Šio straipsnio iliustracijoje ant atversto sąsiuvinio guli du pieštukai – raudonas ir mėlynas, o puslapyje jais nuspalvintos dvi skritulių eilės. Šiomis dviem spalvomis lietuvių kalbos garsai skiriami ir Nacionalinės švietimo agentūros mokymosi aplinkoje skelbiamoje užduotyje: balsiai joje nuspalvinti raudonai, o priebalsiai – mėlynai. Pirmąja skritulių eile taip galima pažymėti žodį „ežys“, antrąja – „mama“. Atrodo paprasta, kol tų pačių spalvų neprireikia žodžiui „kiaulė“. Tada paaiškėja, kad viena jo raidė apskritai nežymi jokio garso.
Balsius nuo priebalsių vaikai mokomi skirti pirmoje ir antroje klasėse, bet tema tuo nesibaigia. Trečioje ir ketvirtoje klasėse prisideda mišrieji dvigarsiai, penktoje nuodugniau nagrinėjami skardieji ir duslieji, kietieji ir minkštieji priebalsiai, o septintoje ateina eilė priegaidėms. Sąvokų susikaupia daug, tačiau visos jos remiasi vienu skirtumu, kurį verta turėti galvoje nuo pat pradžių: raidę rašome ir matome, o garsą tariame ir girdime.
Toliau iš eilės aptariame, kuo garsas skiriasi nuo raidės, kurie balsiai yra ilgieji ir kurie trumpieji, kaip skirstomi priebalsiai, kas yra dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai ir kaip juos atpažinti žodyje, kada viso to mokomasi mokykloje ir kaip padėti vaikui namuose.
Remiamės Vytauto Didžiojo universitete parengta „Mokomąja tarties ir kirčiavimo programa“, mokymosi svetainės „Lietuvių kalba 5–6 klasėms“ žinynu, Visuotine lietuvių enciklopedija bei lietuvių kalbos ir literatūros bendrąja programa.
Garsas ir raidė: kodėl 32 raidėmis užrašomi 56 garsai
Lietuvių kalbos abėcėlėje yra 32 raidės. Dvylika jų žymi balsius – tai balsės, dvidešimt žymi priebalsius – tai priebalsės. Skirtumas tarp žodžių „balsis“ ir „balsė“ nėra smulkmena: balsis yra garsas, balsė – jį žyminti raidė. Tas pats galioja porai „priebalsis“ ir „priebalsė“. Abi sąvokų poros įrašytos jau pirmos ir antros klasių programoje.
Garsų yra kur kas daugiau nei raidžių. Tarties programoje skaičiuojami 56 lietuvių kalbos garsai: 11 balsių ir 45 priebalsiai. Raidžių jiems užtenka todėl, kad raštas ir tarimas sutampa ne visur. Svarbiausi nesutapimai yra keturi. Pirma, vienas garsas gali būti užrašomas dviem raidėmis: ch, dz ir dž žymi po vieną priebalsį („choras“, „dzūkas“, „džiaugsmas“). Antra, tas pats garsas gali būti užrašomas skirtingomis raidėmis: žodžiuose „lįsti“ ir „skystas“ girdime tą patį ilgąjį balsį, nors vienur rašome į, kitur – y. Trečia, ta pati raidė gali žymėti skirtingus garsus: žodyje „lakas“ l tariamas kietai, žodyje „lekia“ – minkštai. Ketvirta, raidė gali nežymėti jokio garso: žodyje „kelias“ raidė i tik parodo, kad prieš ją esantis priebalsis tariamas minkštai.
| Kas skaičiuojama | Kiek | Sudėtis |
|---|---|---|
| Abėcėlės raidės | 32 | 12 žymi balsius, 20 – priebalsius |
| Balsės (balsius žyminčios raidės) | 12 | a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū |
| Priebalsės (priebalsius žyminčios raidės) | 20 | b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž |
| Garsai | 56 | 11 balsių ir 45 priebalsiai |
| Balsiai | 11 | 6 ilgieji ir 5 trumpieji |
| Priebalsiai | 45 | 22 priebalsiai turi kietąjį ir minkštąjį variantą, j – tik minkštąjį |
Skaičiai įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi, ir tai ne klaida. Visuotinė lietuvių enciklopedija bendrinėje kalboje skiria 10 balsių – 6 ilguosius ir 4 trumpuosius – ir atskirai priduria, kad naujuose skoliniuose pasitaiko ir trumpasis o. Mokyklinis žinynas ir tarties programa tą trumpąjį o („atomas“, „kodas“) skaičiuoja kartu su kitais, todėl gauna 11.
Ilgieji ir trumpieji balsiai
Balsiai yra skambūs garsai: juos tariame atvira burna, oras išeina laisvai. Balsis yra skiemens pagrindas – jis gali sudaryti skiemenį vienas, o priebalsis be balsio skiemens nesudaro. Žodyje „ežys“ pirmasis skiemuo yra vienas balsis e, o antrojo pagrindas – balsis y, prie kurio iš abiejų pusių šliejasi priebalsiai.
Viena svarbiausių lietuvių kalbos balsių ypatybių yra trukmė. Ilguosius balsius tariame ilgai ir įtemptai, juos galima tęsti; trumpuosius tariame trumpai, kalbos padargai beveik neįsitempia. Kuris balsis ilgasis, o kuris trumpasis, dažniausiai parodo pati raidė.
| Raidės | Kokį balsį žymi | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| ą, ę, į, ų, ė, y, ū | Visada ilgąjį | ąžuolas, sesę, zuikį, sūnų, košė, lokys |
| o | Lietuviškuose žodžiuose – ilgąjį, tarptautiniuose – dažniausiai trumpąjį | lova, stovi; atomas, kodas |
| i, u | Visada trumpąjį | kiškis, kitu |
| a, e | Kirčiuotame skiemenyje dažniausiai ilgąjį, nekirčiuotame – trumpąjį | rãtas ir ratù, nẽša ir nešù |
Sunkiausia šios lentelės eilutė yra paskutinė. Balsės a ir e pačios nieko nepasako – jų žymimo balsio trukmė priklauso nuo kirčio. Gavę kirtį, šie balsiai dažniausiai pailgėja: sakome „nešù“, bet „nẽša“; „ratù“, bet „rãtas“. Nekirčiuoti jie visada trumpi. Yra ir atvejų, kai kirčiuoti a, e lieka trumpi: žodžio gale („rankà“, „arbà“), bendratyse be priesagos („kàsti“) ir įvardžiuose „màno“, „tàvo“, „sàvo“.
Nosinės raidės ą, ę, į, ų bendrinėje kalboje žymi tokius pačius ilguosius balsius kaip ir nenosinės: žodžių porose „rąstas“ ir „rastas“, „skųsti“ ir „pūsti“, „drįsti“ ir „klysti“ skamba tas pats ilgasis balsis. Skiriasi tik rašyba: ten, kur dabar rašome nosinę raidę, seniau buvo tariami dvigarsiai an, en, in, un. Todėl iš klausos nustatyti, kurią raidę rašyti, neįmanoma. Plačiau tai aiškinome straipsnyje apie nosines raides, o kada rašyti i ar y, u ar ū – straipsnyje apie ilgųjų ir trumpųjų balsių rašybą.
Kodėl trukmė tokia svarbi? Todėl, kad lietuvių kalboje yra žodžių, kurie skiriasi tik ja: „šilu“ (daiktavardžio „šilas“ forma) ir „šylu“ (veiksmažodžio „šilti“ forma), „buriu“ (veiksmažodžio „burti“ forma) ir „būriu“ (daiktavardžio „būrys“ forma). Trumpiau ar ilgiau ištartas balsis čia keičia patį žodį.
Skardieji ir duslieji priebalsiai
Priebalsius tariame uždaresne burna: oras sutinka kliūtį – suspaustas lūpas, prie dantų ar gomurio priglaustą liežuvį, – todėl šie garsai ne tokie skambūs kaip balsiai. Priebalsiai skirstomi pagal tai, ar juos tariant virpa balso stygos: tariant skardžiuosius jos virpa, tariant dusliuosius – ne.
Skardieji priebalsiai yra b, d, g, z, ž, dz, dž, h, l, m, n, r, v, j; duslieji – p, t, k, s, š, c, č, ch, f. Dalis jų sudaro poras, kuriose garsai skiriasi tik skardumu.
| Skardusis | Duslusis | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| b | p | badas – padas |
| d | t | dėdė – tėtė |
| g | k | garas – karas |
| z | s | zuikis – sakė |
| ž | š | žiemą – šieną |
| dz | c | dzūkas – cukrus |
| dž | č | džemas – čekas |
| h | ch | herbas – choras |
| l, m, n, r, v, j | – | Visada skardūs, dusliųjų porininkų neturi |
| – | f | Skardžiojo porininko neturi |
Šešis priebalsius – l, m, n, r, v, j – verta įsiminti atskirai. Jie tariami panašiai kaip balsiai, todėl mokykliniame žinyne vadinami pusbalsiais, o kalbotyroje – sonantais, arba balsingaisiais priebalsiais. Jie visada skardūs ir dusliųjų porininkų neturi. Keturių iš jų – l, m, n, r – dar prireiks, kai kalbėsime apie mišriuosius dvigarsius.
Kaip vaikui parodyti skirtumą? Tarties programa siūlo paprastą būdą: tariant skardųjį priebalsį pridėti delną prie kaklo – balso stygų virpėjimas juntamas ranka. Tęsiant garsą z kaklas virpa, tęsiant s – ne.
Šio skirstymo reikia ne dėl jo paties. Greta atsidūrę poriniai priebalsiai derinasi: prieš duslųjį skardusis suduslėja (rašome „dirbti“, tariame „dirpti“), prieš skardųjį b, d, g, z ar ž duslusis suskardėja (rašome „žaisdamas“, tariame „žaizdamas“). Priebalsiai l, m, n, r, v, j supanašėjime nedalyvauja. Kol vaikas neskiria, kuris priebalsis skardus, o kuris duslus, tokių žodžių rašybos taisyklė jam nieko nepaaiškina. Plačiau apie tai – straipsnyje apie priebalsių supanašėjimą.
Kietieji ir minkštieji priebalsiai ir minkštumo ženklas
Kitas priebalsių skirstymas – pagal kietumą. Visi lietuvių kalbos priebalsiai, išskyrus j, gali būti ir kieti, ir minkšti; j visada minkštas. Minkštąjį priebalsį tardami šiek tiek aukščiau pakeliame vidurinę liežuvio dalį. Būtent todėl priebalsių tiek daug: dvidešimt du priebalsiai turi po kietąjį ir minkštąjį variantą, o kartu su j jų yra 45.
Kuris variantas tariamas, lemia po priebalsio einantis balsis. Prieš balsius, žymimus raidėmis e, ę, ė, i, į, y, ir prieš dvibalsį ie priebalsis tariamas minkštai, prieš a, ą, o, u, ų, ū ir dvibalsį uo – kietai. Žodyje „teta“ pirmasis t minkštas, nes po jo eina e, antrasis kietas, nes po jo eina a. Kietai tariami ir žodžio gale esantys priebalsiai. Skirtumą gerai parodo poros „garas“ ir „geras“, „pulti“ ir „pilti“, „šaltas“ ir „šiltas“.
O kaip užrašyti minkštą priebalsį prieš raides a, o ar u? Tam lietuvių rašyba turi minkštumo ženklą – raidę i, kuri pati netariama: „geru“ ir „geriu“, „šoko“ ir „šokio“, „sunku“ ir „sunkiu“. Pagal bendrąją programą su juo susipažįstama jau pirmoje ir antroje klasėse. Iš čia kyla taisyklė, kurios vėliau labai prireikia: lietuvių kalboje nėra dvibalsių ia, io, iu. Jei lietuviškame žodyje šias raides matome greta, i paprastai yra minkštumo ženklas ir balsio nežymi. Kitaip būna priešdėlio sandūroje („priaugti“) ir tarptautiniuose žodžiuose („radiatorius“, „čempionas“): ten raidė i žymi balsį. Po minkštumo ženklo raidė a tariama kaip e, todėl žodžio „geria“ gale girdime e, nors rašome ia.
Dvibalsiai: du balsiai viename skiemenyje
Dvibalsis – tai du balsiai, tariami tame pačiame skiemenyje. Lietuvių kalba turi šešis savus dvibalsius: ai, au, ei, ui, ie ir uo. Pirmoje ir antroje klasėse mokomasi rašyti žodžius su visais šešiais.
| Dvibalsis | Pavyzdžiai skiemenimis |
|---|---|
| ai | lai-mė, vai-kas |
| au | lau-kas, sau-lė |
| ei | vei-das, lei-do |
| ui | zui-kis, pui-kus |
| ie | pie-nas, vie-nas |
| uo | duo-na, uo-das |
| eu, oi, ou (tarptautiniuose žodžiuose) | eu-ras, boi-ko-tas, klou-nas |
Ne visi šeši vienodi. Dvibalsiai ai, au, ei, ui yra dviejų atskirų garsų junginiai, o ie ir uo tariami taip sklandžiai, tarsi būtų vienas kintantis balsis, – ribos tarp dėmenų negirdėti. Enciklopedijoje ie ir uo vadinami sutaptiniais dvibalsiais, o tarties programoje priskiriami prie ilgųjų balsių. Mokykloje dvibalsiais vadinami visi šeši.
Svarbiausias apibrėžimo žodis yra „skiemenyje“. Dvi greta parašytos balsės dar nėra dvibalsis – jos turi priklausyti vienam skiemeniui. Žodyje „laimė“ a ir i tariami kartu (lai-mė), todėl tai dvibalsis. Žodyje „paima“ tos pačios raidės priklauso skirtingiems skiemenims (pa-i-ma), ir dvibalsio čia nėra. Nėra jo ir žodžiuose „neapykanta“, „neatdaras“ ar „teatras“: juose gretimi balsiai tariami atskirai. Lietuvių kalboje taip nutinka retai – priešdėlio ir šaknies ar dviejų šaknų sandūroje ir tarptautiniuose žodžiuose.
Antroji vieta, kur lengva suklysti, – trys balsės iš eilės. Žodžiuose „kiaulė“, „šiaudas“, „keliai“ ar „džiaugsmas“ dvibalsiai yra au ir ai, o raidė i prieš juos – jau pažįstamas minkštumo ženklas. Trečio balsio čia nėra.
Mišrieji dvigarsiai: 16 junginių ir viena sąlyga
Mišrusis dvigarsis – tai balsis a, e, i arba u ir po jo einantis priebalsis l, m, n arba r, tariami tame pačiame skiemenyje. Mišriuoju jis vadinamas todėl, kad sudarytas iš skirtingų rūšių garsų – balsio ir priebalsio. Keturi balsiai ir keturi priebalsiai sudaro šešiolika junginių.
| + l | + m | + n | + r | |
|---|---|---|---|---|
| a | al: kal-nas, val-go | am: kam-pas, lam-do | an: ban-do, lan-gas | ar: var-na, kar-vė |
| e | el: kel-nės, vel-ka | em: lem-pa, tem-pia | en: len-da, pen-ki | er: ber-žas, ver-kia |
| i | il: vil-kas, pil-kas | im: lim-pa, rim-tas | in: lin-do, min-tis | ir: dir-žas, vir-pa |
| u | ul: tul-pė, gul-bė | um: kum-pis, kum-štis | un: dun-da, bun-da | ur: kur-mis, kur |
Tarptautiniuose žodžiuose pasitaiko dar keturi junginiai su balsiu o – ol, om, on, or: „kolba“, „kompiuteris“, „fontanas“, „tortas“.
Sąlyga ta pati kaip dvibalsių: abu garsai turi būti viename skiemenyje. Garsai a ir l žodyje „kalnas“ sudaro mišrųjį dvigarsį (kal-nas), o žodyje „kala“ nesudaro, nes čia l pereina į kitą skiemenį (ka-la). Tas pats skirtumas matyti porose pil-ti ir pi-la, gul-ti ir gu-li, var-na ir va-ro, sen-ti ir se-nas. Šios poros parodo ir patogią praktinę taisyklę: mišrusis dvigarsis yra tada, kai po vieno balsio a, e, i ar u einantis priebalsis l, m, n ar r atsiduria prieš kitą priebalsį arba žodžio gale („kur“, „man“). Jei po jo eina balsis, priebalsis paprastai prisišlieja prie to balsio, ir dvigarsio nelieka.
Verta atkreipti dėmesį ir į tvarką. Mišriajame dvigarsyje balsis eina pirmas, priebalsis – antras. Žodyje „mėnulis“ raidės n ir u stovi greta, bet dvigarsio un čia nėra: priebalsis eina prieš balsį, ir abu jie priklauso skiemeniui nu (mė-nu-lis).
Rašant mišriuosius dvigarsius il, im, in, ir, ul, um, un, ur svarbu atsiminti, kad juose rašomos trumposios i ir u, net jei tariant ar klausant balsis atrodo ilgas: „pirmas“, „vilkas“, „kurmis“, „tinklas“. Ilgoji balsė prieš l, m, n, r tame pačiame skiemenyje pasitaiko vadinamuosiuose antrinės kilmės dvigarsiuose: sudurtiniuose žodžiuose („dūmtraukis“, „žvyrduobė“), prieveiksmiuose su priesaga -yn („aukštyn“, „žemyn“) ir kai kuriuose kituose žodžiuose („kairėn“, „vėl“).
Skiemuo: kur visa tai susitinka
Ir dvibalsio, ir mišriojo dvigarsio apibrėžimas remiasi skiemeniu, todėl verta žinoti, kaip jis sudarytas. Skiemens pagrindas yra balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis, prie kurio šliejasi priebalsiai. Skiemenų žodyje tiek, kiek tokių pagrindų: žodyje „var-na“ – du, žodyje „pa-i-ma“ – trys.
Skiemenys būna trumpieji ir ilgieji. Trumpojo skiemens pagrindas yra trumpasis balsis (ra-sa, gu-drus), ilgojo – ilgasis balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis (ry-tas, lai-mė, kal-nas). Penktoje klasėje mokomasi juos skirti ir kirčiuoti, o septintoje prisideda priegaidės: jas turi tik ilgieji kirčiuoti skiemenys, ir mokiniai mokosi kirčiuoti skiemenis, kurių pagrindą sudaro dvigarsiai (išskyrus ie ir uo). Kam to reikia ir kaip tai atrodo užduotyse, aiškinome straipsnyje apie kirčiavimą ir kirčiuotes.
Kada viso to mokomasi mokykloje
Garsų tema nėra vienų metų dalykas. Toliau pateikta, ką apie garsus kiekvienai klasei numato lietuvių kalbos ir literatūros bendroji programa.
| Klasė | Ko mokomasi apie garsus |
|---|---|
| 1–2 klasės | Sąvokos „kalbos garsas“, „raidė“, „balsis“, „balsė“, „priebalsis“, „priebalsė“, „dvibalsis“, „ilgasis balsis“, „trumpasis balsis“; minkštumo ženklas i; garsinė žodžio analizė; žodžių su dvibalsiais, su ilgaisiais ir trumpaisiais balsiais rašyba |
| 3 klasė | Garsų rūšys: balsiai, priebalsiai, dvigarsiai (dvibalsiai); mokomasi rašyti žodžius su mišriaisiais dvigarsiais, dvibalsiais ir minkštumo ženklu |
| 4 klasė | Supažindinama su mišriojo dvigarsio sąvoka; dvigarsiai skirstomi į dvibalsius ir mišriuosius dvigarsius |
| 5 klasė | Kartojama garsų klasifikacija, mokomasi skirti garsą ir raidę, išmokstama abėcėlė; skardieji ir duslieji, kietieji ir minkštieji priebalsiai; apibrėžiamas skiemuo, skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys; aiškinamasi, kas yra kirtis |
| 6 klasė | Kartojamos tarties normos: ilgieji ir trumpieji balsiai, dvibalsiai ie ir uo, mišrieji dvigarsiai su i ir u, skardieji ir duslieji priebalsiai; tarptautinių žodžių balsio o tarimas |
| 7 klasė | Priegaidės; mokomasi kirčiuoti padėtinio ilgumo balsius a, e ir skiemenis, kurių pagrindą sudaro dvigarsiai (išskyrus ie ir uo) |
Iš lentelės matyti du dalykai. Pirma, programa prie garsų grįžta kasmet nuo pirmos iki septintos klasės ir kaskart prideda naują sluoksnį, todėl ankstesnių klasių spraga savaime neišnyksta – ji tik pasislepia po naujais terminais. Antra, terminų iš pradinukų reikalaujama ne iš karto: pirmos ir antros klasių pasiekimų aprašuose rašoma, kad mokinys balsius, priebalsius ir dvibalsius skiria „nevartodamas terminų“, o trečios ir ketvirtos klasių aprašuose pagrindinis lygis jau reiškia, kad jis „vartoja terminus“.
Kaip padėti vaikui namuose
Pirmiausia atskirkite klausymą nuo rašymo. Paprašykite, kad vaikas žodį ištartų, o ne perskaitytų, ir iš eilės pasakytų jo garsus – bendrojoje programoje tai vadinama garsine žodžio analize. Žodyje „kelias“ jis turėtų išgirsti penkis garsus, nors raidžių šešios. Kol vaikas skaičiuoja raides, o ne garsus, minkštumo ženklas ir dviraidžiai ch, dz, dž jam atrodys kaip išimtys be priežasties.
Dvigarsiams tinka plojimas. Paprašykite žodį ištarti skiemenimis ir kiekvieną skiemenį palydėti plojimu: ir „kal-nas“, ir „ka-la“ turi po du skiemenis, tik riba eina kitoje vietoje. Tada klausimas visada tas pats: ar balsis ir iš karto po jo einantis priebalsis l, m, n arba r atsidūrė tame pačiame plojime? Jei taip, tai mišrusis dvigarsis. Tuo pačiu būdu patikrinami ir dvibalsiai: lai-mė, bet pa-i-ma.
Skardumui patikrinti užtenka delno ant kaklo, o trukmei – porų, kuriose skiriasi tik balsis: „šilu“ ir „šylu“, „buriu“ ir „būriu“. Prašykite ne ištarti lėtai, o pasakyti abu žodžius įprastu tempu ir paklausyti, kuo jie skiriasi: tempiant žodį ilgi atrodo visi balsiai. Kai garsai jau skiriami iš klausos, galima pereiti prie rašymo. Tam tinka trumpi namų diktantai – kaip juos diktuoti, rašėme straipsnyje apie diktantus 2–4 klasėms.
Kada verta ieškoti pagalbos
Pavienės klaidos pradinėse klasėse yra mokymosi dalis: mišriojo dvigarsio sąvoka programoje atsiranda tik ketvirtoje klasėje, o skardieji ir duslieji priebalsiai nuodugniau nagrinėjami penktoje. Atidžiau pažiūrėti verta tada, kai penktokas ar šeštokas vis dar skaičiuoja raides vietoj garsų, žodyje neranda skiemens ribos arba nuolat klysta rašydamas žodžius su dvigarsiais ir supanašėjusiais priebalsiais. Tuomet reikėtų tikrinti ne naują temą, o pradinių klasių pamatus: ar vaikas girdi atskirus garsus, ar randa skiemens ribą, ar skiria ilgąjį balsį nuo trumpojo.
Jei patiems tai padaryti sunku, gali padėti korepetitorius. Pradinukui tinka pradinių klasių korepetitorius, penktokui ir vyresniam mokiniui – lietuvių kalbos korepetitorius. Edtalk korepetitorių paieškoje mokytoją galima pasirinkti pagal dalyką, klasę ir miestą, o pamokos vyksta gyvai arba internetu.





