Bene dažniausia abejonė, dėl kurios tėvai atideda sprendimą ieškoti korepetitoriaus, skamba maždaug taip: „Kam apskritai už tai mokėti, jeigu vaikas net nesistengia?” Namuose kasdien kartojasi ta pati scena — raginimai, nesibaigiantis atsikalbinėjimas, o galiausiai numesta frazė: „Man neįdomu”, „Man to nereikia” arba „Aš tiesiog nesu matematikas.” Suprantama pagalvoti, kad korepetitorius čia nieko nepakeis: jei vaikas nenori mokytis mokykloje, kodėl staiga norės mokytis dar ir po pamokų? Atsakymas į šį klausimą svarbesnis, nei atrodo, todėl verta jį pateikti sąžiningai, be gražių pažadų. Korepetitorius tikrai nėra motyvacijos jungiklis, kurį galima paspausti. Bet ryšys tarp vaiko noro mokytis ir korepetitoriaus yra kur kas subtilesnis — ir kur kas viltingesnis, — nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šiame straipsnyje aptarsime, kada korepetitorius iš tikrųjų padeda nemotyvuotam paaugliui, kada nepadės ir reikia visai kitokios pagalbos, ir kaip apie korepetitorių prakalbti taip, kad tai netaptų dar viena bausme.
„Nenoriu” beveik niekada nereiškia „tingiu”
Pirmas ir svarbiausias žingsnis — nustoti girdėti vaiko „nenoriu” kaip tingumą. Labai retai paauglys iš tikrųjų yra abejingas viskam. Kur kas dažniau po tuo „nenoriu” slepiasi „nemoku”, o po „nemoku” — „bijau vėl pasijusti kvailas”. Vaikas, kuris kelis kartus iš eilės nesuprato temos, gavo prastą pažymį ir galbūt išgirdo iš klasės draugų ar net iš savęs, kad jam „nesiseka”, anksčiau ar vėliau randa paprasčiausią išeitį — nustoja bandyti. Juk daug mažiau skaudu pasakyti „man neįdomu”, nei prisipažinti „stengiausi ir vis tiek nepavyko”. Abejingumas tampa savisaugos šarvu.
Todėl kai vaikas sako „aš tiesiog nesu matematikas”, jis dažniausiai kalba ne apie savo gabumus, o apie savijautą. Tai ne diagnozė, o pasiteisinimas, kuris saugo nuo dar vieno pralaimėjimo. Būtent todėl tėvų raginimai „tik pasistenk” ar „juk gali, kai nori” taip retai veikia: jie kalba apie pastangas, o vaiko problema yra ne pastangų stoka, o prarastas tikėjimas, kad tos pastangos apskritai ką nors pakeis. Kur konkrečiai ir kodėl dažniausiai „sulūžta” būtent matematika — klasė po klasės — plačiau aprašome straipsnyje kodėl vaikui nesiseka matematika. Kol tas prarastas tikėjimas neatstatytas, joks paskatinimas iš šalies ilgam neprigyja.
Užburtas ratas, kuriame dingsta noras mokytis
Nenoras mokytis beveik niekada neatsiranda staiga. Paprastai jis yra ilgo, tylaus proceso pabaiga, ir tą procesą verta pamatyti kaip užburtą ratą. Viskas prasideda nuo mažos spragos — praleistos dėl ligos temos, nesuprasto žingsnio, sausai iškaltos, bet nesuvoktos taisyklės. Kitą pamoką mokytojas remiasi tuo, kas turėjo būti suprasta, bet vaikui ten jau tuščia vieta. Jis nebespėja, ima jaustis atsilikęs, o klasėje klausti gėda. Nesuprasta tema virsta dviem, trimis, ir netrukus visas dalykas atrodo kaip neįveikiama siena.
Toliau įsijungia jausmai. Vaikas pradeda sieti dalyką su nemalonia patirtimi — su gėda, nerimu, prasto pažymio kartėliu. O žmogus natūraliai vengia to, kas kelia skausmą. Taip gimsta tas garsusis „man neįdomu”: iš tikrųjų neįdomu ne pati matematika, o kaskart iš naujo jaustis nevykėliu. Kuo toliau, tuo giliau — kuo mažiau vaikas dirba, tuo labiau atsilieka, o kuo labiau atsilieka, tuo mažiau tiki, kad verta bandyti. Būtent taip nekaltos mokymosi spragos po truputį virsta visišku abejingumu. Ir čia slypi esminė mintis: raginimais šio rato nesustabdysite, nes problema yra ne valioje, o pačiame rate. Jį reikia nutraukti ten, kur jis prasidėjo — grąžinant supratimą.
Motyvacija ateina po to, kai pradeda sektis — ne atvirkščiai
Daugelis tėvų nesąmoningai laukia neįmanomo dalyko: kad vaikas pirmiausia „susiimtų”, panorėtų mokytis, o tada ir rezultatai pagerės. Iš tikrųjų viskas vyksta priešinga tvarka. Motyvacija dažniausiai ateina ne prieš sėkmę, o po jos. Žmogus ima norėti daryti tai, kas jam bent truputį sekasi. Kol vaikui kaskart nepavyksta, jokia paskaita apie ateitį ir svarbą nesukurs vidinio noro — o štai vienas kitas tikras „aha, supratau” pamažu jį įžiebia.
Psichologai tai vadina tikėjimu savo galiomis: jausmu „aš galiu su tuo susidoroti”. Būtent šis jausmas, o ne raginimai, yra tikrasis noro mokytis variklis. Ir jis auga tik iš patirties — iš mažų, konkrečių pergalių: savarankiškai išspręsto uždavinio, be klaidų parašyto darbo, klausimo, į kurį pavyko atsakyti. Todėl ne tiek reikia įkalbėti vaiką norėti, kiek padėti jam patirti sėkmę, iš kurios tas noras gimsta savaime. Apie tai, kaip motyvaciją kurstyti namuose, plačiau rašome straipsnyje kaip motyvuoti vaiką mokytis. Ir kaip tik čia atsiskleidžia, kodėl korepetitorius kartais tampa būtent tuo įrankiu, kuris tą pirmąją sėkmę leidžia patirti.
Kodėl korepetitorius kartais suveikia ten, kur tėvų raginimai — ne
Jei sutariame, kad problema yra prarastas tikėjimas savimi ir susikaupusios spragos, tampa aišku, kodėl geras korepetitorius dažnai pajudina tai, ko namų raginimai nepajudina. Priežastys yra kelios, ir jos labai konkrečios. Pirma — saugi aplinka. Prie korepetitoriaus nėra trisdešimties klasės draugų, prieš kuriuos gėda suklysti ar paklausti „kvailo” klausimo. Vaikas gali garsiai pasakyti „aš šito nesuprantu” ir nieko dėl to neprarasti. Daugeliui būtent ši smulkmena atrakina visa kita.
Antra — pradedama tiksliai nuo tos vietos, kur vaikas užstrigo. Mokytojas klasėje priverstas dirbti pagal programą ir vidutinį tempą; jis negali sustoti ir grįžti prie prieš dvejus metus praleistos temos vien dėl vieno mokinio. Korepetitorius gali. Jis suranda tą pirmąją spragą, nuo kurios viskas ėmė griūti, ir užpildo ją, o ne pila naują medžiagą ant tuščio pamato. Trečia, ir turbūt svarbiausia santykiams namuose, — tėvai gali pasitraukti iš prižiūrėtojo vaidmens. Kai atsakomybę už dalyką perima korepetitorius, virtuvėje nebelieka kasdienio karo dėl namų darbų, o tėvai vėl gali būti tiesiog tėvais, ne kontrolieriais. Vien tai neretai atpalaiduoja įtampą, kuri pati savaime slopino vaiko norą. Žinoma, tai nevyksta per vieną vakarą — kiek realiai reikia laiko ir pamokų, kol pastebimas poslinkis, aptariame straipsnyje per kiek laiko korepetitorius duoda rezultatų.
Kada korepetitorius nepadės (ir ko reikia vietoj to)
Būtų nesąžininga tvirtinti, kad korepetitorius yra atsakymas į kiekvieną „nenoriu”. Kartais nenoras mokytis yra ne mokymosi, o gilesnės problemos simptomas, ir tokiu atveju korepetitorius ne tik nepadės, bet gali tapti dar viena našta. Verta sąžiningai atpažinti tris situacijas, kuriose pirmiausia reikia visai kitokios pagalbos.
Emocinė krizė. Jei vaikas prislėgtas, nuolat nerimauja, blogai miega, atsiribojo nuo draugų, patiria patyčias ar išgyvena skyrybas šeimoje, mokymasis nukrenta savaime — ir tai yra ne priežastis, o pasekmė. Tokiu atveju pirmiau reikia ne korepetitoriaus, o pokalbio, mokyklos psichologo ar specialisto pagalbos. Kai vaikui sunku emociškai, uždavinių sprendimas paprasčiausiai nėra svarbiausias klausimas. Panašiai atrodo ir mokymosi perdegimas, kai paauglys tiesiog nebetempia krūvio ir jam reikia ne dar vienos veiklos, o atokvėpio.
Neatpažinti mokymosi sunkumai. Kartais vaikas metų metus stengiasi, bet rezultato vis nėra — ir tai gali reikšti neatpažintą disleksiją, aktyvumo ir dėmesio sutrikimą ar net paprasčiausiai nepatikrintą regą ar klausą. Jei matote didelį atotrūkį tarp pastangų ir rezultato, verta kreiptis dėl įvertinimo, o ne dar labiau spausti. Geras korepetitorius čia gali labai padėti, bet tik kartu su tinkama diagnoze ir pritaikymu. Visiškas atsisakymas. Galiausiai, jei vaikas kategoriškai priešinasi ir mokymasis šeimoje jau tapo pagrindiniu konflikto lauku, korepetitorius, primestas per jėgą, taps tik dar vienu frontu. Tokiu atveju pirmiausia reikia atkurti ryšį ir bent minimalų sutarimą, o tik paskui kalbėti apie pagalbą mokantis.
Kaip pasiūlyti korepetitorių, kad tai netaptų bausme
Netgi kai korepetitorius yra tinkamas sprendimas, viską gali sugriauti tai, kaip jis pristatomas. Jei vaikas išgirsta „na, jei jau pats nesugebi, teks samdyti korepetitorių”, jis tą pamoką suvoks kaip bausmę už savo nesėkmę — ir eis į ją nusiteikęs priešiškai. Todėl kalbą verta pradėti ne nuo kaltės, o nuo palengvinimo. Pagalba nėra bausmė; tai žmogus, kuris padės, kad nereikėtų kas vakarą vienam grumtis su tuo, kas nesiseka.
Labai padeda duoti vaikui bent šiek tiek pasirinkimo laisvės — leisti dalyvauti renkantis korepetitorių, apžiūrėti kelis profilius, pasirinkti, su kuo norėtų pabandyti pirmąją pamoką. Kai paauglys jaučiasi ne stumdomas, o pats priimantis sprendimą, pasipriešinimo iškart mažiau. Antra vertus, verta pradėti nuo vieno dalyko, o ne užversti vaiką keliais korepetitoriais iš karto. Rinkitės tą sritį, kurioje greita pergalė labiausiai tikėtina — dažniausiai tai būna dalykas, kuriame vaikas labiausiai atsilikęs ir dėl to labiausiai kenčia, o mokyklose tai neretai matematika. Ir galiausiai — susitarkite, kad tai eksperimentas: keturios ar penkios pamokos, po kurių kartu nuspręsite, ar verta tęsti. Toks susitarimas nuima spaudimą ir vaikui, ir jums. Renkantis pirmąjį korepetitorių pravartu žinoti ir dažniausias klaidas renkantis korepetitorių bei bendrus principus, kaip pasirinkti korepetitorių vaikui.
Kaip atrodo „veikia” pirmosiomis savaitėmis
Jei tikitės, kad po dviejų pamokų su nemotyvuotu vaiku pažymiai iš dvejeto pašoks iki devyneto, greičiausiai nusivilsite — ir be reikalo, nes pažymiai yra paskutinis, o ne pirmas dalykas, kuris pasikeičia. Iš pradžių kinta kai kas svarbesnio už pažymį: vaiko santykis su dalyku ir su savimi. Būtent to ir verta ieškoti pirmosiomis savaitėmis, nes tai patikimiausias ženklas, kad ratas pradeda suktis kita kryptimi. Štai ką dažniausiai pastebi tėvai, kai pagalba veikia:
- Vaikas rečiau kartoja „aš to nesuprantu” ar „aš tiesiog nesu matematikas”.
- Namų darbai kelia mažiau pasipriešinimo — vaikas sėda prie jų be ilgų derybų.
- Užstrigęs jis bent kartą pabando pats arba užduoda klausimą, o ne iškart pasiduoda.
- Pasigirsta bent viena maža pergalė: „šitą uždavinį išsprendžiau pats”.
- Pamokos nebekelia ankstesnio pasipriešinimo — vaikas eina į jas be kovos.
Šie ženklai atrodo kuklūs, bet iš tikrųjų jie yra svarbesni už bet kokį pažymį, nes rodo, kad grįžta tikėjimas savimi. Pažymiai beveik visada seka iš paskos — tik šiek tiek vėliau. Jei norite objektyvesnio vaizdo, verta ramiai stebėti ir tai, kaip juda vaiko pažymiai per kelis mėnesius, o ne po kiekvienos pamokos.
Tėvų vaidmuo: iš prižiūrėtojo į sąjungininką
Kad ir koks geras būtų korepetitorius, tėvų vaidmuo niekur nedingsta — tik pasikeičia. Vietoj kasdienio prižiūrėtojo, tikrinančio, ar padaryti namų darbai, jūs galite tapti sąjungininku, kuris pastebi ir įvardija pastangas. Pagirkite ne tik už gerą pažymį, bet ir už patį procesą: už tai, kad vaikas atkakliai bandė, kad nepasidavė ties sunkiu uždaviniu, kad pats paklausė. Būtent tokios pastabos maitina tą trapų tikėjimą savimi, apie kurį kalbėjome. Ir priešingai — venkite frazių „na matai, sakiau”, nes jos, net ir teisingos, tik grąžina vaiką į kaltės ir gėdos zoną, iš kurios stengiamės jį ištraukti.
Praktiškai tai dažnai reiškia atsitraukti nuo vakarinio mūšio dėl namų darbų — apie tai, kiek padėti ir kur sustoti, rašome ir straipsnyje kaip padėti vaikui su matematikos namų darbais. Jei kalbame apie matematiką, verta nepamiršti ir emocinės pusės: dažnai už nenoro slypi tikra matematikos baimė, kurią irgi galima nugalėti. Kai vaikas pasirengęs pabandyti, edtalk platformoje galite ramiai peržiūrėti korepetitorių profilius, atsiliepimus ir kainas ir kartu su vaiku išsirinkti tą, kuris jam labiausiai tinka — nesvarbu, ar reikėtų matematikos korepetitoriaus, ar pagalbos su kitu dalyku. Pradėti galima nedideliais žingsniais: viena pamoka, vienas dalykas, viena maža pergalė. Dažnai būtent nuo jos ir prasideda kelias atgal į norą mokytis.
