Šio straipsnio iliustracijoje – trys moliūgai. Juos galima apibūdinti trimis to paties būdvardžio formomis: didelis, didesnis ir didžiausias. Būdvardis yra viena iš pirmųjų kalbos dalių, kurias vaikai mokosi atpažinti, tačiau jo formos kelia klausimų ir vyresniems mokiniams. Per 2026 metų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP) dešimtokai turėjo pasirinkti, kaip taisyklingai rašoma „skirtingąsias“, o per nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą (NMPP) aštuntokai sprendė, ar sakoma „gabus matematikai“, ar „gabus matematikos“.
Šiame straipsnyje paaiškinsime, kas yra būdvardis, kaip jį atpažinti ir kokius gramatinius požymius jis turi. Rasite būdvardžių linksniavimo lenteles, laipsnių ir įvardžiuotinių formų sudarymo taisykles, VLKK taisomas klaidas ir tai, kas nėra klaida. Taisyklės pateikiamos pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) konsultacijas ir rašybos taisykles. Pavyzdiniai sakiniai, jei nenurodyta kitaip, sukurti šiam straipsniui.
Kas yra būdvardis
Visuotinė lietuvių enciklopedija būdvardį apibrėžia kaip klasę žodžių, kurie reiškia daikto ypatybę ir kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Ypatybė gali būti labai įvairi: spalva (žalias), dydis (didelis), forma (apvalus), medžiaga (medinis), būdo bruožas (dosnus) ar su laiku susijęs požymis (vasarinis). Būdvardį galima atpažinti iš klausimų „koks?“, „kokia?“, „kokie?“, „kokios?“.
Pagrindinė būdvardžio funkcija sakinyje – eiti pažyminiu prie daiktavardžio: „Keliu ėjo aukštas vyras.“ Būdvardis gali eiti ir tariniu: „Oras šiandien gražus.“ Abu šie pavyzdžiai paimti iš enciklopedijos. Kartais būdvardis pavartojamas be daiktavardžio ir pats atstoja daikto pavadinimą, kaip patarlėje „Geriau su išmintingu pamesti, nekaip su kvailu rasti“.
Būdvardis yra viena iš vienuolikos lietuvių kalbos dalių. Jų apžvalgą rasite straipsnyje apie kalbos dalis ir sakinio dalis, o atskirai esame aptarę veiksmažodį, įvardį ir prieveiksmį.
Kaip atpažinti būdvardį sakinyje
Klausimas „koks?“ yra geras pirmasis žingsnis, tačiau jis neatskiria būdvardžio nuo kitų žodžių, kurie taip pat apibūdina daiktą. Į tą patį klausimą atsako ir dalyvis („bėgantis šuo“), ir įvardis („toks oras“). Dalyvis yra veiksmažodžio forma, todėl rodo veiksmą ir jo laiką: bėgantis, bėgęs, bėgsiantis. Įvardis ypatybę tik nurodo, bet jos nepavadina. Būdvardis ypatybę pavadina tiesiogiai, pavyzdžiui, „greitas“, „žalias“, „sunkus“. Kuo dalyvis panašus į būdvardį ir kuo nuo jo skiriasi, plačiau rašėme straipsnyje apie dalyvius, pusdalyvius ir padalyvius.
Atpažinus būdvardį, svarbu matyti, su kuo jis susijęs. Būdvardis derinamas su daiktavardžiu, kurį apibūdina, t. y. įgyja tą pačią giminę, skaičių ir linksnį. Enciklopedijoje derinimas iliustruojamas junginiais „tolimas krantas, tolimo kranto, tolimi krantai“: keičiantis daiktavardžio formai, keičiasi ir būdvardžio forma. Todėl, kai vaikas nežino, kokią galūnę parašyti, verta paklausti nuo daiktavardžio: kokio kranto? kokiam krantui?
Būdvardžio gramatiniai požymiai
Būdvardis turi tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir bevardę (geras, gera, gera). Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai turi vienaskaitą ir daugiskaitą (geras – geri, gera – geros), o bevardės giminės būdvardžiai turi tik vienaskaitą. Linksnių yra šeši: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas ir vietininkas. Šauksmininką paprastai pavaduoja vardininkas („gerasis tėve“). Išimtis – būdvardžiai su galūnėmis -is, -ė, kurių šauksmininkas skiriasi nuo vardininko („medini žmogau“).
Be to, būdvardžiai turi dvi savitas kategorijas, kurių neturi daiktavardžiai: laipsnį ir apibrėžtumą. Laipsnis rodo, ar ypatybė lyginama ir kiek jos daugiau (geras, geresnis, geriausias). Apibrėžtumas rodo, ar kalbama apie bet kurį daiktą su tokia ypatybe, ar apie konkretų, žinomą daiktą (geras ir gerasis). Abi kategorijas aptarsime toliau.
Nagrinėjant būdvardį morfologiškai, paprastai nurodomi visi šie požymiai. Pavyzdžiui, sakinyje „Vaikai bėgiojo žaliuose laukuose“ žodis „žaliuose“ yra būdvardis, nelyginamojo laipsnio, paprastoji (ne įvardžiuotinė) forma, vyriškosios giminės, daugiskaitos vietininkas. Jo pagrindinė forma – vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas „žalias“. Požymių nurodymo tvarka mokyklose gali šiek tiek skirtis, todėl verta pasitikrinti, kokios laikomasi klasėje.
Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai
Pagal reikšmę būdvardžiai skirstomi į du skyrius. Kokybiniai būdvardžiai nusako ypatybę, kurios gali būti daugiau ar mažiau: šiltas, aukštas, linksmas, sunkus. Santykiniai būdvardžiai ypatybę nusako per santykį su kitu daiktu, vieta ar laiku: medinis (iš medžio), ruginė (iš rugių) duona, vasarinis (skirtas vasarai) drabužis. Nemažai santykinių būdvardžių turi priesagą -inis, -inė.
Šis skirstymas svarbus todėl, kad nuo jo priklauso būdvardžio formos. Enciklopedijoje rašoma, kad laipsnių formų neturi santykiniai ir kai kurie kokybiniai būdvardžiai, reiškiantys tokias ypatybes, kurių kiekis negali būti didesnis ar didžiausias: medinis namas, vyriški marškiniai, išvirkščia suknelė. Namas arba medinis, arba ne. Pasitaiko ir išimčių: VLKK pažymi, kad santykiniai priesagos -utinis būdvardžiai aukščiausiąjį laipsnį turi, pavyzdžiui, „kraštutiniausių priemonių“. Įvardžiuotines formas, kaip rašoma enciklopedijoje, irgi sudaro kokybiniai būdvardžiai: šiltas – šiltasis, aukštas – aukštasis.
Būdvardžio linksniavimas: lentelės
Būdvardžiai linksniuojami ne visai taip, kaip daiktavardžiai. Enciklopedijoje pažymima, kad lietuvių kalbos būdvardžiai linksniuojami kaip gimininiai įvardžiai, todėl vyriškosios giminės naudininkas yra „geram“, nors daiktavardžio – „tėvui“. Praktiškai patogu atsiminti tris pavyzdžius pagal vyriškosios ir moteriškosios giminės vardininko galūnes: -as, -a (geras, gera), -us, -i (gražus, graži) ir -is, -ė (didelis, didelė). Kalbininkai būdvardžius skirsto pagal kamieną, todėl enciklopedijoje kalbama apie keturias linksniuotes: dvi vyriškosios ir dvi moteriškosios giminės.
Pirmasis pavyzdys – būdvardžiai su galūnėmis -as, -a. Taip pat linksniuojami ir -ias, -ia būdvardžiai, tik prieš galūnę rašoma i: žalias, žalio, žaliam.
| Linksnis | Vns. vyr. g. | Vns. mot. g. | Dgs. vyr. g. | Dgs. mot. g. |
|---|---|---|---|---|
| Vardininkas | geras | gera | geri | geros |
| Kilmininkas | gero | geros | gerų | gerų |
| Naudininkas | geram | gerai | geriems | geroms |
| Galininkas | gerą | gerą | gerus | geras |
| Įnagininkas | geru | gera | gerais | geromis |
| Vietininkas | gerame | geroje | geruose | gerose |
Antrasis pavyzdys – būdvardžiai su galūnėmis -us, -i. Vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke, kilmininke ir galininke bei daugiskaitos vardininke prieš galūnę i nėra (gražus, gražaus, gražų, gražūs), o kitose formose rašoma i (gražiam, gražiu, gražiems).
| Linksnis | Vns. vyr. g. | Vns. mot. g. | Dgs. vyr. g. | Dgs. mot. g. |
|---|---|---|---|---|
| Vardininkas | gražus | graži | gražūs | gražios |
| Kilmininkas | gražaus | gražios | gražių | gražių |
| Naudininkas | gražiam | gražiai | gražiems | gražioms |
| Galininkas | gražų | gražią | gražius | gražias |
| Įnagininkas | gražiu | gražia | gražiais | gražiomis |
| Vietininkas | gražiame | gražioje | gražiuose | gražiose |
Trečiasis pavyzdys – būdvardžiai su galūnėmis -is, -ė. Taip linksniuojami ir aukštesniojo laipsnio būdvardžiai (geresnis, geresnė) bei daugelis santykinių būdvardžių su priesaga -inis, -inė (medinis, medinė).
| Linksnis | Vns. vyr. g. | Vns. mot. g. | Dgs. vyr. g. | Dgs. mot. g. |
|---|---|---|---|---|
| Vardininkas | didelis | didelė | dideli | didelės |
| Kilmininkas | didelio | didelės | didelių | didelių |
| Naudininkas | dideliam | didelei | dideliems | didelėms |
| Galininkas | didelį | didelę | didelius | dideles |
| Įnagininkas | dideliu | didele | dideliais | didelėmis |
| Vietininkas | dideliame | didelėje | dideliuose | didelėse |
Rašant būdvardžių galūnes, ypač verta atkreipti dėmesį į kelias vietas. Pirma, vienaskaitos galininko galūnėje rašoma nosinė raidė (gerą, gražų, didelį, gražią, didelę), o daugiskaitos kilmininke – ų (gerų, gražių, didelių). Antra, -us būdvardžių daugiskaitos vardininke rašoma ilgoji ū (gražūs, darbštūs, malonūs), o vienaskaitos vardininke – trumpoji u (gražus, darbštus, malonus). Trečia, -ė būdvardžių vienaskaitos naudininko, galininko, įnagininko ir daugiskaitos galininko galūnėse rašoma e (didelei, didelę, didele, dideles), nes vardininke yra ė. Tuo pačiu pagrindu VLKK paaiškina, kodėl rašoma „artimesnei“, o ne „artimesniai“. Visos šios taisyklės išdėstytos VLKK leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba“. Plačiau apie tai rašėme straipsniuose apie nosines raides bei ilgųjų ir trumpųjų balsių rašybą.
Būdvardžio giminė ir bevardė giminė
Lietuvių kalbos daiktavardžiai turi tik dvi gimines, vyriškąją ir moteriškąją, o būdvardžiai – tris. Trečioji, bevardė giminė, turi savo galūnes: -a (gera, miela), -ia (žalia, tuščia) ir -u (gražu, puiku). Bevardės giminės daiktavardžių nėra, todėl bevardės giminės būdvardis pažyminiu neina. Dažniausiai jis būna tarinys beasmeniuose sakiniuose ir reiškia būseną („Man baisu“), vertinimą („Mokytis verta“) arba laiką („Jau vėlu“). Šie pavyzdžiai taip pat paimti iš enciklopedijos.
Rašant bevardę giminę, verta įsidėmėti dvi taisykles. Pirma, jos galūnėse nosinės raidės nerašomos: „Lauke gražu“, o ne „gražų“. Antra, neiginys „ne“ su bevardės giminės būdvardžiu paprastai rašomas kartu, kaip ir su kitomis giminėmis: VLKK pateikia pavyzdžius „man nešalta“ ir „taip elgtis negražu“. Daugiau apie tai, kada žodžiai rašomi kartu, o kada atskirai, rasite atskirame straipsnyje.
Viena iš vartosenos klaidų – vyriškosios giminės forma ten, kur reikia bevardės. Kalbos klaidų sąraše taisomi tokie sakiniai: „Laikau reikalingu tai pranešti“ (turi būti „Laikau reikalinga tai pranešti“) ir „Bandoma pasiekti nepasiekiamą“ (turi būti „nepasiekiama“ arba „tai, kas nepasiekiama“). Panašiai VLKK siūlo taisyti ir užrašą „Nereikalingą išbraukti“: taisyklingai rašoma „Kas nereikalinga, išbraukti“ arba „Ko nereikia, išbraukti“.
Būdvardis ar prieveiksmis: „šalta“, „šaltai“ ir „stipriau“
Bevardės giminės būdvardį lengva supainioti su prieveiksmiu. Sakinyje „Lauke šalta“ žodis „šalta“ yra bevardės giminės būdvardis, o sakinyje „Jis šaltai atsakė“ žodis „šaltai“ – prieveiksmis. Nelyginamajame laipsnyje juos skiria žodžio galas: bevardės giminės būdvardis baigiasi -a, -ia ar -u, o iš būdvardžio padarytas prieveiksmis dažniausiai baigiasi -ai arba -iai. Šį atvejį plačiau aptarėme straipsnyje apie prieveiksmį.
Aukštesniajame laipsnyje žodžio galas jau nepadeda. VLKK nurodo, kad bevardės giminės būdvardžio aukštesnysis laipsnis sudaromas su -iau (geriau, žaliau, gražiau), o lygiai taip pat atrodo ir prieveiksmio aukštesnysis laipsnis. Tada sprendžiama pagal tai, ką žodis apibūdina. Jei jis aiškina veiksmą ir atsako į klausimą „kaip?“, tai prieveiksmis. Jei nusako būseną beasmeniame sakinyje, pavyzdžiui, „Šiandien šilčiau nei vakar“, tai bevardės giminės būdvardis. Aukščiausiajame laipsnyje formos vėl skiriasi: VLKK konsultacijoje pateikiami pavyzdžiai „Tarp vaikų man buvo maloniausia“ (būdvardis) ir „Jis skaitydavo užsikirsdamas, bet piešė gražiausiai“ (prieveiksmis). Išimtys yra „daugiausia“ ir „pirmiausia“: šių prieveiksmių pagrindiniai normos variantai yra su -ia gale, o „daugiausiai“ ir „pirmiausiai“ laikomi šalutiniais.
Būtent šį skirtumą tikrino 2026 metų PUPP pagrindinės sesijos užduotis. Dešimtokams reikėjo nustatyti, kokia kalbos dalis yra pabrauktas žodis „stipriau“ sakinyje „Dabartinis pasaulis su visomis savo vilionėmis stipriau pažadina žmogaus širdyje nesibaigiančius troškimus“. Tarp atsakymų variantų buvo ir aukštesniojo laipsnio būdvardis, ir aukštesniojo laipsnio prieveiksmis. Pagal vertinimo instrukciją teisingas atsakymas – aukštesniojo laipsnio prieveiksmis, o sakinyje šis žodis eina būdo aplinkybe. Paaiškinimas paprastas: „stipriau“ aiškina veiksmažodį „pažadina“ (kaip pažadina? – stipriau). Beje, tame pačiame sakinyje yra ir būdvardis – „dabartinis“, tik jis nebuvo tarp pabrauktų žodžių.
Būdvardžio laipsniai
Enciklopedijoje skiriami trys pagrindiniai būdvardžio laipsniai: nelyginamasis (geras), aukštesnysis (geresnis) ir aukščiausiasis (geriausias). Nelyginamasis laipsnis ypatybės kiekio skirtumų nerodo, aukštesnysis rodo didesnį ypatybės kiekį, o aukščiausiasis – didžiausią. Aukštesnysis laipsnis sudaromas su priesaga -esnis, -esnė, aukščiausiasis – su priesaga -iausias, -iausia. Rečiau minimas aukštėlesnysis laipsnis, kuris reiškia kiek mažesnį ypatybės kiekį nei aukštesnysis: aukštėlesnis – tik truputį aukštesnis.
| Laipsnis | Vyr. g. | Mot. g. | Bevardė g. |
|---|---|---|---|
| Nelyginamasis | aukštas | aukšta | aukšta |
| Aukštesnysis | aukštesnis | aukštesnė | aukščiau |
| Aukštėlesnysis | aukštėlesnis | aukštėlesnė | aukštėliau |
| Aukščiausiasis | aukščiausias | aukščiausia | aukščiausia |
Lyginant svarbu ir tai, kokie žodžiai eina greta. Aukštesniojo laipsnio būdvardis dažniausiai vartojamas su jungtukais „negu“, „nei“, „kaip“ arba su prielinksniu „už“ ir galininku: „Sūnus didesnis už tėvą.“ Aukščiausiasis laipsnis jungiasi su „iš visų“ ar „už visus“: „iš visų geriausias“. Enciklopedijoje atkreipiamas dėmesys į įdomią smulkmeną: sakinys „Sūnus didesnis už tėvą“ nereiškia, kad tėvas didelis. Laipsnis rodo tik lyginamų daiktų ypatybės skirtumą.
Rašant laipsnius, verta įsidėmėti kelis dalykus. Aukštesniojo laipsnio priesagoje visada rašoma e: brangesnis, gražesnis, jaunesnis. Prieš aukščiausiojo laipsnio priesagą -iausias priebalsiai t ir d virsta č ir dž: aukštas – aukščiausias, saldus – saldžiausias, didelis – didžiausias. Kai neiginys „ne“ vartojamas lyginant su konkrečiu objektu, jis rašomas atskirai: „Jis ne prastesnis mokinys už kitus.“ Tokį pavyzdį pateikia VLKK rašybos taisyklių 5.2.4 punktas.
Kai kurie būdvardžiai turi ne visus laipsnius. VLKK pažymi, kad „vyresnis“ ir „vyriausias“ neturi nelyginamojo laipsnio: šios formos veikiausiai darybiškai sietinos su daiktavardžiu „vyras“. Kartais kyla klausimas, ar galima laipsniuoti žodžius, kurie patys reiškia didžiausią kiekį. Apie žodį „maksimaliausias“ VLKK rašo, kad abi formos – ir laipsniuojamoji, ir nelaipsniuojamoji – laikomos bendrinės kalbos norma, tačiau pirmenybė teikiama nelaipsniuojamai: geriau rašyti „maksimali bauda“ arba „didžiausia bauda“, o laipsniuojamoji forma prireikus tinka laisvesnio stiliaus tekstams.
Įvardžiuotiniai būdvardžiai
Įvardžiuotinės formos susidarė prie paprastojo būdvardžio prisijungus įvardžiui „jis“ arba „ji“. Enciklopedijoje pateikiami pavyzdžiai: geras + jis > gerasis, gero + jo > gerojo. Todėl įvardžiuotinio būdvardžio galūnė ilgesnė už įprastą: visas galas -asis, -ojo ar -ieji yra galūnė, o ne priesaga. Įvardžiuotinių formų turi vyriškoji ir moteriškoji giminės, o bevardė giminė jų neturi.
Paprastoji forma tik nusako daikto ypatybę, o įvardžiuotinė nurodo konkretų, žinomą daiktą. Enciklopedijoje lyginami du sakiniai: „Apsivilk žaliąja suknele“ (tam tikra, mums žinoma suknele) ir „Apsivilk žalia suknele“ (bet kokia žalios spalvos suknele). Šioje vietoje lietuvių kalba panaši į kalbas, turinčias artikelius: įvardžiuotinė forma atlieka panašų darbą kaip anglų „the“, o paprastoji – kaip „a“. Mokiniui, kuris mokosi anglų kalbos, tokia paralelė gali padėti suprasti abu dalykus.
Įvardžiuotinė forma vartojama, kai daiktas išskiriamas iš kitų pagal ypatybę: „didžioji auditorija“, „senasis ir naujasis kelias“. Ji reikalinga ir rūšiai pavadinti, todėl daug terminų ir pavadinimų sudaryta būtent su ja: „kartieji pipirai“, „uždaroji akcinė bendrovė“, „viešasis maitinimas“. VLKK tokiais atvejais paprastąją formą taiso: ne „uždara akcinė bendrovė“, o „uždaroji akcinė bendrovė“. Be to, įvardžiuotinės formos gali pabrėžti būdingą ypatybę, ypač tautosakoje ir grožinėje literatūroje: „jaunasis bernelis“, „žalioji girelė“, „senasis Vilnius“.
| Linksnis | Vns. vyr. g. | Vns. mot. g. | Dgs. vyr. g. | Dgs. mot. g. |
|---|---|---|---|---|
| Vardininkas | gerasis | geroji | gerieji | gerosios |
| Kilmininkas | gerojo | gerosios | gerųjų | gerųjų |
| Naudininkas | gerajam | gerajai | geriesiems | gerosioms |
| Galininkas | gerąjį | gerąją | geruosius | gerąsias |
| Įnagininkas | geruoju | gerąja | geraisiais | gerosiomis |
| Vietininkas | gerajame | gerojoje | geruosiuose | gerosiose |
Sunkiausia čia rašyba, nes nosinės raidės rašomos ne visur. Pagal VLKK rašybos taisykles vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke nosinės rašomos abiejuose galūnės skiemenyse (gerąjį, gerąją, gerųjų), o moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke – tik priešpaskutiniame skiemenyje (gerąja, gerąsias). Naudininke ir vietininke nosinių nėra: gerajam, gerajai, gerajame. Tokį atvejį tikrino ir 2026 metų PUPP. Rašybos užduotyje dešimtokai rinkosi iš trijų variantų: „skirtingąsias“, „skirtingasiąs“ ir „skirtingasias“. Teisingas pirmasis, nes sakinyje „Nemažai metų nugyvenęs žmogus būna laiko tėkmėje perėjęs skirtingąsias istorijos epochas“ šis žodis yra moteriškosios giminės daugiskaitos galininkas.
Kreipiantis tinka ir paprastoji, ir įvardžiuotinė forma. VLKK nurodo, kad taisyklingi abu kreipiniai su dalyviu „gerbiamas“ – „gerbiamas pirmininke“ ir „gerbiamasis pirmininke“, nors oficialiuose tekstuose teiktinesnė įvardžiuotinė forma. Toje pačioje konsultacijoje primenama, kad pasakymai su paprastaisiais būdvardžiais, pavyzdžiui, „brangus drauge“ ar „mieli mokiniai“, be reikalo laikomi klaidomis.
Būdvardžių daryba ir priesagos
Pagal darybą enciklopedijoje skiriami paprastieji būdvardžiai (gražus), priesagų vediniai (laimingas), galūnių vediniai (kalbus), priešdėliniai dariniai (apkūnus) ir dūriniai (grynakraujis). Šeštoje klasėje mokiniai analizuoja priešdėlinių ir priesaginių būdvardžių reikšmę, tarimą ir rašybą, o dešimtoje mokosi taisyklingai daryti ir vartoti būdvardžius su priesagomis -inis ir -iškas. Kaip skaidyti žodį į šaknį, priesagą ir galūnę, aiškinome straipsnyje apie žodžio dalis.
Priesaga -inis dažnai nusako medžiagą, vietą, laiką ar paskirtį (medinis, rytinis, vasarinis), o -iškas paprastai reiškia, kad kas nors kam nors būdinga arba į ką nors panašu (vaikiškas elgesys, draugiškas žvilgsnis). Kalbos klaidų sąraše minimi du nukrypimai. Pirma, -iškas būdvardžiais nereiškiama, kokiai kategorijai, ypač tautybei, priklauso žmonės: ne „švediškieji sportininkai“, o „švedų sportininkai“. Antra, -inis būdvardžiai nedaromi iš asmenų pavadinimų su priesagomis -tojas, -ėjas: ne „mokytojinis pasitarimas“, o „mokytojų pasitarimas“. Yra ir tradicinių išimčių: pasak VLKK, „karališkoji šeima“ ar „karališkasis gydytojas“ yra įprasti ir vartotini pasakymai.
Su priesaga -inis susijęs ir kirčiavimas: pagal programą su juo susipažįstama šeštoje klasėje, o devintoje jis įtvirtinamas. VLKK konsultacijoje paaiškinta taisyklė: žiūrima į pamatinio žodžio daugiskaitos naudininką. Jei jame kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo (rañkoms), kirtis būdvardyje lieka šaknyje (rañkinis). Jei ne (darbáms), kirčiuojama priesaga (darbìnis). Medžiagą reiškiantys -inis būdvardžiai paprastai kirčiuojami priesagoje: medìnis, metalìnis. Daugiau apie kirčiuotes rasite straipsnyje apie kirčiavimą.
Būdvardžiai, kurie reikalauja tam tikro linksnio
Kai kurie būdvardžiai jungia priklausomą žodį tam tikru linksniu, ir čia lengva suklysti. Pagal programą septintoje klasėje mokomasi taisyklingai vartoti būdvardžius „atsparus“, „atviras“, „dosnus“, „gabus“, „gausus“, „panašus“, „sotus“, „turtingas“ ir kitus. Per 2026 metų NMPP aštuntokai turėjo pasirinkti, kuri iš trijų formų tinka sakiniui „Ne kiekvienas yra gabus...“: „matematikai“, „matematikos“ ar „matematikoje“. Vertinimo instrukcijoje teisingas atsakymas – „gabus matematikai“, t. y. su naudininku. Kalbos klaidų sąraše taisomas ir pasakymas „gabus ant muzikos“: turi būti „gabus muzikai“.
Su gausą reiškiančiais būdvardžiais vartojamas kilmininkas, o ne įnagininkas. Kalbos klaidų sąraše taisomi sakiniai „Jis dosnus pažadais“ (turi būti „pažadų“), „Ar esi turtingas pinigais?“ (turi būti „pinigų“) ir „Kraštas gausus miškais ir upėmis“ (siūloma „Krašte gausu miškų ir upių“).
Antroji tos pačios NMPP užduoties dalis tikrino kitą klaidą – būdvardžio įnagininką po bendraties „būti“. Sakinyje „Mokytoja paragino mokinius būti...“ reikėjo rinktis iš „atidesniais“, „atidesniems“ ir „atidesnius“. Teisingas atsakymas – „atidesnius“: būdvardis derinamas su žodžiu „mokinius“ ir vartojamas tuo pačiu galininko linksniu. Kalbos klaidų sąraše panašūs įnagininkai taisomi: „Sunkumai privertė ją būti taupesne“ (turi būti „taupesnę“), „Lengva žmogui būti geru“ (turi būti „geram“). Įnagininkas klaida nelaikomas su veiksmažodžiais „laikyti“, „(pa)skelbti“, „(pa)vadinti“ ir „pripažinti“, pavyzdžiui, „Jį laikė gražiu“.
Klaidos su būdvardžiais ir ką taisyti nereikia
Lentelėje surinkome su būdvardžiais susijusias klaidas, kurias taiso VLKK. Kairėje pateikiamas netaisyklingas variantas, viduryje – taisyklingas.
| Netaisyklinga | Taisyklinga | Kodėl |
|---|---|---|
| labiau modernus | modernesnis | Aukštesnysis laipsnis reiškiamas priesaga -esnis, o ne žodžiu „labiau“. |
| dar labiau sudėtingesnė negu buvusioji | sudėtingesnė negu buvusioji | Laipsnis nurodomas du kartus. |
| labiausiai patikima bendrovė | patikimiausia bendrovė | Aukščiausiasis laipsnis reiškiamas priesaga -iausias. |
| Laikau reikalingu tai pranešti. | Laikau reikalinga tai pranešti. | Čia reikia bevardės giminės. |
| uždara akcinė bendrovė | uždaroji akcinė bendrovė | Rūšis reiškiama įvardžiuotine forma. |
| gabus ant muzikos | gabus muzikai | „Gabus“ jungiasi su naudininku. |
| turtingas pinigais | turtingas pinigų | Su gausą reiškiančiais būdvardžiais vartojamas kilmininkas. |
| privertė ją būti taupesne | privertė ją būti taupesnę | Būdvardis derinamas su žodžiu „ją“. |
Pirmieji trys pavyzdžiai paimti iš VLKK konsultacijos apie samplaikines laipsnių formas. Joje paaiškinta, kad samplaikinių formų su „labiau“ ir „labiausiai“ reikėtų vengti ir vartoti vientisines priesagines formas. Kiti pavyzdžiai paimti iš Kalbos klaidų sąrašo ir anksčiau minėtų VLKK konsultacijų.
Ne viskas, kas skamba neįprastai, yra klaida. VLKK taisyklingais laiko pasakymus „pats geriausias“ ir „visų geriausias“: tai sustiprintos aukščiausiojo laipsnio formos, kurias aprašo ir „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“. Taisyklinga sakyti ir „Man čia gera“, ir „Man čia gerai“: VLKK abi formas laiko lygiaverčiais normos variantais. Lygiai taip pat galima sakyti ir „Ji nieko blogo nepadarė“, ir „Ji nieko bloga nepadarė“. Todėl vaiko, parašiusio vieną iš šių variantų, taisyti nereikia.
Kurioje klasėje mokomasi būdvardžio
Pagal lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą būdvardis įvardijamas trečioje klasėje, o išsamiausiai nagrinėjamas penktoje ir šeštoje klasėse, kur jam skirta atskira programos dalis. Vėliau prie jo grįžtama nagrinėjant vartosenos klausimus.
| Klasė | Ko mokomasi ir kur tai pasitaiko |
|---|---|
| 3 klasė | Būdvardis įvardijamas tarp kalbos dalių kartu su veiksmažodžiu ir daiktavardžiu. |
| 4 klasė | Aiškinamasi, kaip kaitomi būdvardžiai, ir mokomasi taisyklingai rašyti visus daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos ir daugiskaitos linksnius. |
| 5 klasė | Gramatiniai požymiai, būdvardžio ir daiktavardžio derinimas, būdvardis kaip pažyminys ir tarinys, giminės, bevardė giminė, kirčiavimas ir visų linksnių rašyba. |
| 6 klasė | Priešdėliniai ir priesaginiai būdvardžiai, -inis, -inė būdvardžių kirčiavimas, laipsniai ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. |
| 7 klasė | Būdvardžiai, kurie jungia priklausomą žodį tam tikru linksniu: atsparus, dosnus, gabus, gausus, turtingas ir kiti. |
| 8 klasė | Per 2026 metų NMPP reikėjo pasirinkti formas „gabus matematikai“ ir „paragino mokinius būti atidesnius“. |
| 9 (I gimnazijos) klasė | Įtvirtinamas būdvardžių su priesaga -inis, -inė kirčiavimas. |
| 10 (II gimnazijos) klasė | Giminių, bevardės giminės, įvardžiuotinių formų ir laipsnių vartojimas, -inis ir -iškas būdvardžių daryba. Per 2026 metų PUPP reikėjo pasirinkti taisyklingą formą „skirtingąsias“ ir atpažinti, kad „stipriau“ yra prieveiksmis. |
Kaip atrodo patys patikrinimai, rašėme straipsniuose apie lietuvių kalbos PUPP ir NMPP 2027, o kur rasti ankstesnių metų užduotis, paaiškinome atskirame straipsnyje.
Kaip padėti vaikui išmokti būdvardį
Būdvardžių vaikas mokosi ne tik per gramatikos pamokas. Programoje numatyta, kad penktoje ir šeštoje klasėse mokiniai kuria aprašomuosius tekstus ir aprašydami vartoja būdvardžius, dalyvius, skaitvardžius. Todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į formas, bet ir į tai, kaip tiksliai būdvardis apibūdina daiktą. Rašinyje būdvardis gali tapti epitetu, t. y. meniniu pažyminiu, apie kurį plačiau rašėme meninės raiškos priemonių apžvalgoje. Namuose padeda keli paprasti įpročiai:
- Žaiskite „Koks? Kokia?“. Paimkite daiktą, pavyzdžiui, obuolį, ir pakaitomis sakykite jį apibūdinančius būdvardžius. Kas pirmas nebesugalvoja naujo žodžio, tas pralaimi.
- Lyginkite. Trys skirtingo dydžio daiktai ant stalo – puiki proga pasakyti „didelis, didesnis, didžiausias“ ir pastebėti, kad laipsnių priesagos visada tos pačios.
- Linksniuokite poromis. Būdvardį su daiktavardžiu linksniuoti lengviau nei atskirai: „žalias lapas, žalio lapo, žaliam lapui“. Taip vaikas iš karto mato derinimą.
- Ieškokite tikslesnio žodžio. Rašinyje vietoj „geras draugas“ galima parašyti „ištikimas“, „sąžiningas“ ar „dosnus draugas“, o vietoj „gražus vakaras“ – „šiltas“, „ramus“ ar „žvaigždėtas vakaras“.
Jei vaikas painioja galūnes ar nosines raides, verta pasikartoti ir daiktavardžio linksniavimą, nes būdvardis derinamas su daiktavardžiu. Tam pravers mūsų linksnių lentelė ir straipsnis apie tai, kaip nustatyti linksnį. Kai klaidos kartojasi ir trukdo rašyti diktantus ar rašinius, padėti gali lietuvių kalbos korepetitorius: per individualias pamokas galima išsiaiškinti, kurios formos vaikui sunkiausios, ir daugiau dirbti būtent su jomis.





