Šio straipsnio iliustracijoje ant stalo stovi trys daiktai: medinis burlaivio modelis, lyra ir mažas žaislinis teatras su žaliomis užuolaidomis. Jie parinkti ne atsitiktinai, nes kartu sudaro trumpiausią atsakymą į klausimą, kokios yra literatūros rūšys. Laivas primena Odisėjo kelionę, apie kurią pasakojama Homero „Odisėjoje“, o pasakojimas yra epo esmė. Lyra primena, iš kur kilo pats žodis „lyrika“: graikiškai lyrikos reiškia „dainuojamas pritariant lyrai“. O teatras laukia, kol prasiskleis užuolaidos, nes drama yra kūrinys, skirtas vaidinti.
Painiavos šioje temoje daug, ir ji visai suprantama. Tas pats žodis „drama“ reiškia ir visą rūšį, ir vieną iš jos žanrų. Eilėmis parašytas kūrinys nebūtinai yra lyrika, o romanas ir novelė, nors labai skirtingi, priklauso tai pačiai rūšiai. Be to, mokykloje šios sąvokos ateina ne iš karto, o po truputį: nuo pasakos ir mįslės pirmosiose klasėse iki literatūros krypčių gimnazijoje. Todėl šiame straipsnyje viską surinkome į vieną vietą: kas yra rūšis ir žanras, kaip atpažinti epą, lyriką ir dramą, kuo skiriasi dažniausiai painiojami žanrai, kurioje klasėje ko mokomasi ir kaip šias žinias tikrina NMPP bei PUPP. Apibrėžimai remiasi „Visuotine lietuvių enciklopedija“ (VLE), o duomenys apie klases – lietuvių kalbos ir literatūros bendrąja programa.
Rūšis ir žanras: kuo skiriasi
Literatūros kūrinius galima skirstyti dviem pakopomis. Pirmoji pakopa yra rūšis. Ji atsako į klausimą, kaip kūrinys kalba su skaitytoju: ar pasakoja apie tai, kas nutiko, ar išsako kalbančiojo jausmus, ar rodo veiksmą, kurį atlieka patys veikėjai. Tokių rūšių tradiciškai skiriamos trys – epas, lyrika ir drama. Kiekviena jų turi savo „balsą“, ir būtent jį reikia išgirsti, norint kūrinį priskirti vienai ar kitai rūšiai.
Antroji pakopa yra žanras. VLE žanrą apibrėžia kaip kūrinių klasifikacijos vienetą, tai yra kūrinių grupę, turinčią pastovių struktūros požymių. Žanrai yra rūšių viduje: enciklopedijoje pateikiamas pavyzdys, kad lyrikos pagrindiniai žanrai yra sonetas, elegija ir odė, epo – romanas, apysaka ir novelė, o dramos – tragedija ir komedija. Žanrą lemia apimtis, sandara, tema, nuotaika, o kartais ir tradicija. Todėl klausimas „kiek ilgas kūrinys ir apie ką jis?“ padeda atskirti romaną nuo novelės, bet nepadeda atskirti epo nuo lyrikos.
Skirtumas nėra vien teorinis. Nacionalinės švietimo agentūros 2026 m. lapkričio 3 d. patvirtintame NMPP 8 klasėje užduočių apraše tarp tikrinamų lietuvių kalbos ir literatūros gebėjimų įrašyta „skirti literatūros rūšis nuo žanrų, žinoti literatūros rūšių ypatumus“. Taigi aštuntokui neužtenka atpažinti, kad tekstas yra apsakymas. Jis turi suprasti, kad apsakymas yra epo žanras, o ne atskira rūšis.
Epas: kai kūrinyje pasakojama
Epas (graikiškai epos – žodis, pasakojimas) apima pasakojamojo pobūdžio grožinius kūrinius. Jo esmę ir svarbiausius ypatumus dar senovės Graikijoje aprašė Aristotelis „Poetikoje“. Svarbiausi epo kūrinio elementai, pasak VLE, yra pasakojimas, fabula ir personažai: kažkas pasakoja apie įvykius, kurie nutiko veikėjams. Epo laikas paprastai būtasis, nes pasakojama apie tai, kas jau įvyko.
Epą lengviausia atpažinti iš pasakotojo. Jis gali likti nematomas ir kalbėti trečiuoju asmeniu („jis išėjo“) arba pats dalyvauti įvykiuose ir kalbėti pirmuoju asmeniu („aš išėjau“), tačiau visada stovi tarp skaitytojo ir veikėjų: atrenka, ką parodyti, aprašo aplinką, praleidžia nesvarbias dienas ar metus. Būtent pasakotojas skiria epą nuo dramos, kurioje veikėjai kalba patys, be tarpininko.
Epas dažnai tapatinamas su proza, ir daugeliu atvejų tai tiesa, tačiau ne visada. VLE skiria eiliuotus epo kūrinius (epas, poema, poetinė apysaka) ir prozinius (romanas, apysaka, apsakymas, novelė). Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ parašytos eilėmis, bet yra epai, nes jose pasakojama apie Trojos karą ir Odisėjo klajones. Pirmoji poema lietuvių kalba, K. Donelaičio „Metai“, parašyta hegzametru, tačiau ji taip pat pasakoja apie būrų darbus ir gyvenimą per visus metų laikus.
Lietuvių epinė proza, VLE duomenimis, pradėjo formuotis XIX a. antroje pusėje; tarp ankstyvųjų jos kūrinių enciklopedija mini M. Valančiaus „Palangos Juzę“. Mokykloje epo kūrinių skaitoma daugiausia: nuo J. Biliūno apsakymų „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“, kuriuos bendroji programa rekomenduoja penktai klasei, iki V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ trečioje gimnazijos klasėje.
Lyrika: kai kūrinyje išgyvenama
Lyrika, pasak VLE, perteikia individo vidinius išgyvenimus: nuotaikas, jausmus, mintis, asmenybės ir pasaulio santykį. Lyrikoje svarbiausia ne įvykis, o būsena, todėl siužeto joje gali ir nebūti. Kalba lyrinis subjektas, tai yra eilėraščio „aš“, kurio nereikėtų tapatinti su pačiu poetu. Šis skirtumas toks svarbus, kad 9–10 (I–II gimnazijos) klasių pasiekimų aprašuose atskirai įrašyta, jog mokinys „skiria autorių ir pasakotoją, autorių ir lyrinį subjektą“. Žemesnėse klasėse lyrinis subjektas vadinamas paprasčiau – eilėraščio kalbančiuoju.
Lyrikos kalba dažniausiai eiliuota, sudaryta pagal tam tikrą eilėdaros sistemą, su ritmu ir dažnai su rimu. Vis dėlto eilės nėra būtinos: devintokų sąvokų sąraše yra ir eilėraštis proza, tai yra lyrinis tekstas be eilučių, kuriame išgyvenimas perteikiamas prozos sakiniais. Todėl rūšį lemia ne tai, kaip tekstas išdėstytas puslapyje, o tai, ar jame vyrauja išgyvenimas.
Svarbiausi lyrikos žanrai yra eilėraštis, odė, elegija ir sonetas. Odė – iškilmingas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, istorinis įvykis ar valstybinė šventė; pirmąsias odes lietuvių kalba parašė S. Stanevičius („Šlovė žemaičių“, 1829) ir D. Poška. Elegijai būdingi graudulio, prarastos laimės ir susimąstymo motyvai, švelnaus liūdesio nuotaika. Sonetas turi 14 eilučių ir griežtą sandarą: itališkąjį sudaro dvi ketureilės ir dvi trieilės strofos, angliškąjį – trys ketureilės ir viena dvieilė. Pirmieji lietuviškų sonetų autoriai, pasak VLE, buvo A. J. Vištelis-Višteliauskas ir V. Kudirka, vėliau sonetų rašė Maironis, V. Mačernis ir kiti poetai. Haiku – japonų kilmės trijų eilučių eilėraštis, turintis 17 skiemenų (5, 7 ir 5).
Lietuvių lyrikos klasikiniais pavyzdžiais VLE vadina Maironio eilėraščius iš rinkinio „Pavasario balsai“ (1895). Enciklopedijoje rašoma, kad Maironis įtvirtino emocingą poetinę kalbą, o jausminis atvirumas tapo būdingu lietuvių lyrikos bruožu.
Drama: kai kūrinys skirtas vaidinti
Drama, VLE žodžiais, yra „literatūros kūrinys, skirtas teatrui, bet egzistuojantis savarankiškai“. Jos pagrindas – veiksmas, kurį kuria veikėjų poelgiai ir kalbos. Pasakotojo dramoje nėra: skaitytojas viską sužino iš dialogų ir monologų, o tai, ko veikėjai nepasako, autorius įrašo remarkose. Remarka – tai autoriaus žodžiai tarp dialogų ir monologų, nurodantys, kur vyksta veiksmas, kas įeina ar kaip ištariama replika. Drama paprastai skirstoma į veiksmus ir scenas, o jos variklis yra konfliktas, tai yra priešingų siekių susidūrimas.
Pagrindiniai dramos žanrai yra tragedija ir komedija. Tragedijoje atskleidžiamas neišsprendžiamas konfliktas, herojų lydi katastrofa, o jo kančia turi sukelti žiūrovui katarsį – emocinį apsivalymą. Pats žodis kilęs iš graikų tragos (ožys) ir ōdē (giesmė). Komedijos esmę VLE apibūdina dviem sąvokomis – komiškumu ir juoku: joje išjuokiamos žmonių ydos ir silpnybės. Tragikomedija jungia abiejų žanrų bruožus, o XVIII a. susiformavo dar vienas žanras – drama siaurąja prasme, rimto turinio vaidinamasis kūrinys. Todėl žodis „drama“ turi dvi reikšmes: juo vadinama ir visa rūšis, ir vienas jos žanras.
Devintokams bendroji programa siūlo rinktis bent po vieną lietuvių ir verstinės dramos kūrinį iš ilgo sąrašo, kuriame yra, pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, K. Sajos „Mamutų medžioklė“, N. Gogolio „Revizorius“ ir A. Čechovo „Vyšnių sodas“. Dešimtokai skaito Sofoklio „Antigonę“ arba Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“ ir vieną V. Šekspyro dramą: „Hamletą“, „Karalių Lyrą“, „Romeo ir Džuljetą“ arba „Otelą“. „Vyšnių sodas“ gerai parodo, kaip skirtingai gali būti įvardijamas žanras: Čechovas šią pjesę pavadino komedija, o VLE ją mini tarp jo psichologinių lyrinių dramų.
Literatūros rūšys ir žanrai: lentelė
Lentelėje surinkti dažniausiai mokykloje sutinkami žanrai. Bruožai apibendrinti pagal VLE, o pavyzdžiai parinkti iš kūrinių, kuriuos mini enciklopedija arba bendroji programa.
| Žanras | Rūšis | Svarbiausi bruožai | Pavyzdys |
|---|---|---|---|
| Romanas | Epas | Didelės apimties, dažniausiai prozos kūrinys: išplėtotas siužetas, daug veikėjų, žmogaus likimas ir charakterio raida | V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ |
| Apysaka | Epas | Tarpinė padėtis tarp apsakymo ir romano: įvykių seka, platūs aprašymai, peizažai, veikėjų portretai | Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ |
| Apsakymas | Epas | Nedidelis prozos kūrinys, laisvesnės kompozicijos, dažniausiai vienas įvykis | J. Biliūno „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ |
| Novelė | Epas | Neilgas kūrinys su griežtesne nei apsakymo struktūra, staigia atomazga ir netikėtu posūkiu | J. Savickio rinkinys „Ties aukštu sostu“, B. Vilimaitės novelės |
| Poema | Epas (kartais lyrika) | Eiliuotas pasakojamasis kūrinys, gali būti epinės arba lyrinės kilmės | K. Donelaičio „Metai“, A. Baranausko „Anykščių šilelis“ |
| Epas (kaip žanras) | Epas | Ilgas eiliuotas pasakojimas apie herojus, dievus, karus ir keliones | Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ |
| Pasakėčia | Epas (kartais priskiriama lyrikai) | Trumpas, paprastai eiliuotas pamokomasis kūrinys; veikėjai – gyvūnai, augalai ar daiktai; moralas dažniausiai pabaigoje | Ezopo, Ž. de La Fonteno, S. Stanevičiaus pasakėčios |
| Eilėraštis | Lyrika | Nedidelis eiliuotas kūrinys, kuriame vyrauja išgyvenimas | Maironio rinkinys „Pavasario balsai“ |
| Odė | Lyrika | Iškilmingas šlovinamasis kūrinys apie žymų asmenį, įvykį ar šventę | S. Stanevičiaus „Šlovė žemaičių“ |
| Elegija | Lyrika | Liūdesio, prarastos laimės ir susimąstymo nuotaikos eilėraštis | P. Vaičaičio, A. Vienažindžio, Maironio elegijos |
| Sonetas | Lyrika | 14 eilučių, griežta strofų sandara ir rimavimas | V. Šekspyro, Maironio, V. Mačernio sonetai |
| Haiku | Lyrika | Trijų eilučių eilėraštis, 17 skiemenų (5, 7 ir 5) | Macuo Bašio haiku |
| Tragedija | Drama | Neišsprendžiamas konfliktas, herojaus kančia, tragiška baigtis | Sofoklio „Antigonė“, V. Šekspyro „Hamletas“ |
| Komedija | Drama | Komiškumas ir juokas, išjuokiamos žmonių ydos ir silpnybės | N. Gogolio „Revizorius“ |
| Tragikomedija | Drama | Jungia tragedijos ir komedijos bruožus | K. Sajos, M. Ivaškevičiaus tragikomedijos |
| Baladė | Lyrika ir epas | Eiliuotas kūrinys su dramatišku siužetu, jungiantis lyrikos ir epo bruožus | Lietuvių liaudies baladė apie Ulijoną |
Romanas, apysaka, apsakymas ar novelė: kaip atskirti
Šie keturi epo žanrai painiojami dažniausiai, nes riba tarp jų nėra griežta. VLE straipsnyje apie apysaką pateikiamas paprastas orientyras: „Paprastai apsakymo siužetą sudaro vienas įvykis, apysakos – įvykių seka, romano – visas gyvenimas.“ Apimtis eina kartu su turiniu. Romane daugiau veikėjų ir siužeto linijų, laikas apima metus ar dešimtmečius, o apsakymas dažnai telpa į kelis puslapius ir vieną svarbų atsitikimą.
Novelę nuo apsakymo atskirti sunkiausia, nes kai kurie literatūrologai šiuos terminus vartoja kaip sinonimus, o kiti novelę laiko apsakymo atmaina. Enciklopedijoje novelė apibūdinama kaip neilgas kūrinys su griežtesne nei apsakymo struktūra, staigia, dažniausiai dramatiška atomazga ir netikėtu posūkiu. Apsakymas, atvirkščiai, turi laisvesnę kompoziciją, lėtesnę veiksmo eigą, daugiau veikėjų ir skiria daugiau dėmesio buitinei aplinkai. Todėl padeda vienas klausimas: ar kūrinio pabaiga staiga apverčia viską, kas buvo prieš ją? Jei taip, labai tikėtina, kad skaitote novelę.
Vis dėlto žanro pavadinimą neretai lemia ne vien požymiai, bet ir tradicija bei autoriaus valia. VLE pažymi, kad ankstyvieji lietuvių smulkiosios prozos kūriniai, tarp jų Žemaitės ir J. Biliūno, dažniausiai buvo vadinami apsakymais. XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose paplito novelės terminas, sovietmečiu ilgai buvo vartojamas tik apsakymo terminas, o nuo septinto dešimtmečio vėl įsigalėjo novelė. Toje pačioje enciklopedijoje kūrinys „Kliudžiau“ vadinamas apsakymu, o apie Biliūno kūrybą rašoma, kad ji „davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei“. Panašiai Šatrijos Raganos kūrinys „Sename dvare“ turi romano požymių, bet vadinamas apysaka. Todėl kontroliniame darbe verta vartoti tą žanro pavadinimą, kurį kūriniui duoda vadovėlis, o rašinyje savo nuomonę pagrįsti požymiais: „Tai novelė, nes…“
Tautosakos žanrai: pasaka, sakmė, padavimas ir legenda
Tautosaka yra žodinė liaudies kūryba, ilgą laiką perduodama iš lūpų į lūpas, ir jos žanrai skirstomi savaip. VLE skiria dainuojamąją tautosaką (daina, baladė, rauda), pasakojamąją (pasaka, padavimas, sakmė) ir trumpųjų pasakymų, arba smulkiąją (mįslė, patarlė, priežodis). Pradinėse klasėse tautosakai skiriama daug dėmesio, o penktoje ir šeštoje klasėse prie jos grįžtama jau su sąvokomis: mitas, sakmė, padavimas, legenda, liaudies ir literatūrinė pasaka. Programoje keliamas tikslas atpažinti ir įvardyti mito, sakmės, liaudies ir literatūrinio padavimo, legendos „požymius, prasmę“, o pasakų ir smulkiosios tautosakos – savitumą.
Pasaka yra prasimanymas, ir pasakotojas to neslepia. VLE pabrėžia, kad pasakos fabulai būdinga schema, pereinanti iš vienos pasakos į kitą: draudimai, pabaisos, neįveikiami uždaviniai, gyvūnai pagalbininkai, stebuklingi daiktai. Stebuklų pasakose tikslus laikas ir vieta dažniausiai nenurodomi, o veikėjai paprastai neturi vardų – jie tiesiog karalius, trečias brolis ar našlaitė. Lietuvių pasakos skirstomos į pasakas apie gyvūnus, stebuklų pasakas, pasakas-legendas, paraboles, novelines, buitines, melų ir formulines pasakas, pasakas apie kvailą velnią ir pasakas be galo. VLE duomenimis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve yra daugiau kaip 30 000 identifikuotų lietuvių pasakų variantų, užrašytų iki 1982 m., o vien stebuklų pasakų variantų priskaičiuojama apie 12 000.
Sakmė, priešingai, pasakojama kaip tikras atsitikimas. Pasakotojas nurodo konkrečius žmones, vietą ir laiką, kartais net tai, iš ko girdėjo, kad įtikintų klausytoją. VLE skiria etiologines sakmes, kurios aiškina pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę (pavyzdžiui, kodėl ežys spygliuotas ar kodėl uosiai vėliausiai išsprogsta), ir mitologines, kuriose žmogus susiduria su laumėmis, aitvarais, kaukais, velniu ar Perkūnu. Enciklopedija trumpai nusako ir sakmės santykį su mitu: „Sakmė yra žodinė kūryba, o mitas – šventoji istorija.“
Padavimas taip pat siekia įtikinti, kad pasakojama tiesa, tačiau jis paprastai susietas su konkrečia vieta ar istoriniu įvykiu. Toponiminiai padavimai aiškina ežerų, kalvų, piliakalnių ar akmenų kilmę, istoriniai sieja vietovę su karais, pilimis ar nuskendusiomis bažnyčiomis. Daugiausia lietuvių padavimų užrašyta apie nugrimzdusius dvarus, vietovardžių kilmę, keliaujančius ežerus ir piliakalnių pylimą. Įdomu tai, kad tos pačios vietos kilmė gali būti aiškinama skirtingai: VLE pateikia pavyzdį: viename padavime Kupiškio piliakalnį supylę milžinai, o kitame – švedai. Enciklopedija padavimus priskiria tai pačiai sakmių šeimai, tačiau mokykloje jie aptariami kaip atskiras žanras.
Žodis „legenda“ kasdienėje kalboje vartojamas labai plačiai, o VLE jį apibrėžia kaip neįtikėtiną, nepatvirtintą pasakojimą apie kokį nors asmenį ar įvykį. Tautosakoje legendos daugiausia susijusios su religija: lietuvių pasakose net išskiriamos pasakos-legendos, kurių siužetai, VLE duomenimis, kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Mitas, VLE apibrėžimu, yra kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio, dievų, žmogaus ir gamtos reiškinių kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.
| Pasaka | Sakmė | Padavimas | |
|---|---|---|---|
| Kaip pasakojama | Kaip prasimanymas | Kaip tikras atsitikimas | Kaip tikras atsitikimas konkrečioje vietoje |
| Laikas ir vieta | Dažniausiai nenurodomi | Nurodomi, kad pasakojimas atrodytų patikimas | Vieta konkreti, laikas dažnai neapibrėžtas |
| Veikėjai | Dažniausiai bevardžiai: karalius, trečias brolis, našlaitė; taip pat gyvūnai | Žmogus ir mitinės būtybės: laumės, aitvarai, kaukai, velnias | Milžinai, kariai, istoriniai asmenys, mitiniai personažai |
| Apie ką pasakoja | Apie stebuklus ir nuotykius; rodo, kas gera ir kas bloga | Apie pasaulio ir reiškinių kilmę arba susidūrimą su antgamtinėmis būtybėmis | Apie ežero, kalvos, piliakalnio, akmens ar vietovardžio kilmę |
| Pavyzdys | Pasakos apie gyvūnus, stebuklų pasakos | Kodėl ežys spygliuotas | Kupiškio piliakalnį esą supylę milžinai |
Smulkioji tautosaka: mįslė, patarlė ir priežodis
Smulkiajai tautosakai priklauso trumpi pasakymai. Mįslę, pasak VLE, sudaro užminimas, vaizdingai ir klaidinančiai apibūdinantis daiktą ar reiškinį, ir įminimas, tai yra atsakymas. Patarlė yra sintaksiškai baigtas sakinys, kuriuo patariama, pamokoma ar apibendrinama, o priežodžiu vertinamas įvykis, situacija ar žmogus. Pirmose klasėse dar mokomasi skirti skaičiuotę ir pamėgdžiojimą. Vėliau programoje kartu su smulkiąja tautosaka aptariama ir pasakėčia, nors pati ji yra didaktinės literatūros žanras. Kuo patarlė ir priežodis skiriasi nuo pastovių posakių, išsamiau aiškiname straipsnyje apie frazeologizmus.
Kai kūrinys netelpa į vieną rūšį
Rūšys nėra griežtos dėžutės, ir nemažai kūrinių stovi ant ribos. Baladę VLE apibūdina kaip lyrinį epinį kūrinį, vaizduojantį dramatiškus susidūrimus asmens, šeimos ar visuomenės gyvenime: joje yra ir siužetas, ir stipri nuotaika, todėl ji dar vadinama lyroepiniu kūriniu. Poema taip pat gali būti epinės arba lyrinės kilmės.
Kai mokinys painioja rūšį su forma, dažniausiai jį suklaidina eilės: atrodo, kad visa, kas eiliuota, yra lyrika. Tačiau Donelaičio „Metai“ ir Homero „Odisėja“ yra eiliuoti epai, o eilėraštis proza – lyrika be eilučių. Ir drama gali būti parašyta eilėmis: Šekspyro dramose didelė dalis teksto eiliuota, bet jos lieka dramos, nes skirtos vaidinti. Rūšį lemia ne eilutės ilgis, o tai, kas kūrinyje kalba ir kaip.
Bendroji programa šią ribą net paverčia mokymosi priemone. Aštuntoje–dešimtoje klasėse siūlomos kūrybinės užduotys, kuriose mokiniai eksperimentuoja, be kita ko, „keisdami literatūros rūšį, žanrą“. Pavyzdžiui, apsakymo epizodą galima perrašyti kaip dramos sceną arba to paties įvykio išgyvenimą išsakyti eilėraščiu. Toks pratimas parodo rūšies esmę geriau nei bet kuris apibrėžimas, nes iškart matyti, kas dingsta (pasakotojas) ir kas atsiranda (replikos ir remarkos).
Grožinė ir negrožinė literatūra: esė, dienoraštis, memuarai
Trys rūšys skirsto grožinę literatūrą, tačiau mokykloje skaitoma ir daug negrožinių tekstų. Negrožiniai tekstai skaitomi jau pradinėse klasėse, o ketvirtoje mokomasi „praktiškai skirti grožinį ir negrožinį tekstą“. Aštuntoje klasėje sąvokų sąraše atsiranda autobiografija, dienoraštis ir memuarai, devintoje – apybraiža, straipsnis ir esė. Daugumą jų jungia tai, kad kalbama apie tikrus įvykius, žmones ar mintis, o ne apie išgalvotą pasaulį. VLE apybraižą apibūdina kaip kūrinį, kuriame aprašomi autoriaus stebėti arba dokumentais pagrįsti faktai, ir priduria, kad ji artimesnė publicistikai negu grožinei literatūrai. Esė yra nedidelės apimties, laisvos formos tekstas, kuriame autorius atvirai reiškia savo požiūrį, bet pasitelkia ir meninių vaizdų; VLE rašo, kad esė „užima tarpinę padėtį tarp mokslinio straipsnio ir lyrinės prozos“.
Būtent šis skirtumas buvo tikrinamas per 2026 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros PUPP. Skaitymo dalyje dešimtokai gavo du tekstus: Homero „Odisėjos“ ištrauką apie Kirkės patarimus Odisėjui ir XX a. esė apie kelionės į Atėnus įspūdžius. Vertinimo instrukcijoje teisingas atsakymas į 9 klausimą toks: „Tai negrožinis tekstas, nes aprašomi tikros kelionės įspūdžiai.“ Apibendrinamoji užduotis, ne trumpesnis kaip trijų sakinių komentaras apie abu tekstus, buvo vertinama 3 taškais: po tašką už pagrįstai nurodytą panašumą, skirtumą ir pagrįstą pritarimą ar nepritarimą teksto idėjoms. Vienas iš instrukcijoje pateiktų skirtumų toks: „Skiriasi tekstų žanras / parašymo laikotarpis.“ Pirmasis tekstas yra Homero epo ištrauka, antrasis – XX a. esė.
Instrukcijoje atskirai pažymėta, kad netinka „labai platūs, visai (grožinei ir negrožinei) literatūrai būdingi požymiai“, pavyzdžiui, teiginys, kad abu tekstai išgalvoti. Pamoka paprasta: lyginant tekstus verta įvardyti tikslų skirtumą, tokį kaip rūšis, žanras ar laikotarpis, o ne bendrą frazę, tinkančią bet kuriam kūriniui. Tame pačiame patikrinime buvo klausiama ir apie raiškos priemones – hiperbolę ir metaforą, kurias plačiau aptarėme straipsnyje apie menines raiškos priemones. Kaip ruoštis visam patikrinimui, rašėme straipsnyje apie pasiruošimą PUPP dešimtoje klasėje.
Kurioje klasėje mokomasi kurios sąvokos
Bendroji programa šių sąvokų nepateikia iš karto. Ji grįžta prie jų kiekvienais metais, pridėdama naujų pavadinimų, o naujai įvedamas sąvokas literatūros sąvokų sąrašuose pažymi raide „n“. Žemiau pateikiama santrauka pagal emokykla.lt skelbiamą lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą. Penktos ir šeštos klasių sąvokos sujungtos, nes programoje jos aprašomos kaip vienas dvejų metų koncentras, o konkreti mokymosi tvarka mokyklose gali šiek tiek skirtis.
| Klasė | Literatūros rūšių ir žanrų sąvokos |
|---|---|
| 1–2 | Kūrinys, pasaka, mįslė, eilėraštis, apsakymas; mokomasi skirti pasaką, dainą, mįslę, skaičiuotę, pamėgdžiojimą, eiliuotą ir neeiliuotą kūrinį |
| 3–4 | Drama, sakmė, padavimas, patarlė, literatūrinė pasaka; mokomasi skirti liaudies ir literatūrinę pasaką, atpažinti pasaką, apsakymą, eilėraštį ir dramą |
| 5–6 | Mitas, sakmė, padavimas, legenda, liaudies ir literatūrinė pasaka, pasakėčia, patarlė, priežodis, mįslė, tautosaka, detektyvas, komiksas, proza, poezija, posmas, rimas, ritmas |
| 7 | Žanras, apysaka, romanas, fantastika, lyrinis subjektas, konfliktas, užuomazga, kulminacija, atomazga |
| 8 | Novelė, poema, autobiografija, dienoraštis, memuarai, avangardas, stilius |
| 9 (I gimnazijos) | Literatūros rūšys ir pagrindiniai žanrai: kaip naujos pažymėtos sąvokos epas, lyrika, odė, haiku, tragikomedija, eilėraštis proza, apybraiža, straipsnis, eilėdara, metras; sąraše taip pat esė, komedija, tragedija, sonetas |
| 10 (II gimnazijos) | Kultūros epochos (Antika, Viduramžiai, Renesansas, Barokas), satyra, hegzametras, fabula, motyvas, simbolis |
| III–IV gimnazijos | Literatūros kryptys: Apšvieta, klasicizmas, romantizmas, realizmas, modernizmas, simbolizmas, avangardizmas, ekspresionizmas, egzistencializmas, katastrofizmas, postmodernizmas; žanrų sąraše atsiranda baladė ir romansas |
Iš lentelės matyti įdomus dalykas. Žodis „drama“ vaikams pažįstamas jau trečioje ir ketvirtoje klasėse, o jos dvi „seserys“, epas ir lyrika, sąvokų sąraše pažymėtos kaip naujos tik devintoje (I gimnazijos) klasėje, kai programa numato mokytis „literatūros teorijos pagrindų (literatūros rūšys ir pagrindiniai žanrai; teksto analizė ir interpretacija)“. Iki tol kalbama paprasčiau. 5–6 klasių pasiekimų aprašuose mokinys skiria „prozos, poezijos, dramos, tautosakos kūrinius“, 7–8 klasių – skiria ir lygina „prozos, dramos veiksmą ir lyrikos vyksmą“, o septintos klasės turinyje kūriniai jau nagrinėjami „išskiriant jų esminius požymius (rūšį, žanrą)“. Formuluotė „skiria literatūros rūšis (epiką, lyriką, dramą)“ atsiranda tik 9–10 (I–II gimnazijos) klasių pasiekimuose. NMPP 8 užduočių apraše slenkstiniam lygiui pakanka skirti „prozos, poezijos, dramos, tautosakos kūrinius“, bet aukštesniojo lygio mokinys jau „skiria literatūros rūšis nuo žanrų, žino literatūros rūšių ypatumus“. Praktinė išvada tokia: aštuntokas, kuris siekia aukštesniojo NMPP lygio, epą, lyriką ir dramą turi mokėti atskirti dar prieš devintos klasės teorijos pamokas.
Ką tikrina NMPP 8 ir kodėl neužtenka atsiminti kūrinių žanrų
Naujajame NMPP 8 klasėje užduočių apraše nurodyta, kad lietuvių kalbos ir literatūros užduotis atliekama elektroninėje sistemoje, trunka 90 minučių ir vertinama 40 taškų, iš kurių 20 skiriama skaitymui, teksto supratimui ir literatūros bei kultūros pažinimui. Atliktos užduotys vertinamos automatiškai. Svarbiausia detalė yra tekstų parinkimas: skaitymui parenkami į lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą „neįtraukti tekstai ar jų ištraukos“, kurių bendra apimtis – iki 700 žodžių.
Kitaip tariant, per patikrinimą nebus bendrojoje programoje nurodytų kūrinių, todėl žanro greičiausiai nepavyks tiesiog prisiminti iš pamokų. Rūšį ir žanrą teks atpažinti iš požymių: ar yra pasakotojas, ar kalba lyrinis subjektas, ar tekstą sudaro replikos ir remarkos, ar pasakojama apie tikrus įvykius. Atsižvelgiant į patikrinimo datą, į užduotį neįtraukiama tik viena literatūros tema – avangardo meno ir literatūros kūriniai. Kada vyks 2027 m. patikrinimai ir ką parodė ankstesnių metų rezultatai, rašėme straipsnyje apie NMPP 2027.
Kaip greitai nustatyti kūrinio rūšį ir žanrą
Kai prieš akis nepažįstamas tekstas, padeda trys klausimai, užduodami iš eilės.
- Kas kalba? Jei yra pasakotojas, kuris pasakoja apie veikėjus ir įvykius, tai epas. Jei kalba „aš“ apie savo jausmus ir būseną, tai lyrika. Jei tekstą sudaro veikėjų replikos su jų vardais ir remarkos, tai drama.
- Kiek ir kaip? Apimtis ir sandara padeda rasti žanrą: vienas įvykis trumpame tekste rodo apsakymą ar novelę, ilgas gyvenimo tarpsnis – apysaką ar romaną, 14 eilučių – sonetą, moralas pabaigoje – pasakėčią.
- Ką sako paantraštė ar vadovėlis? Autoriaus nurodytas žanras ar vadovėlio pastaba dažnai išsprendžia ginčą tarp gretimų žanrų, pavyzdžiui, tarp apsakymo ir novelės.
Tautosakai tinka kitas klausimas: ar pasakojama kaip prasimanymas, ar kaip tikras atsitikimas? Jei kaip prasimanymas su stebuklais ir bevardžiais veikėjais, tai pasaka. Jei kaip tikras atsitikimas su laume ar aitvaru, tai sakmė. Jei kaip tikras atsitikimas, paaiškinantis, kaip atsirado konkretus ežeras ar piliakalnis, tai padavimas.
Kaip padėti vaikui namuose
Literatūros rūšių neverta mokytis mintinai kaip apibrėžimų sąrašo. Kur kas geriau jas atpažinti knygose, kurias vaikas ir taip skaito. Po kiekvienos perskaitytos knygos paprašykite jo vienu sakiniu atsakyti, kas joje kalba ir kaip jis pavadintų kūrinį: apsakymu, apysaka, romanu, eilėraščių rinkiniu ar pjese. Per kelis mėnesius susidaro asmeninis žanrų sąrašas su pavyzdžiais, kuriuos vaikas pats perskaitė, o tokie pavyzdžiai įsimenami geriau nei vadovėlio.
Antras pratimas – rūšies keitimas, kurį siūlo ir bendroji programa. Paimkite trumpą apsakymo epizodą su dialogu ir kartu perrašykite jį kaip dramos sceną: veikėjų vardai prieš replikas, o visa, ką aprašė pasakotojas, sutalpinta į remarkas skliausteliuose. Paskui pabandykite to paties veikėjo nuotaiką perteikti keturiomis eilutėmis. Per pusvalandį vaikas pats pamato, kuo epas skiriasi nuo dramos ir lyrikos, o toks supratimas išlieka ilgiau nei mintinai išmokta lentelė.
Jei vaikui sunku ne tiek atskirti žanrus, kiek apskritai suprasti, ką perskaitė, problema greičiausiai slypi skaitymo supratime. Ką daryti, kai vaikas skaito, bet nesupranta, aptarėme atskirame straipsnyje, o skaitymo įpročiui ugdyti skyrėme straipsnį apie tai, kaip paskatinti vaiką skaityti.
Kai literatūros sąvokos painiojasi nuolat, o artėja kontrolinis darbas, NMPP ar PUPP, gali padėti lietuvių kalbos korepetitorius. Edtalk korepetitorių sąraše yra lietuvių kalbos mokytojų, dirbančių ir su pradinukais, ir su abiturientais; visi veda pamokas nuotoliu, dalis – ir gyvai.





