klaidos rodo visai skirtingas priežastis, o nuo priežasties priklauso, kokios pagalbos reikia.
Kai vaikas nuolat pamiršta galūnę trečiajame asmenyje ir rašo he play vietoj he plays, taisyklė dažniausiai būna žinoma, tik dar neautomatizuota. Tokiu atveju reikia ne aiškinimo, o trumpos, bet dažnos praktikos. Kai atsitinka priešingai ir galūnė -ing atsiranda visur, net ten, kur jos nereikia, tai reiškia, kad vaikas per plačiai pritaikė naujausią išmoktą taisyklę. Tokia klaida iš tikrųjų yra geras ženklas: ji rodo, kad taisyklė suprasta, tik dar neapibrėžtos jos ribos.
Atskiro dėmesio verta padėtis, kai vaikas neblogai kalba, bet rašydamas daro daug klaidų. Tai tiesioginis pradinių klasių metodo padarinys: kalbėjimas buvo lavinamas nuolat, o rašymas rėmėsi pavyzdžiu, todėl savarankiškai sukurti rašytinio sakinio vaikas praktiškai nesimokė. Kitas dažnas atvejis — jei vaikas moka daug žodžių, bet iš jų nesugeba sudaryti sakinio, žodžių greičiausiai buvo mokomasi sąrašais, be sakinio konteksto. Galiausiai, jei vaikas visiškai pasimeta klausymo užduotyse, verta prisiminti, kad pradinėse klasėse jam buvo kalbama lėtai, kartojant ir pasitelkiant paveikslėlius. Klausytis įprastu tempu skaitomo teksto be šių atramų yra visai kitokia užduotis.
Žodynas, kuris buvo išmoktas ir dingo
Antra dažna penktokų problema — žodynas, kuris tarsi buvo išmoktas, bet realioje užduotyje neveikia. Priežastis paprastai ta pati: žodžių mokomasi poromis — angliškas žodis ir lietuviškas atitikmuo, prieš pat atsiskaitymą ir tik vieną kartą. Toks mokymasis leidžia atpažinti žodį sąraše, bet neleidžia jo pavartoti.
Skirtumas tarp atpažinimo ir vartojimo yra didesnis, nei atrodo. Vaikas gali teisingai išversti žodį because ir vis tiek nepavartoti jo savo sakinyje, nes niekada nebuvo to daręs. Todėl namuose kur kas naudingiau mokytis žodžių trumpu sakiniu, o ne pavieniui, ir prie jų sugrįžti po kelių dienų, savaitės ir mėnesio. Kartojimas praėjus laiko tarpui atrodo mažiau veiksmingas nei kalimas iš eilės, nes yra sunkesnis, tačiau būtent dėl to jis ir duoda tvaresnį rezultatą. Panašus principas galioja beveik visiems dalykams — plačiau apie tai rašėme straipsnyje apie efektyvesnį mokymąsi.
Kas iš tikrųjų padeda namuose
Gera žinia ta, kad tėvams nebūtina mokėti anglų kalbos, kad galėtų padėti. Svarbiausi namuose veikiantys dalykai susiję ne su kalbos žiniomis, o su reguliarumu ir aplinka. Penkiolika minučių kasdien duoda daugiau nei dvi valandos sekmadienį, nes kalba išlaikoma kartojimo dažniu, o ne vienkartine trukme.
Labai svarbu parinkti tinkamą sudėtingumo lygį. Filmukai ar knygelės turėtų būti šiek tiek lengvesni už vaiko lygį, o ne sunkesni: iš teksto, kurio didžiąją dalį vaikas supranta, naujus žodžius jis pasiima natūraliai, o iš nesuprantamo teksto nepasiima nieko, tik nusivilia. Jei žiūrimi filmukai, subtitrai turėtų būti angliški, ne lietuviški — lietuviški subtitrai visą dėmesį nukreipia į vertimą ir vaikas garso beveik nebesiklauso.
Ir dar vienas dalykas, kurį lengva pamiršti: kai vaikas bando kalbėti, taisyti kiekvienos klaidos neverta. Nuolat pertraukiamas vaikas greitai nustoja bandyti, o kalbėjimo drąsa penktoje klasėje yra vertingesnė už tikslumą. Klaidas geriau pasižymėti ir grįžti prie jų vėliau, ramioje situacijoje.
- Mokytis kasdien po truputį, o ne ilgai ir retai.
- Rinktis medžiagą, kuri šiek tiek lengvesnė už dabartinį vaiko lygį.
- Žodžių mokytis trumpu sakiniu, ne pavieniui, ir prie jų sugrįžti po kelių dienų.
- Filmus žiūrėti su angliškais subtitrais arba visai be jų.
- Netaisyti kiekvienos klaidos vaikui kalbant — klaidas aptarti vėliau.
- Pratimuose gretinti abu esamuosius laikus, kad vaikas mokytųsi rinktis.
Kada savarankiškų užduočių nebeužtenka
Savarankiškos medžiagos paprastai pakanka, kai vaikas temą iš esmės supranta, o klysta dėl neatidumo arba nepakankamos praktikos. Ji tinka ir tada, kai spraga aiškiai lokali — pavyzdžiui, praleista viena tema sergant. Tokiais atvejais tvarkingas užduočių rinkinys su atsakymais dažnai išsprendžia problemą per kelias savaites.
Pagalbos iš šalies verta ieškoti keturiais atvejais. Pirma, kai vaikas negali paaiškinti, kodėl pasirinko vieną ar kitą formą, net kai atsakymas teisingas — tai reiškia, kad jis spėja, o ne supranta. Antra, kai tos pačios klaidos kartojasi po kelių paaiškinimų: įsitvirtinusio neteisingo supratimo vien pratimai nepakeičia. Trečia, kai paaiškėja, kad spraga siekia ankstesnes klases ir vaikas stringa ties pačiais pagrindais. Ir ketvirta, kai vaikas anglų kalbos vengia arba yra įsitikinęs, kad jam kalbos nesiseka iš prigimties — tokiu atveju problema jau ne vien dalykinė.
Tokiose situacijose individualios pamokos veikia todėl, kad mokytojas mato ne tik klaidą, bet ir mąstymą, kuris prie jos atvedė. Klasėje, kurioje trisdešimt mokinių, tam paprasčiausiai nėra laiko. Dažniausiai pakanka kelių tikslinių pamokų, o ne ilgo kurso — anglų kalbos korepetitorių galima rinktis pagal klasę ir konkrečią temą, o pirmoji pamoka dažnai skiriama būtent spragoms nustatyti. Apie tai, kaip atpažinti ir užpildyti susikaupusias spragas apskritai, plačiau rašėme straipsnyje apie mokymosi spragas.
Nuo ko pradėti šią vasarą
Vasara anglų kalbai patogesnė nei matematikai, nes kalbos mokymasis lengviau paverčiamas kasdiene veikla. Tačiau galioja ta pati taisyklė: pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur tiksliai yra spraga, ir tik tada ją pildyti. Kartojimas iš eilės nuo pirmo puslapio beveik visada reiškia sugaištą laiką ten, kur ir taip viskas gerai.
Paprasčiausias būdas pasitikrinti — duoti vaikui viso kurso kartojimo testus ir pažiūrėti ne į bendrą rezultatą, o į tai, kurios užduotys sukėlė sunkumų. Jei stringa laikai, verta imtis jiems skirtų pratimų. Jei stringa žodynas ir sakinio sandara, geriau tinka bendri ketvirtos klasės kurso pratimai. Visą anglų kalbos medžiagą galima peržiūrėti edtalk parduotuvėje.
Svarbiausia žinoti štai ką: penktos klasės sunkumas anglų kalboje beveik niekada nereiškia, kad vaikui kalbos nesiseka. Kur kas dažniau jis reiškia, kad vaikas pasiekė vietą, kurioje ankstesnis mokymosi būdas nustojo veikti, ir dabar reikia naujo. Kuo anksčiau tai pastebima, tuo mažiau laiko prireikia — ketvirtoje ar penktoje klasėje užtenka kelių savaičių tikslingo darbo, o devintoje ta pati spraga jau būna susipynusi su daugybe kitų. Jei reikia platesnės pagalbos, korepetitorių galima rasti pagal dalyką, klasę ir patogų laiką.
