Yra dalykų, dėl kurių tėvai kreipiasi pagalbos anksti, ir yra istorija. Dėl jos kreipiamasi vėliausiai — dažniausiai tada, kai vaikas jau gimnazijoje, o pažymys jau kelis pusmečius laikosi ties riba. Priežastis paprasta: istorija atrodo kaip dalykas, kurio nesėkmė turi savaime aiškų paaiškinimą. Neiškalė. Tinginiavo. Neįdomu. Todėl ir sprendimas atrodo savaime aiškus: reikia sėsti ir išmokti datas.
Bėda ta, kad tai beveik niekada neveikia, ir bendrojoje programoje matyti, kodėl. Istorijos dalyko pasiekimai aprašyti keturiomis sritimis, kuriose iš viso yra vienuolika pasiekimų, ir chronologijai skirtas vienas iš jų. Egzamine proporcija dar ryškesnė. Vaikas, kuris kala datas, dažniausiai treniruoja tą vieną vienuoliktadalį ir nustemba, kad pažymys nejuda.
Toliau — kas istorijos pamokoje vyksta iš tikrųjų, kurioje klasėje dalykas pasikeičia taip, kad vaikas to net nepastebi, ir ką namuose galima daryti vietoj kalimo.
Istorija mokykloje prasideda penktoje klasėje, ir tai jau yra dalis atsakymo
Pradinėje mokykloje atskiro istorijos dalyko nėra. Bendroji programa tai pasako tiesiai: pradinėje mokykloje istorijos dalykas integruotas į Visuomeninio ugdymo bendrąją programą. Vadinasi, į penktą klasę vaikas ateina turėdamas atskirų pasakojimų — apie Vytautą, apie Sausio 13-ąją, apie senelio kaimą, — bet neturėdamas nė vieno įrankio, kuriuo tuos pasakojimus būtų galima sudėti į eilę.
Palyginkime su matematika ar lietuvių kalba, kurių vaikas mokosi nuo pirmos klasės ir kurių sunkumai ateina laipsniškai. Istorija prasideda staiga, penktoje klasėje, ir iškart reikalauja to, ko niekur kitur mokykloje neprireikė: susivokti laike, kuriame tavęs nebuvo. Pirmoji istorijos spraga dažnai atsiranda ne dėl to, kad vaikas ko nors neišmoko, o dėl to, kad dar neturi, prie ko to mokymosi pririšti. Apie panašų persilaužimą rašėme ir penktos klasės adaptaciniame laikotarpyje.
Penktoje ir šeštoje klasėje istorija yra apie virtuvę, drabužius ir naminius gyvūnus
Šią dalį verta perskaityti lėtai, nes ji dažniausiai nustebina. Penktos ir šeštos klasės koncentre programa numato trisdešimt keturias temas, ir daugelis jų nėra tai, ką suaugęs žmogus vadintų istorija. Tarp jų — „Kasdienybės istorija (I): istorinė virtuvė“ ir „Kasdienybės istorija (II): sveikata, ligos ir higiena“. Toliau — „Kultūros istorija (II): mados istorija“. Dar toliau — „Ne tik žmonių istorija (I): naminių gyvūnų istorija“ ir „Ne tik žmonių istorija (II): daiktų, kurie mus supa, istorija“. Yra ir „Senosios ir naujosios tradicijos: žaidimų ir sporto istorija“.
Programa tokį pasirinkimą paaiškina: istorijos dalykas pradedamas nagrinėti atsispiriant nuo asmeninės patirties ir gyvenamosios vietovės, pereinant prie esminių Lietuvos ir visuotinės istorijos temų. Penktos klasės kursas supažindina su istorijos mokslo pradmenimis ir yra orientuotas į Lietuvos istorijos siužetus, o šeštoje klasėje mokiniai gilinasi į kultūros ir kasdienybės istorijos siužetus.
Tarp šių temų yra ir dvi, kurių pavadinimą verta įsidėmėti, nes prie jų dar grįšime: „Praeitis kaip detektyvas (I): istorijos liudytojai mūsų aplinkoje“ ir „Praeitis kaip detektyvas (II): istorijos pažinimo būdai“. Prie jų numatytas kultūros paveldo aplankymas — maldos namai, dvaro sodyba, piliakalnis, kapinės, — genealoginio medžio sudarymas ir susipažinimas su tuo, kaip archeologai, antropologai ir istorikai kartu tiria praeitį. Yra ir atskira tema apie muziejų kaip praeities pažinimo vietą.
Būtent todėl daugybei vaikų istorija penktoje ir šeštoje klasėje patinka. Ji arti namų, ji apie daiktus, kuriuos galima paliesti, ir apie klausimus, į kuriuos galima atsakyti pačiam.
Septintoje klasėje pasikeičia ne sunkumas, o žanras
Septintoje klasėje programa pasuka staigiai. Septintos ir aštuntos klasės koncentre temų jau ne trisdešimt keturios, o devyniolika, ir jos išdėstytos griežta chronologine seka: įvadas į Senovės istoriją ir pirmųjų žmonių paieškos priešistorėje, valstybė ir valdžia senovės Rytų civilizacijose, Antika kaip Europos istorijos pradžia trimis dalimis, baltų gentys, įvadas į epochą su viduramžių samprata, viduramžių visuomenė ir kultūra, ankstyvieji naujieji laikai. Programa tai įvardija savais žodžiais: septintoje–dešimtoje klasėje chronologiškai nuosekliai nagrinėjami Europos ir pasaulio istorijos klausimai.
Nė vienos kasdienybės temos septintos ir aštuntos klasės sąraše nebėra. Nebėra nei mados, nei naminių gyvūnų, nei virtuvės. Vietoj Lietuvos, nuo kurios buvo pradėta, ateina pasaulis: pagrindinio ugdymo istorijos turinį sudaro 60 procentų Europos ir pasaulio istorijai skirtų temų ir 40 procentų — Lietuvos istorijai.
Vaikui tai reiškia, kad dalykas, kurį jis pamėgo, virto kitu dalyku tuo pačiu pavadinimu. Iš pasakojimo apie tai, kas buvo čia, jis virto pasakojimu apie tai, kas vyko toli ir seniai, ir dėstomas tokia tvarka, kurios vaikas pats nepasirinko. Tai tas pats persilaužimas, kurį tėvai atpažįsta iš septintos klasės fizikos, tik istorijoje jis tylesnis: čia nėra formulės, kuri neišsisprendžia, todėl niekas nepastebi tikslios vietos, kurioje vaikas atsiliko.
Visai pasaulio ir Lietuvos istorijai skirtos dvi pamokos per savaitę
Čia verta pažiūrėti į skaičius, nes jie paaiškina daugiau nei bet koks pasakojimas apie motyvaciją. Bendruosiuose ugdymo planuose, kurių redakcija galioja nuo 2026 m. rugsėjo 1 d., istorijai skirtos 72 valandos per metus — dvi pamokos per savaitę — ir taip kiekvienoje klasėje nuo penktos iki dešimtos. Iš viso per šešerius metus susidaro 432 valandos.
Tam pačiam laikotarpiui matematikai skirtos 144 valandos per metus, keturios pamokos per savaitę, iš viso 864 valandos. Vadinasi, per visą pagrindinį ugdymą istorijos pamokų yra lygiai perpus mažiau nei matematikos, o per tas dvi savaitines pamokas reikia pereiti kelią nuo priešistorės iki dabarties ir dar palikti vietos Lietuvos istorijai.
Praktinė išvada tėvams yra nemaloni, bet naudinga: istorijos pamokoje beveik nėra laiko pakartoti. Jeigu tema praėjo, o vaikas jos nesuprato, kitą kartą ji greičiausiai grįš tik kaip prielaida kitai temai — savaime suprantamas dalykas, kurio niekas nebeaiškins. Todėl istorijos spragos kaupiasi tyliai ir ilgai, o pastebimos tampa tada, kai jų jau daug. Apie tokį kaupimosi mechanizmą rašėme ir apžvalgoje apie mokymosi spragas.
Ką iš tikrųjų vertina programa: keturios sritys ir vienuolika pasiekimų
Dabar prie svarbiausio. Bendrojoje programoje istorijos pasiekimai suskirstyti į keturias sritis, o kiekvienoje jų yra po du–tris pasiekimus. Kartu jų susidaro vienuolika, ir kiekvienas aprašytas keturiais lygiais, nuo slenkstinio iki aukštesniojo.
- A. Istorinės raidos suvokimas — įvykių priežastys ir padariniai, įvykių bruožai ir ypatumai, asmenybių vaidmuo istorijoje.
- B. Orientavimasis istoriniame laike ir erdvėje — chronologijos supratimas ir istorinės erdvės supratimas.
- C. Istorijos tyrimas ir interpretavimas — šaltinio apibūdinimas, šaltinio ir teksto analizė, interpretavimas ir vertinimas, istorinis tyrimas.
- D. Istorinio pasakojimo kūrimas ir raiška — sąvokų supratimas ir vartojimas, istorinio pasakojimo kūrimas, istorinio supratimo raiška.
Chronologijai iš vienuolikos pasiekimų skirtas vienas. Visa kita — priežastys, palyginimai, šaltiniai, sąvokos, savo pasakojimo sukūrimas. Pati programa dalyko paskirtį apibrėžia kaip istorinio mąstymo ugdymą ir išvardija, kas tam mąstymui priklauso: laiko tėkmės ir pokyčių kaitos nustatymas, priežasčių ir pasekmių ryšių analizė, istorijos šaltinių įrodymų tikslumo ir nepatikimumo atskyrimas, skirtingų istorijos aiškinimo perspektyvų supratimas, interpretavimas ir vertinimas. Datų mokėjimo šiame sąraše nėra.
Datos programoje yra įrankis, o ne tikslas
Tai nereiškia, kad datos nereikalingos. Jos reikalingos lygiai tiek, kiek reikia, kad būtų galima pasakyti, kas įvyko anksčiau, o kas vėliau, ir kas galėjo būti ko priežastis. Bet įdomiausia yra tai, kaip programa formuluoja aukščiausią chronologijos reikalavimą. Aukštesniajame lygyje mokinys turi laiko juostoje nurodyti nagrinėtus įvykius, išskirti dešimtmečius, amžius ir epochas bei paaiškinti europietiškajai tradicijai būdingą periodizaciją, nurodydamas kiekvienam laikotarpiui būdingus bruožus. Prašoma sudėlioti tai, kas jau nagrinėta, ir paaiškinti, kaip laikas skaičiuojamas, o ne atgaminti sąrašą iš atminties.
Penktoje klasėje ta pati tema atrodo dar netikėčiau: nagrinėjama, kaip laiką skaičiavo senosios civilizacijos, aiškinamasi apie saulės, vandens, ugnies ir smėlio laikrodžius, susipažįstama su kalendoriais ir romėniškaisiais skaičiais, o laiko juosta kuriama asmeninė ir pildoma nuolat. Tai ne datų sąrašas, o supratimas, kaip veikia matas, kuriuo istorija matuojama.
Vaikas, kuris to nesuprato, vėliau kala datas todėl, kad neturi kito būdo. Jam kiekvienas skaičius yra atskiras, nesusijęs faktas, todėl jų reikia įsiminti šimtus. Vaikas, kuris supranta periodizaciją, laiko galvoje kelias epochas ir į jas įdeda įvykius. Skirtumas ne pastangose, o tame, ar galvoje yra lentyna, į kurią tuos įvykius galima sudėti.
Tikrasis sunkumas — šaltinis, kuris nepasako, ką turi galvoje
Sritis, kurioje vaikai iš tikrųjų klumpa, yra darbas su šaltiniais. Ir prasideda ji anksti. Jau penktos ir šeštos klasės koncentre pagrindinio lygio mokinys turi surasti šaltinyje tiesiogiai išreikštą informaciją, atkurti praeities įvykius, kelti klausimus apie praeitį ir juos apibendrinti, o aukštesniajame lygyje — palyginti panašaus turinio ir formos šaltinius ir pasakyti, kuo jie panašūs, kuo skiriasi ir kuris suteikia daugiau informacijos apie konkretų laikotarpį ar asmenį.
Tai visiškai kitas darbas nei atsiminti. Šaltinis yra tekstas, kuris parašytas ne mokiniui, dažnai turi savo interesą ir beveik niekada tiesiogiai nepasako to, ko klausiama. Vaikui, kuris skaito paviršutiniškai, tokia užduotis atrodo neteisinga: atsakymo tekste tarsi nėra. Iš tikrųjų jis ten yra, tik jį reikia surinkti.
Todėl istorijos sunkumas dažnai yra ne istorijos sunkumas. Vaikas, kuris nesupranta, ką perskaitė, klups ir istorijoje — tik čia tai bus priskirta atminčiai. Šį ryšį verta pasitikrinti anksčiau nei ieškant pagalbos: apie jį rašėme atskirai tekste apie tai, ką daryti, kai vaikas skaito, bet nesupranta.
Egzaminas moka už tą patį: keturiasdešimt procentų už tyrimą ir interpretavimą
Jeigu programos aprašas atrodo per daug teorinis, egzaminas tą pačią mintį pasako pinigais. Istorijos valstybinis brandos egzaminas yra dviejų dalių, ir abiejose didžiausia taškų dalis atitenka tai pačiai sričiai.
Pirmoji dalis laikoma jau trečioje gimnazijos klasėje. Ji elektroninė ir vertinama centralizuotai automatiškai, ją sudaro 15 pavienių klausimų ir 3–5 struktūriniai klausimai, iš viso 40 taškų per 90 minučių, pusė temų iš visuotinės istorijos ir pusė iš Lietuvos. Vertinant pirmąją dalį istorinės raidos supratimui tenka 35 procentai taškų, orientavimuisi istoriniame laike ir erdvėje — 25 procentai, o istoriniam tyrimui ir interpretavimui — 40 procentų.
Antroji dalis laikoma ketvirtoje gimnazijos klasėje, ji tradicinė ir ją vertina vertintojai, trunka 180 minučių ir duoda 60 taškų. Joje istorinės raidos supratimui skiriama 20 procentų, orientavimuisi laike ir erdvėje — 20 procentų, istorinio pasakojimo kūrimui — 20 procentų, o istoriniam tyrimui ir interpretavimui vėl 40 procentų.
Vadinasi, abiejose dalyse didžiausias vienas taškų blokas skiriamas darbui su šaltiniais, o visa sritis, kurioje gyvena datos, yra mažesnė. Tai svarbu ne vien abiturientams: pirmoji dalis laikoma vienuoliktoje, tai yra trečioje gimnazijos, klasėje, todėl mokinys, kuris apie egzamino sandarą sužino tik paskutiniais metais, keturiasdešimt iš šimto taškų būna susirinkęs dar prieš pradėdamas ruoštis. Egzamino programą ir pasiruošimo eigą išsamiai aprašėme tekste apie istorijos VBE 2026.
Ką 2026 metais pakeitė antroji egzamino dalis
Vienas pokytis vertas atskiro dėmesio, nes jis pastebimai keičia pasiruošimą. 2025 metais antrąją dalį sudarė keturi struktūriniai atviri klausimai pagal pateiktus šaltinius. 2026 metais ją sudaro trumpieji ir struktūruoto atsakymo klausimai už 40 taškų ir samprotaujamojo pobūdžio teksto, tai yra rašinio, kūrimas už 20 taškų.
Trečdalis antrosios dalies dabar yra rišlus tekstas, kurį reikia parašyti pačiam. Tai reiškia, kad istorijos pažymys ėmė priklausyti nuo gebėjimo, kuris iki šiol buvo laikomas lietuvių kalbos reikalu. Vaikui, kuriam sunku dėstyti mintis raštu, istorija tapo sunkesnė net ir tada, kai medžiagą jis moka. Rašinio sandarą atskirai aptarėme tekste apie tai, kaip parašyti samprotaujamąjį rašinį.
Pasikeitė ir pirmosios dalies turinys. 2025 metais joje buvo trys turinio sritys, o 2026 metais atsirado ketvirta ir visiškai nauja — „Istorikas, istorija ir istorinė kultūra“, kuriai skiriama 20 procentų užduoties taškų. Penktadalis pirmosios dalies dabar klausia ne apie tai, kas įvyko, o apie tai, kaip istorija rašoma ir kaip praeitis pasakojama. Sunku įsivaizduoti aiškesnį signalą, kad dalykas nėra apie kalimą.
Verta žinoti ir mastelį. Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, 2026 metais istorijos valstybinį brandos egzaminą laikė 8 871 kandidatas ir 96,3 procento jų egzaminą išlaikė, o 59 kandidatai gavo šimto balų įvertinimą. Prieš metus egzaminą laikė 8 639 kandidatai ir išlaikė 95,5 procento. Palyginimui, tais pačiais metais fizikos egzaminą laikė 3 418, o chemijos — 2 416 kandidatų. Vadinasi, istorija nėra siauras pasirinkimas: aukštą balą joje renkasi siekti tūkstančiai.
Kaip atpažinti, kur vaikas iš tikrųjų stringa
Prieš ieškant pagalbos verta bent apytiksliai suprasti, kuri iš keturių sričių šlubuoja, nes pagalba kiekvienu atveju skirtinga. Paprasčiausias būdas — paimti paskutinį atsiskaitymą ir pažiūrėti, kokio tipo klausimuose prarasta daugiausia taškų.
Jeigu vaikas painioja, kas buvo anksčiau ir kas vėliau, ir nesugeba pasakyti, kuriame amžiuje ar epochoje vyko įvykis, tai chronologijos ir istorinės erdvės sritis. Čia padeda ne datų sąrašas, o viena laiko juosta, prie kurios grįžtama nuolat, ir žemėlapis.
Jeigu vaikas įvykius pasakoja teisingai, bet nemoka atsakyti, kodėl jie įvyko ir kas iš to išėjo, tai istorinės raidos suvokimas. Čia padeda klausimai, o ne papildomas skaitymas.
Jeigu vaikas prarado taškus prie ištraukų su tekstu, žemėlapiu, karikatūra ar lentele, tai šaltinių sritis, ir ji svarbiausia, nes egzamine už ją skiriama daugiausia taškų. Jeigu klaidos yra pasakojimo klaidos — atsakymas trumpas, be argumento, be sąvokų, — tai istorinio pasakojimo kūrimo sritis, kuri labai priklauso nuo rašymo įgūdžio apskritai.
Dažniausiai pasitaiko dviejų sričių derinys, ir tai normalu. Svarbu tik nesumaišyti šaltinių sunkumo su atminties sunkumu, nes dėl to visos pastangos nueina ne ten, kur reikia. Tokia pati diagnostikos tvarka tinka ir kitiems dalykams, kuriuose sunkumas ateina staiga — apie ją rašėme kalbėdami apie tai, kodėl vaikui sunku geometrija.
Ką galima padaryti namuose
Geriausia, ką namuose galima padaryti dėl istorijos, yra kalbėtis apie ją taip, kaip prašo programa. Tam nereikia nei istoriko išsilavinimo, nei laiko atsargų.
Pirma, verta grąžinti laiko juostą. Vienas popieriaus lapas ant sienos, kuriame pažymėtos epochos, ir prie kurio kaskart prisegamas naujai išeitas įvykis, per metus padaro daugiau nei bet koks kartojimas prieš atsiskaitymą. Programa to paties prašo nuo penktos klasės ir vadina nuolatiniu pildymu.
Antra, verta klausti trijų klausimų vietoj vieno. Vietoj „ko šiandien mokėtės“ galima paklausti, kodėl tai įvyko, kas dėl to pasikeitė ir kuo tai panašu į ką nors, kas jau buvo. Tai tiksliai tie klausimai, kuriuos aprašo A sritis, o atsakinėti į juos garsiai yra pigiausias būdas treniruoti būtent tą gebėjimą, už kurį vertinama pamokoje ir egzamine.
Trečia, verta pasinaudoti tuo, kad istorijos medžiaga guli už lango. Programa penktoje ir šeštoje klasėje tiesiogiai numato piliakalnio, dvaro sodybos, kapinių ar muziejaus aplankymą ir giminės medžio sudarymą. Kelionė į piliakalnį ar valanda su seneliu, kuris pasakoja, kaip gyveno, yra ne pramoga vietoj mokymosi, o ta pati programa, tik gyva. Retas mokyklinis darbas leidžia šeimai prisidėti taip tiesiogiai ir be jokio pasiruošimo.
Ketvirta, verta bent kartą per mėnesį paimti vieną istorinį šaltinį ir pratęsti jį klausimais: kas tai parašė, kada, kam ir ko šis žmogus galėjo nesakyti. Nesvarbu, ar tai bus vadovėlio ištrauka, ar senas laikraštis. Svarbu, kad vaikas įprastų klausti apie tekstą, o ne tik iš jo imti.
Ko daryti nereikia — versti vaiką kalti datų sąrašą. Jis niekada nebūna pakankamas, o svarbiausia, jis nelavina nė vieno iš vienuolikos pasiekimų.
Kada verta korepetitoriaus ir ko iš jo prašyti
Individualios pagalbos istorijoje verta ieškoti dviem atvejais. Pirmasis — kai pažymys krenta nuo septintos klasės ir tėvai mato, kad vaikas medžiagą skaito, bet negali jos papasakoti savais žodžiais. Tai beveik visada reiškia, kad kažkurioje vietoje nutrūko chronologinis karkasas, ir tokią spragą greičiau užtaiso žmogus, kuris gali paklausinėti ir pamatyti, kur tiksliai atsakymas nutrūksta.
Antrasis — prieš trečią gimnazijos klasę. Kadangi pirmoji egzamino dalis laikoma būtent tada, pasiruošimas jai turi prasidėti anksčiau nei dvyliktoje klasėje, o šaltinių analizė yra įgūdis, kuris auga lėtai ir treniruojamas tik darant. Šiuo atveju svarbiau pradėti laiku nei rasti tobulą mokytoją, todėl istorijos korepetitorius čia praverčia jau antroje gimnazijos klasėje, o ne paskutinį pusmetį.
Prašyti iš pamokų verta konkrečių dalykų. Ne perpasakoti vadovėlio — tai vaikas gali ir pats. Verta prašyti dirbti su šaltiniais kiekvieną kartą, mokyti atsakymo sandaros, kad atsakyme atsirastų teiginys, įrodymas ir išvada, ir reguliariai grįžti prie laiko juostos. Jeigu pirmose pamokose nė karto nepasitaiko šaltinio, tai ženklas, kad pasiruošimas eina ne ta linkme, kuria vertinamas egzaminas.
Edtalk platformoje galima ieškoti pagal dalyką ir klasę, palyginti kainas ir pamatyti, kurie mokytojai dirba su gimnazistais. Pradėti verta nuo puslapio, kuriame surinkti visi istorijos korepetitoriai, arba nuo bendro korepetitorių sąrašo, jeigu pagalbos reikia ne vienam dalykui. Plačiau apie tai, kuo skiriasi pasiruošimas egzaminui ir kasdienė pagalba, rašėme apžvalgoje apie istorijos korepetitorius, o kaip vertinti pirmąsias pamokas ir ko klausti prieš jas — tekste apie tai, kaip pasirinkti korepetitorių vaikui.
Trumpai svarbiausia
Istorija sunki ne todėl, kad joje daug datų, o todėl, kad ji du kartus pakeičia žanrą: penktoje klasėje prasideda kaip pasakojimas apie artimą aplinką, septintoje virsta chronologiniu pasaulio kursu, o gimnazijoje — problemų nagrinėjimu. Kiekvienas iš šių virsmų vyksta tyliai, be atskiro įspėjimo, ir kiekvienas palieka spragų, kurias uždengti sunku, nes pamokų yra tik dvi per savaitę.
Kartu istorija yra dalykas, kuriame pastangas lengva nukreipti teisinga linkme, jeigu žinoma, ko prašoma. Prašoma suprasti priežastis, susivokti laike ir erdvėje, dirbti su šaltiniais ir sukurti savo pasakojimą. Iš vienuolikos programos pasiekimų datoms tenka vienas, o egzamine didžiausias taškų blokas abiejose dalyse atitenka darbui su šaltiniais. Vaikas, kuris tai supranta septintoje klasėje, o ne dvyliktoje, sutaupo kelerius metus beprasmio kalimo.
