„Pavizdys“, „įvikius“, „neligybės“, „valstibingumo“. Atrodo kaip antroko diktantas, bet šie žodžiai rasti abiturientų brandos egzamino rašiniuose. Painiava tarp i ir y, u ir ū savaime neišnyksta, ir dažnai ne todėl, kad mokinys nežino taisyklės. Šios balsės paprastai rašomos taip, kaip tariamos, tik tariame mes ne taip aiškiai, kaip mums atrodo.
Toliau — ką apie šias klaidas rodo Lietuvių kalbos instituto tyrimas, kodėl ausis čia paprastai padeda, bet nekirčiuotame skiemenyje nuvilia, koks patikrinimas veikia geriausiai, kur sprendžia ne klausa, o gramatika, kada viso to mokomasi mokykloje ir kiek tai kainuoja per egzaminą.
Ką rodo abiturientų rašiniai
Lietuvių kalbos instituto tyrėja Aurelija Tamulionienė 2015 m. žurnale „Bendrinė kalba“ paskelbė mokinių rašybos klaidų tyrimą. Tyrimui atsitiktinai atrinktas šimtas 2014 m. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašinių, o palyginimui paimta 160 tinklaraščių įrašų, kuriuos 2012–2014 m. parašė 15–18 metų jaunuoliai. Rašiniuose iš viso rasta 917 rašybos klaidų (neparašyti diakritiniai ženklai į šį skaičių neįtraukti). Didžiausią grupę sudarė balsių ir dvibalsių rašybos klaidos — 43 proc. visų rašybos klaidų. Nosinių raidžių klaidos sudarė 37 proc., rašymo kartu ir atskirai — 10 proc., didžiųjų raidžių — 7 proc., priebalsių — tik 3 proc. Kodėl žodžių rašymas kartu ir atskirai kelia tiek abejonių, aiškinome atskirame tekste.
Balsių grupės viduje dažniausiai painiotos būtent ilgosios ir trumposios balsės i–y, u–ū: rašiniuose jų painiojimas sudarė 47 proc. šios grupės klaidų, tinklaraščiuose — 59 proc. Tyrėja pati šio skaičiaus nepateikia, bet sudauginus abi dalis (0,43 × 0,47) išeina, kad maždaug kas penkta tirtų rašinių rašybos klaida buvo susijusi su pasirinkimu „i ar y, u ar ū“.
Dar vienas skaičius: 78 proc. visų ilgųjų ir trumpųjų balsių klaidų rašiniuose rasta nekirčiuotuose skiemenyse. Nekirčiuotų skiemenų žodžiuose apskritai daugiau, todėl vien šis procentas dar nieko neįrodo. Tačiau tyrėja tą patį mato ir pavyzdžiuose: daugiausia tokių klaidų padaryta daiktavardžiuose, o dažniausia jų priežastis, anot jos, — ilgųjų balsių trumpinimas tariant nekirčiuotoje pozicijoje. Ji taip pat pastebi, kad šnekamojoje kalboje, tiek tarmėse, tiek miesto kalboje, ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumas nyksta. Kitaip tariant, mokinys sąžiningai užrašo tai, ką girdi, tik girdi jau sutrumpintą balsį.
Tyrimas atskleidė ir priešingą kryptį. Veiksmažodžiuose mokiniai dažniau rašė ilgąją balsę vietoj trumposios („tūrėtų“, „sukūria“), o rečiau — trumpąją vietoj ilgosios, pavyzdžiui, „ginė“ vietoj „gynė“. Todėl vieno visiems tinkančio patarimo nėra: daiktavardžių klaidas tyrėja sieja su sutrumpintu tarimu, o veiksmažodžiuose, kaip matysime, klaidų gali atsirasti ir supainiojus skirtingas to paties žodžio formas. Užtat yra keli patikrinimai, kurie veikia nepriklausomai nuo to, kaip žodį taria pats vaikas.
Kodėl ausis čia paprastai padeda — ir kur ji nuvilia
Šiuo požiūriu ilgosios balsės iš esmės skiriasi nuo nosinių. Nosinės rašomos pagal tradiciją: nosinio tarimo dabartinėje kalboje nebeliko, todėl ausis gali pasakyti tik tiek, kad balsis ilgas, bet ne tai, ar rašyti į, ar y. Su i, y, u, ū yra kitaip. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2022 m. patvirtintame leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai, patarimai“ nurodo, kad balsiai žodžių šaknyje ir nekaitomuose žodžiuose dažniausiai rašomi laikantis fonetinio principo, tai yra taip, kaip tariami. Jei garsas šaknyje tariamas ilgai ir įtemptai, rašoma y arba ū (knyga, dygti, mūras, ūžti), jei trumpai ir neįtemptai — i arba u (bitė, miškas, butas, sukti).
Net pačių raidžių pavadinimai tai primena. Komisijos pateiktoje abėcėlėje y vadinama „i ilgoji“, o ū — „u ilgoji“. Vaikui verta paaiškinti tiesiai: y žymi ilgąjį, įtemptai tariamą garsą, o i — trumpąjį, neįtemptą. Tai skirtingi garsai, o pavadinimas „i ilgoji“ padeda prisiminti, kuo jie skiriasi. Beje, tą patį ilgąjį garsą gali žymėti ir nosinė į, o ilgąjį u garsą — nosinė ų. Renkantis tarp šių porų, sprendžia jau ne klausa, o žodžio istorija arba gramatinė forma, kaip paaiškinome nosinių raidžių apžvalgoje.
Kur tada problema? Bendrinės kalbos tarties norma reikalauja, kad ilgieji balsiai būtų ilgi visose pozicijose, taip pat ir nekirčiuotame skiemenyje. Vytauto Didžiojo universiteto mokomojoje tarties ir kirčiavimo programoje tai pabrėžiama atskirai: balsių trukmė nuo kirčio nepriklauso. Tačiau gyvoje kalboje nekirčiuotas ilgasis balsis dažnai sutrumpėja, o kirčiuotas trumpasis kartais pailgėja. Ilgajam balsiui patikrinti todėl geriausiai tinka kirčiuotas skiemuo, kuriame jis skamba ryškiausiai. Tą patį pataria ir minėta tarties programa: nekirčiuoto ilgojo balsio tarimo galima mokytis iš kirčiuoto skiemens, pavyzdžiui, balsį y žodyje „gyvena“ tarti tokio pat ilgumo kaip žodyje „gyvas“. Trumpajam balsiui ta pati programa siūlo priešingą atramą — nekirčiuotą skiemenį, kuriame jis neilginamas: žodyje „rìša“ balsis i tariamas taip pat trumpai kaip žodyje „rišù“.
Pagrindinis patikrinimas: perkelkite kirtį į abejotiną skiemenį
Iš čia kyla pagrindinis patikrinimas, kurį komisija siūlo taisyklės komentaruose: jei abejojama, kurią balsę rašyti šaknyje, žodį kartais galima pakeisti taip, kad neaiškus garsas atsidurtų kirčiuotame skiemenyje. Komisijos pavyzdžiai: dykumà, nes dỹkumą; knygà, nes knỹgą; kyšulỹs, nes kỹšulį; ryšulỹs, nes rỹšulį.
Praktiškai tai reiškia labai paprastą veiksmą: pasakyti tą patį žodį kitu linksniu ar skaičiumi ir paklausyti, kuriam skiemeniui dabar tenka kirtis. Žodyje „knyga“ kirčiuota galūnė, todėl ilgasis balsis dažnai ištariamas per trumpai ir lengva išgirsti „kniga“. Pasakius „matau knygą“, kirtis persikelia į pirmąjį skiemenį, ir ilgasis balsis girdimas aiškiai. Tas pats ir su žodžiais „dykuma“, „ryšulys“: vaikas sako „dykumą“, „ryšulį“ ir išgirsta ilgąjį garsą, kurio anksčiau nepastebėjo.
Šis patikrinimas veikia tik tada, kai vaikas moka rasti kirčiuotą skiemenį. To mokomasi jau pirmoje ir antroje klasėje, bet jei vaikui vis dar sunku pasakyti, kuris skiemuo žodyje pabrėžiamas, pirmiausia verta treniruoti būtent tai, o ne rašybą. Kaip kirtis susijęs su kirčiavimo užduotimis ir kodėl vaikas žodį gali tarti teisingai, o užduotį atlikti klaidingai, aiškinome tekste apie kirčiavimą. Be to, komisija rašo „kartais“: yra žodžių, kurių abejotinas skiemuo nė vienoje formoje netampa kirčiuotas. Tada lieka giminiški žodžiai, žodynas arba įsiminimas.
Giminiški žodžiai padeda, bet balsis juose gali keistis
Antras natūralus įrankis — giminiškas žodis. Jis dažnai padeda, bet čia slypi spąstai, kuriuos gerai iliustruoja vienas tyrime užfiksuotas sakinys: „Jie yra gyliai įrėžti į mūsų sąmonę.“ Žodis „gylis“ iš tiesų rašomas su y, tačiau „giliai“ rašomas su i, nes padarytas iš „gilus“. Komisija tokį reiškinį vadina šaknies balsių kaita: tos pačios šaknies žodžiuose trumpasis ir ilgasis balsis gali keisti vienas kitą.
Tokių porų daug: didelis ir dydis, gilus ir gylis, dužti ir dūžis, justi ir pojūtis, rišo ir ryšys, mušė ir mūšis, suko ir sūkis. Pasitaiko ir atvirkščiai: septyni, bet septintas. Svarbi komisijos pastaba apie vedinius: balsių kaita jų šaknyse nėra reguliari, ją turi mažiau nei pusė vedinių. Todėl giminišką žodį naudokite kaip užuominą, o ne kaip įrodymą. Patikimiausia vis tiek paklausyti paties žodžio arba kitos jo formos, kurioje abejotinas skiemuo kirčiuotas.
Veiksmažodžiai: balsė paveldima iš formos, iš kurios žodis padarytas
Veiksmažodžiuose balsių kaita vyksta net to paties žodžio formose, ir ji nėra pastovi: vienų veiksmažodžių balsė nekinta (lipti, lipa, lipo), kitų keičiasi. Taisyklėse pateikiama pavyzdžių: gyti, gyja, gijo; lyti, lyja, lijo; pūti, pūva, puvo; griūti, griūva, griuvo; pilti, pila, pylė; girti, giria, gyrė; tirti, tiria, tyrė; kurti, kuria, kūrė; pūsti, pučia, pūtė. Trijose pagrindinėse formose — bendratyje, esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiajame asmenyje — gali būti rašomos skirtingos balsės, ir tai nėra klaida.
Užtat kita taisyklės dalis griežta: kitos formos paveldi balsę iš tos pagrindinės formos, iš kurios padarytos. Iš esamojo laiko „gyja“ padarytas dalyvis „gyjantis“, todėl jame rašoma y; iš būtojo laiko „gijo“ — „gijęs“, todėl rašoma i. Iš „kūrė“ padaryti ir „kūręs“, ir daiktavardžiai „kūrimas“, „kūryba“, „kūrinys“. Tyrime rasta klaida „sukūria“ yra būtent šios logikos pažeidimas: esamasis laikas yra „kuria“, o ilgoji ū priklauso būtajam laikui.
Iš to kyla praktinis patarimas: suabejojus veiksmažodžio forma, verta garsiai pasakyti tris pagrindines formas ir nustatyti, iš kurios ta forma padaryta. Mokiniai jų vis tiek mokosi, tik ne visada išgirsta, kad jos yra ir rašybos įrankis. Atskirai verta įsidėmėti veiksmažodžius, kurių esamajame laike atsiranda n arba m: kisti, kinta, kito; pigti, pinga, pigo; klupti, klumpa, klupo. Kitose jų pagrindinėse formose rašoma trumpoji i arba u.
Būsimasis laikas: kodėl „bus“, bet „rašys“
Atskiros taisyklės reikalauja būsimojo laiko trečiasis asmuo. Jei dviskiemenė bendratis baigiasi -yti arba -(i)ūti, trečiajame asmenyje rašoma trumpoji balsė: gyti — gis, lyti — lis, ryti — ris, būti — bus, džiūti — džius, pūti — pus, žūti — žus. Trumpoji balsė lieka ir pridėjus priešdėlį ar sangrąžos dalelytę: pagis, pargrius, tebebus, apsiris.
Tačiau taisyklė turi aiškias ribas, ir būtent jas lengva pamiršti. Pirma, pirmasis ir antrasis asmuo ilgąją balsę išlaiko: gysiu, gysi, būsiu, būsi. Antra, taisyklė galioja tik dviskiemenėms bendratims (priešdėlis ir sangrąžos dalelytė neskaičiuojami), o daugiaskiemeniai veiksmažodžiai balsę išlaiko ir trečiajame asmenyje: rašyti — rašys, matyti — matys, gydyti — gydys. Trečia, jei prieš -ti eina priebalsė, ilgoji balsė lieka: dygti — dygs, pūsti — pūs, rūgti — rūgs. Ir dvi išimtis tenka tiesiog įsiminti: vyti — vys, siūti — siūs.
Čia rašyba tiksliai atspindi taisyklingą tarimą. Vytauto Didžiojo universiteto svetainėje skelbiamame bendrinės tarties normų apraše nurodoma, kad tokių veiksmažodžių būsimojo laiko trečiasis asmuo tariamas su trumpuoju balsiu (lis, pus), o daugiaskiemenių veiksmažodžių ilgieji balsiai dažnai netaisyklingai trumpinami, nors turi būti tariami ilgi. Jei vaikas sako „jis parašis“, tikėtina, kad taip ir parašys, todėl taisyti verta ne tik raidę, bet ir tarimą.
Galūnės: ausį patikrina gramatinė forma
Žodžio gale taisyklės irgi remiasi tarimu, tačiau galūnių balsiai dažnai ištariami nerūpestingai, todėl saugiau pasitikrinti formą: linksnį, skaičių, kartais kirtį. Tyrime užfiksuoti sakiniai „Jie džiugus“ ir „kunigai labai vertinami ir populiarus“ iliustruoja atvejį, kai daugiskaitos būdvardis parašytas vienaskaitos galūne. Štai pagrindinės galūnių taisyklės vienoje vietoje:
- Vyriškosios giminės daiktavardžiai, kurių kilmininkas baigiasi -io (arklio, obuolio, brolio), o vardininke rašoma -ys arba -is, turi -ys, jei galūnė kirčiuota (arklỹs, obuolỹs, pavyzdỹs), ir -is, jei nekirčiuota (brolis, kirvis, šaltis). Nekirčiuota -is rašoma ir būdvardžiuose: didelis, medinis, geresnis.
- Daiktavardžiai, kurių vienaskaitos kilmininkas baigiasi -ies (anties, širdies, nakties), daugiskaitos vardininke turi -ys: antys, širdys, naktys; tokia pati galūnė yra ir žodžiuose akmenys, seserys. Daugiskaitos galininke tie patys žodžiai baigiasi -is: matau antis, širdis, akmenis.
- Vienaskaitos vietininke daiktavardžiai, kurių vardininkas baigiasi -is, -ys ar -ias, turi -yje: medyje, arklyje, kelyje, širdyje. Daugiskaitos -yse rašoma tokiuose žodžiuose kaip širdis ar akmuo (širdyse, akmenyse), o medis ir kelias daugiskaitoje turi -iuose (medžiuose, keliuose). Tyrime tarp klaidų pasitaikė „atmintije“ — tai ta pati galūnė -yje, parašyta su i. Galūnė -uje rašoma su u: turguje, viduje, mokytojuje.
- Daiktavardžiai ir būdvardžiai, kurių vienaskaitos vardininkas baigiasi -us (sūnus, lietus, gražus, malonus), daugiskaitos vardininke turi -ūs: sūnūs, lietūs, gražūs, malonūs. Žodžių su -ius daugiskaita kitokia: karalius — karaliai.
- Vyriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke rašoma trumpoji u: su broliu, su mišku; matau brolius, miškus.
- Būdvardžių, kurių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas baigiasi -as arba -is (baltas, žalias, didelis), daugiskaitos vardininke rašoma trumpoji i: balti, žali, dideli.
- Veikiamųjų esamojo ir būsimojo laiko dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas baigiasi -is, o daugiskaitos — -ys: dirbantis, bet dirbantys; įvardžiuotinė forma — dirbantysis.
Daugumai šių taisyklių klausos neužtenka — reikia atpažinti formą. Todėl vaikui, kuris nuolat klysta galūnėse, gali trūkti ne rašybos, o gramatikos: jis ne visada gali pasakyti, kuriuo linksniu ar skaičiumi pavartotas žodis. Kaip tai pasitikrinti, aiškinome tekste apie linksnių nustatymą, o apie dalyvių formas — dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių apžvalgoje. Kad pirmojo punkto daiktavardžių galūnėje raidę iš tiesų lemia kirtis, rodo ir komisijos pastaba apie dvejopai kirčiuojamus žodžius: pagrindinė norma yra lãpkritis, tačiau laisvuosiuose stiliuose galima ir lapkritỹs — kirtis persikelia, ir kartu pasikeičia raidė.
Priesagos ir priešdėliai: -imas ar -ymas, api- ar apy-
Priesaga -ymas yra vienas tų atvejų, kai taisyklė visiškai mechaniška. Ji rašoma daiktavardžiuose, padarytuose iš veiksmažodžių, kurių bendratis baigiasi -yti, o esamojo laiko trečiasis asmuo — -o: mokyti, moko — mokymas; rašyti, rašo — rašymas; prašyti, prašo — prašymas; pasiūlyti, pasiūlo — pasiūlymas. Visais kitais atvejais rašoma -imas: nešti — nešimas, o dalyti, dalija — dalijimas, nes esamasis laikas čia baigiasi ne -o. Tai paaiškina ir porą, kuri atrodo kaip išimtis: klausimas padarytas iš „klausti“, o klausymas — iš „klausyti“, todėl tai du skirtingos reikšmės žodžiai.
Kitose priesagose balsė pastovi, todėl užtenka atpažinti pačią priesagą. Tik kai kurias jų lengva supainioti tarpusavyje: -ykl- rašoma su y (mokykla, gydykla), o panaši -ikl- — su i (rišiklis, skutiklis); -yn- — su y (beržynas, eglynas), -in- — su i (medinis, auksinis). Trečios klasės programoje šios priesagos ir įrašytos greta. Priesaga -ing- rašoma su i (laimingas, sėkmingas), tačiau tyrimo pavyzdžiai rodo, kad ir čia klystama: rašinyje parašyta „nelaimyngą“, tinklaraštyje — „sekmyngesnė“. Gražus pavyzdys yra žodis „taisyklingai“: jame y ateina iš „taisyklė“, o i — iš -ing-, todėl viename žodyje tenka pritaikyti dvi skirtingas taisykles.
Paskutinis atvejis — priešdėlis ap-, turintis dvi ilgesnes formas. Kirčiuotas jis rašomas apy- (apýlinkė, apýskaita, apýrankė), nekirčiuotas — api- (apipìlti, apibérti, apibeñdrinti). Taisyklė vėl remiasi kirčiu, todėl vaikui, kuris girdi kirčiuotą skiemenį, ji atrodo paprasta, o negirdinčiam — atsitiktinė. Priešdėlio ap- rašybos mokomasi jau pradinėse klasėse, o jo formų api- ir apy- — šeštoje klasėje, kartu su są- ir į-.
Kai viena raidė pakeičia žodį
Kam apskritai reikia šio skirtumo? Tiksliausias atsakymas vaikui — ilgasis ir trumpasis balsis lietuvių kalboje skiria žodžių reikšmes. Komisija pateikia pavyzdžių: linas yra augalas, o lynas — žuvis; ginimas reiškia varymą, vijimą, o gynimas — saugojimą nuo pavojaus; būriuoti reiškia rinktis į būrį, o buriuoti — plaukti burlaiviu. Tas pats vyksta gramatikoje: tankus yra vienaskaitos forma, tankūs — daugiskaitos, o vardininke antis reiškia vieną paukštį, antys — kelis.
Toks argumentas veikia geriau nei „taip reikia“. Vaikas, supratęs, kad viena raidė gali paversti augalą žuvimi, rašybą ima suvokti kaip informaciją, o ne kaip kabinėjimąsi. Įdomių pavyzdžių taisyklėse yra ir daugiau: ryklys rašomas su y, nes padarytas iš veiksmažodžio „ryti“, kaip ir ryklė. O žodžio pradžioje, kai atskiru skiemeniu einantis ilgasis balsis nėra priešdėlis į-, lietuviškuose žodžiuose rašoma y (yda, yla, ypač); tarptautinių žodžių pradžioje komisija nurodo rašyti i (idėja, ironija). Kodėl tarptautiniai žodžiai gyvena pagal savas taisykles, paaiškinome tarptautinių žodžių rašybos apžvalgoje.
Kada to mokomasi mokykloje
Pagal Lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą didžioji ilgųjų ir trumpųjų balsių rašybos dalis išdėstyta per pirmuosius šešerius mokslo metus. Pirmoje ir antroje klasėje mokomasi garsinės analizės: lyginami žodžiai su i ir y, u ir ū, o rašyti mokomasi dviejų ar trijų skiemenų žodžius su ilgaisiais ir trumpaisiais balsiais, taip pat vietininko galūnes -yje ir -uje. Kartu mokomasi rasti kirčiuotą skiemenį, o įsidėmėtinos rašybos žodžių sąraše jau yra ačiū, mūsų, jūsų ir rytoj. Trečioje klasėje prisideda priesagos -ykl-, -ikl-, -yn-, -in-, visi daiktavardžių linksniai ir būsimasis laikas, o įsidėmėtinų žodžių sąraše atsiranda galbūt, turbūt, žemyn ir aukštyn. Ketvirtoje prisideda priesaga -ing- ir būdvardžių linksniai.
Penktoje klasėje i–y ir u–ū rašyba pakartojama, skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys, aiškinamasi, kas yra kirtis ir kokie būna kirčio ženklai; įvardijamos veiksmažodžio pagrindinės formos, o esamojo laiko dalyvių rašybos mokomasi pagal veiksmažodžio trečiojo asmens analogiją. Šeštoje aiškinama, kad žodžiai rašomi pagal tarimą, pagal taisykles arba remiantis tradicija; kartojamos tarties normos, tarp jų nekirčiuoti ilgieji ir kirčiuoti trumpieji balsiai; mokomasi balsių kaitos veiksmažodžių šaknyse ir giminiškuose žodžiuose, priešdėlio ap- formų api- ir apy- rašybos bei galūninės darybos vedinių balsių kaitos. Veikiamųjų dalyvių linksniavimas ir rašyba ateina septintoje klasėje.
Iš šios sekos matyti svarbi detalė: kirčiuotą skiemenį vaikas mokomas rasti nuo pirmųjų klasių, kas yra kirtis ir kokie būna jo ženklai, aiškinama penktoje, o galūnių ir priesagų taisyklės pradinėse klasėse dar tik įvedamos. Todėl pavienės i ir y klaidos trečioje ar ketvirtoje klasėje yra natūrali mokymosi dalis. Atidžiau pažiūrėti verta, jei klaidų nemažėja šeštoje ar septintoje klasėje, kai pagrindinės taisyklės jau būna aptartos per pamokas. Kaip suprasti, ar pradinukui reikia pagalbos, rašėme tekste apie korepetitorių pradinukui, apie penktos klasės pokyčius — adaptacinio laikotarpio apžvalgoje, o apie tai, kaip atskirti laikiną sunkumą nuo tikros spragos, — mokymosi spragų tekste.
Kiek tai kainuoja per egzaminą
Brandos egzamine rašyba vertinama atskirai. Pagal Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus 2026 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. VK-470 patvirtintus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino antrosios dalies vertinimo kriterijus kalbos taisyklingumui ir teksto raiškai skiriami 28 taškai, iš jų rašybai — 7. Išplėstiniame kurse visi 7 taškai skiriami tik darbui, kuriame yra ne daugiau kaip viena rašybos klaida, o nuo 16 klaidų už rašybą neskiriama nė taško. Bendrajame kurse ribos šiek tiek laisvesnės: 7 taškai skiriami už 0–2 klaidas, 0 taškų — nuo 18 klaidų.
Dar svarbesnė yra skaičiavimo taisyklė. Ta pati rašybos klaida, pasikartojanti toje pačioje žodžio šaknyje, laikoma viena klaida, o galūnių rašybos klaidos laikomos atskiromis, išskyrus tą pačią klaidą tame pačiame žodyje. Ilgosioms ir trumposioms balsėms tai reiškia labai konkretų dalyką: tris kartus rašinyje pakartotas „pavizdys“ bus viena klaida, o -is vietoj -ys ar -us vietoj -ūs skirtinguose žodžiuose — kelios. Todėl galūnių klaidos gali atimti daugiau taškų: kiekviena naujame žodyje skaičiuojama iš naujo. Kaip vertinamas visas rašinys, aprašėme lietuvių kalbos VBE apžvalgoje, o dešimtokų patikrinimą — lietuvių kalbos PUPP tekste.
Ką daryti namuose
Pirmas dalykas — kai vaikas suklysta, parodykite jam patikrinimą, o ne atsakymą. Parašė „kniga“? Paprašykite pasakyti „matau knygą“ ir paklauskite, kokį garsą jis girdi pirmame skiemenyje. Suklydo galūnėje? Tegul pasako, kuriuo linksniu ir skaičiumi žodis pavartotas. Suklydo veiksmažodyje? Tegul išvardija tris pagrindines formas. Tikslas — kad ilgainiui vaikas tai darytų pats, nes per kontrolinį šalia nebus nė vieno suaugusiojo.
Antras — žiūrėkite, kad vaikas netemptų žodžio. Prašymas „ištark lėtai“ atrodo logiškas, bet ištęstame žodyje ilgai skamba ir trumpieji balsiai, todėl vaikas gali išgirsti ilgąjį garsą ten, kur jo nėra. Geriau žodį tarti natūraliu tempu, tik pasirinkti tokią jo formą, kurioje abejotinas skiemuo kirčiuotas. O jei kirčiuotas skiemuo skamba įtartinai ilgai, verta palyginti su forma, kurioje jis nekirčiuotas, kaip „rìša“ ir „rišù“.
Trečias — susikurkite trumpą asmeninį sąrašą: ne visų taisyklių žodžių, o tik tų, kuriuose vaikas suklydo per pastarąjį mėnesį, sugrupuotų pagal tai, kur suklysta: šaknyje, galūnėje, priesagoje ar veiksmažodžio formoje. Iš tokio sąrašo galima kartą per savaitę padiktuoti dešimt žodžių: toks diktantas tikrina būtent tas vietas, kuriose vaikas klysta. Pratimų galima rasti ir emokykla.lt mokymosi objektuose 5–6 klasėms: ten yra trijų lygių užduočių po 20 žodžių, kuriems reikia parinkti trūkstamas balses, ir įgarsintų ilgųjų ir trumpųjų balsių rašybos diktantų. Kaip padėti ruošti namų darbus, bet jų nepadaryti už vaiką, rašėme atskirame tekste.
Kada verta ieškoti pagalbos
Pagalbos verta ieškoti, kai klaidų nemažėja kelis mėnesius, o vaikas pats nemato, kodėl rašoma „brolis“, bet „arklys“, ir „gražus“, bet „gražūs“. Tada verta patikrinti du pamatus, kuriais remiasi visos šios taisyklės: ar vaikas girdi kirčiuotą skiemenį ir ar atpažįsta žodžio formą. Kodėl vien skaitymas tokių klaidų neištaiso, aiškinome tekste apie rašybos klaidas.
Abu dalykus padėti patikrinti gali ir korepetitorius. Pradinukui tinka pradinių klasių korepetitorius, vyresniam mokiniui — lietuvių kalbos korepetitorius. Kontaktinių pamokų galima ieškoti tarp lietuvių kalbos korepetitorių Vilniuje ar Kaune, o pamokos internetu tinka bet kuriame mieste. Korepetitorių pagal dalyką, klasę ir miestą galima pasirinkti korepetitorių paieškoje.
