Vaikas sako, kad viską moka: daiktavardis atsako į klausimą kas? Veiksnys — irgi į klausimą kas? Abu atsakymai teisingi, ir būtent todėl painiava lieka nepastebėta. Mokykla apie tą patį sakinio žodį klausia dviejų visiškai skirtingų dalykų, o mokinys dažniausiai mokosi tik vieno klausimų sąrašo. Kol sakiniai trumpi, tai niekam netrukdo. Nuo septintos klasės, kai kablelio vieta pradeda priklausyti nuo to, kur baigiasi viena sakinio dalis ir prasideda kita, painiava ima trukdyti iš karto. Iš šalies tai atrodo kaip neatidumas, nors iš tikrųjų yra sena ir konkreti spraga.
Du klausimai, kurie skamba beveik vienodai
Kalbos dalis pasako, kas šis žodis yra apskritai. Tai pastovi jo savybė: daiktavardis lieka daiktavardžiu ir sakinyje, ir žodyne, ir vaiko galvoje. Sakinio dalis pasako ką kita — ką šis žodis veikia būtent šiame sakinyje, koks jo vaidmuo tarp kitų žodžių. Vaidmuo kinta kiekviename naujame sakinyje, nors pats žodis nė kiek nepasikeičia.
Paprasčiausias pavyzdys tai parodo per keliolika sekundžių. Sakinyje „Ant stalo gulėjo knyga“ žodis knyga yra daiktavardis ir kartu veiksnys. Sakinyje „Sesuo padėjo knygą į kuprinę“ knyga tebėra daiktavardis — kalbos dalis nepasikeitė, nes ji ir negali pasikeisti — bet sakinio dalis jau kita: dabar tai papildinys. O sakinyje „Knygos viršelis buvo suplyšęs“ tas pats daiktavardis eina pažyminiu. Trys sakiniai, vienas žodis, viena kalbos dalis ir trys skirtingos sakinio dalys.
Suaugusiam žmogui tai atrodo akivaizdu. Vienuolikmečiui — ne, ir ne dėl gebėjimų. Dėl to, kaip ši medžiaga išdėstyta per mokslo metus.
Ką vaikas iš tikrųjų atsineša iš pradinių klasių
Bendrojoje programoje pradinio ugdymo turinys yra kuklesnis, nei dažnai įsivaizduojama. Trečioje klasėje numatytos trys kalbos dalys — veiksmažodis, daiktavardis ir būdvardis. Ketvirtoje klasėje prisideda ketvirtoji — prieveiksmis. Daugiau pradinėje mokykloje ir nereikia.
Sakinio pusėje mokoma ne sistemos, o įpročio. Trečioje klasėje mokomasi kelti klausimus sakinio žodžiams — programa čia mini veiksnį ir tarinį. Ketvirtoje klasėje ta pati veikla išplečiama: keliami klausimai visiems sakinio žodžiams, kad būtų rasti ryšiai tarp jų. Terminų sistemos, į kurią tie klausimai vėliau sugula, dar nėra.
Taigi iš pradinių klasių ateina vaikas, mokantis keturias kalbos dalis ir turintis tvirtą įprotį klausti sakinio žodžių. Tai geras pagrindas. Bėda tik ta, kad įprotis kur kas stipresnis už sąvokas: vėlesnėse klasėse vaikas remiasi juo net ten, kur jo nebeužtenka.
Vienuolika kalbos dalių, suskirstytų ne pagal klausimus
Lietuvių kalboje skiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas. Penktoje klasėje programa numato skyrių, pavadintą kalbos dalių sistema, ir jame prašo suprasti, kurios kalbos dalys yra linksniuojamos, kuri asmenuojama ir kurios nekaitomos.
Verta atkreipti dėmesį į patį skirstymo pagrindą. Linksniuojamos yra keturios — daiktavardis, būdvardis, skaitvardis ir įvardis. Asmenuojama tik viena, veiksmažodis; programa neatsitiktinai vartoja vienaskaitą. Visos likusios nekaitomos. Šis skirstymas remiasi ne klausimu, į kurį žodis atsako, o jo forma — tuo, kaip žodis keičiasi arba nesikeičia. Klausimas čia apskritai neminimas.
Toje pačioje vietoje programa prašo skirti savarankiškąsias ir nesavarankiškąsias kalbos dalis. Ši antroji skirtis vėliau pasirodo esanti pati praktiškiausia iš visų, nors penktoje klasėje jos svarbos dar nematyti.
Penktoje klasėje sakinys pirmą kartą suskaidomas į dalis
Sintaksės pusėje penkta klasė yra lūžis. Programa numato apibrėžti pagrindines sakinio dalis — veiksnį ir tarinį — ir antrininkes: papildinį, vietos, laiko bei būdo aplinkybes ir pažyminį. Pagrindinės sakinio dalys sudaro sakinio gramatinį centrą, o antrininkės tą centrą išplečia ir visada prie ko nors šliejasi.
- Veiksnys — apie ką sakinyje kalbama. Klausimas kas? Penktoje klasėje mokomasi jį rasti ten, kur jis išreikštas daiktavardžio arba asmeninio įvardžio vardininku.
- Tarinys — kas apie veiksnį pasakyta. Klausimai ką veikia? kas yra? Pradžioje tai asmenuojamoji veiksmažodžio forma.
- Papildinys — daiktas ar asmuo, į kurį veiksmas nukreiptas. Klausimai ką? ko? kam? kuo? Reiškiamas daiktavardžio linksniais.
- Pažyminys — daikto ypatybė. Klausimai koks? kokia? kieno? Dažniausiai būdvardis, bet ne tik.
- Aplinkybė — kur, kada arba kaip vyksta veiksmas. Penktoje klasėje mokomos trys rūšys: vietos, laiko ir būdo.
Sąrašas atrodo nekaltai, ir daugumai vaikų jį išmokti nesunku. Sunkumas prasideda ne čia, o vienu sakiniu toliau programos tekste.
Tas pats žodis, du teisingi atsakymai
Aprašiusi sakinio dalis, penktos klasės programa priduria vieną sakinį, kuriame telpa visa šio straipsnio esmė: praktiškai susipažįstant gilinamas supratimas, kad viena sakinio dalis gali būti reiškiama keliomis kalbos dalimis ir kad ta pati kalbos dalis gali būti skirtinga sakinio dalis.
Atkreipkite dėmesį į žodį praktiškai. Penktokas su šia mintimi susiduria dirbdamas, o ne mokydamasis jos kaip taisyklės. Jis pamato, kad veiksnys būna ir daiktavardis, ir įvardis, ir kad tas pats daiktavardis vienur veiksnys, kitur papildinys. Bet pavadinimo šiam reiškiniui jam niekas neduoda — nei termino, nei atskiros temos, nei vietos sąsiuvinyje, į kurią būtų galima grįžti.
Vaikui, kuris supranta greitai, to ir pakanka. Vaikui, kuris mokosi lėčiau arba tiesiog tą savaitę sirgo, lieka du sąrašai klausimų, atrodantys kaip vienas painus sąrašas. Ir jis toliau daro tai, kas iki šiol veikė: klausia.
Žodžiai, kurie sakinio dalimis nebūna niekada
Čia ir praverčia savarankiškųjų bei nesavarankiškųjų kalbos dalių skirtis. Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai. Tarnybiniai žodžiai — prielinksniai, jungtukai ir dalelytės — sakinio dalimis neina niekada. Sakinio dalimi nelaikomas ir kreipinys, nes jis klausimais nesusijęs su kitomis sakinio dalimis.
Praktinė nauda didesnė, nei atrodo. Vaikas, nagrinėjantis sakinį klausimų metodu, bando priskirti vaidmenį kiekvienam žodžiui iš eilės ir įstringa ties žodeliais ir, ant, net, ar. Tie žodžiai savo vaidmens neturi ir negali turėti. Prielinksnis dirba kartu su tuo žodžiu, prie kurio prisišlieja: sakinyje „Ant stalo gulėjo knyga“ vietos aplinkybė yra ne stalo ir ne ant, o ant stalo — dviejų žodžių junginys, einantis viena sakinio dalimi.
Vienas garsiai namuose pasakytas sakinys dažnai išsprendžia tai, kas kelis mėnesius atrodė nesuprantama: jungtukų ir prielinksnių nagrinėti nereikia, jie praleidžiami.
Sakinio dalis nebūtinai yra vienas žodis
Antroji prielaida, kurią vaikas atsineša iš pradinių klasių, skamba taip: vienas žodis — vienas vaidmuo. Ji irgi neteisinga. Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir keliais žodžiais. Sakinyje „Pertrauka galėtų būti ilgesnė“ apie pertrauką pasakyta ne galėtų ir ne ilgesnė, o visas junginys galėtų būti ilgesnė — tai vienas tarinys iš trijų žodžių.
Septintoje klasėje tokių atvejų staiga padaugėja. Programa tada numato sudurtinį, suvestinį ir mišrųjį tarinį, aplinkybių rūšis (jų jau ne trys, o aštuonios), derinamuosius ir nederinamuosius pažyminius bei išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes. Vaikas, ieškantis vieno žodžio vienam klausimui, nuo šios vietos klysta ne kartais, o sistemingai.
Kodėl klausimų metodas veikia tik iki tam tikros ribos
Klausimas yra prasmės įrankis. Jis remiasi tuo, ką sakinys reiškia, ir todėl puikiai veikia paprastame sakinyje, kur prasmė ir forma sutampa. Kai jos išsiskiria, klausimas ima klaidinti: tas pats klausimas kieno? gali vesti ir prie pažyminio, ir prie papildinio, o klausimas kaip? kartais rodo į būdo aplinkybę, kartais į visai kitą konstrukciją.
Programa tai pripažįsta atvirai, tik gerokai vėliau. Aštuntoje klasėje mokiniai supažindinami su sakinio dalių nustatymo būdais — formaliuoju ir semantiniu sakinio nagrinėjimo aspektu. Semantinis aspektas ir yra tas pats klausimas, prie kurio vaikas pripratęs nuo trečios klasės. Formalusis remiasi žodžio forma ir jo ryšiais su kitais žodžiais. Aštuntoje klasėje pirmą kartą pasakoma, kad įrankiai yra du ir kad vieno nepakanka.
Panašiai veikia ir linksnis: vien klausimo jam nustatyti neužtenka, nes lemia ne pats daiktas, o žodis, prie kurio linksniuojamasis žodis šliejasi. Kas šioje vietoje suklumpa, tam verta atskirai perskaityti, kaip nustatyti linksnį — tai ta pati problema iš kitos pusės.
Aštuntoje klasėje painiava pagaliau įvardijama
Ta pati aštuntos klasės programos dalis pasako ir tai, ko penktokui trūko. Joje numatyta aiškintis sakinio ir kalbos dalių santykius: kad viena sakinio dalis gali būti reiškiama įvairiomis kalbos dalimis — veiksnys daiktavardžiu, įvardžiu ir kitomis — ir atvirkščiai, kad įvairios kalbos dalys gali eiti ta pačia sakinio dalimi. Šalia atsiranda ir terminas sakinio dalių variantiškumas.
Sudėkime datas. Praktiškai su šia mintimi vaikas susiduria penktoje klasėje. Pavadinimą ir atskirą temą ji gauna aštuntoje. Tarp šių dviejų taškų — treji metai, per kuriuos mokinys su reiškiniu dirba kasdien, bet neturi nei žodžio jam pavadinti, nei vietos, kur būtų galima pasitikslinti. Tai nėra programos klaida: taip mokoma daugelio dalykų, ir daugumai vaikų to pakanka. Bet tai paaiškina, kodėl būtent šeštoje ir septintoje klasėje lietuvių kalbos pažymys neretai krenta be jokios matomos priežasties.
Kur ši spraga kainuoja: kablelis
Skyrybos taisyklės dažniausiai formuluojamos per sakinio dalis. Kablelis rašomas prieš vienarūšes sakinio dalis jungiančius jungtukus o, bet, tačiau; skiriami išplėstiniai pažyminiai, dalyvinės aplinkybės, priedėlis. Kiekviena iš šių taisyklių prasideda nuo to, kad sakinio dalį reikia atpažinti. Vaikas, kuris jų neatpažįsta, taisyklės neįvykdo net puikiai ją atsiminęs — jam tiesiog nėra prie ko taisyklės pritaikyti.
Tada lieka vienintelė atsarginė strategija: dėti kablelį ten, kur skaitant girdisi pauzė. Pauzė apgauna reguliariai, o suklydus atrodo, kad vaikas nemoka skyrybos. Iš tikrųjų jis nemoka atpažinti sakinio dalių, ir mokytis reikia visai kito dalyko. Kaip tos pačios taisyklės atrodo iš skyrybos pusės, aprašyta atskirai — kaip dėti kablelius.
Ką rodo pasiekimų patikrinimo ir egzamino struktūra
Kiek tai sveria, geriausiai matyti iš oficialių aprašų. Paskutiniuose dvejuose paskelbtuose lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) aprašuose struktūra vienoda: iš viso 60 taškų, trukmė 180 minučių. Iš jų 15 taškų skiriama skaitymui, teksto supratimui ir literatūros bei kultūros pažinimui, 15 taškų — kalbos pažinimui ir vartojimui, o 30 taškų — rašymui ir teksto kūrimui.
Tie viduriniai 15 taškų yra būtent ši tema. Nacionalinės švietimo agentūros apraše nurodyta, kad kalbos pažinimo gebėjimams tikrinti pateikiamos užduotys, susijusios su lietuvių kalbos morfologijos, rašybos, sintaksės ir skyrybos pažinimu. Morfologija čia yra kalbos dalys, sintaksė — sakinio dalys. Ketvirtadalis viso patikrinimo. Ir tai dar neįskaičiuojant 30 taškų už rašymą, kuriame skyryba irgi turi reikšmės. Ką dešimtokui reiškia visas patikrinimas, apžvelgta straipsnyje apie lietuvių kalbos PUPP.
Dvyliktoje klasėje sąskaita dar aiškesnė. Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino vertinimo lentelėje iš 100 taškų 30 tenka kalbėjimui, 42 — rašinio turiniui ir 28 taškai kalbos taisyklingumui bei teksto raiškai. Rašymo dalis iš viso duoda 70 taškų, ir 28 iš jų abiturientas gauna ne už tai, ką rašinyje pasakė, o už tai, kaip tai parašė. Ta pati sąskaita galioja ir samprotaujamajam rašiniui, kurio mokomasi anksčiau.
Kaip patikrinti namuose per dešimt minučių
Šiai spragai nustatyti nereikia nei testų, nei pratybų. Pasiimkite vieną sakinį iš to, ką vaikas šiuo metu skaito, ir užduokite tris klausimus iš eilės. Pirmas: kokia kalbos dalis yra kiekvienas šio sakinio žodis. Antras: kur sakinio gramatinis centras, tai yra veiksnys ir tarinys. Trečias, pats svarbiausias: paprašykite sugalvoti kitą sakinį, kuriame tas pats žodis eitų kita sakinio dalimi.
Diagnozė slypi trečiajame klausime. Vaikas, kuris pirmuosius du atsako sklandžiai, o ties trečiuoju sustoja arba ima kartoti tą patį sakinį kitais žodžiais, dviejų sistemų dar neatskyrė. Jis moka sąrašus, bet nemato, kad jie apie skirtingus dalykus. Tai ne nemokėjimas — tai konkreti, įvardijama ir per kelias pamokas užpildoma spraga. Panašiai veikia ir namų diagnozė matematikoje: klausiama ne to, ką vaikas atsimena, o to, ką jis geba padaryti su tuo, ką atsimena.
Jei atsakymai sklandūs visais trimis atvejais, prastesnis pažymys greičiausiai ateina iš kitur — iš rašybos, teksto supratimo arba paprasčiausio darbo tempo. Tada verta pasidomėti, kodėl vaikas daro rašybos klaidų, arba tuo, ką daryti, kai vaikas skaito, bet nesupranta.
Kada tai jau nebe neatidumas
Yra keli požymiai, po kurių verta liautis kalbėti apie neatidumą. Vaikas taiso kablelius atsitiktinai ir negali paaiškinti nė vieno savo sprendimo. Nagrinėdamas sakinį jis vardija visus žodžius iš eilės, įskaitant jungtukus. Sakinio dalies jis visada ieško kaip vieno žodžio, net kai tarinys sudarytas iš trijų. Ir, ko gero, ryškiausias ženklas: paklaustas, kokia kalbos dalis yra žodis, jis atsako sakinio dalimi arba atvirkščiai.
Šie požymiai nesitaiso kartojant taisykles, nes taisyklės vaikui dažniausiai žinomos. Jie taisosi tik nagrinėjant sakinius kartu su kuo nors, kas mato, kurioje vietoje mintis pasuka ne ten. Mokykloje tam skirtos mokytojų konsultacijos, ir pradėti verta nuo jų: jos nemokamos, o mokytojas mato vaiko darbus kasdien.
Ką daryti, jei spraga sena
Kai spraga tęsiasi nuo šeštos ar septintos klasės, konsultacijų kartą per savaitę dažnai nebeužtenka: klasėje mokytojas eina pirmyn pagal planą, o vaikui reikia grįžti atgal. Tada praverčia individualus darbas, kuriame galima ramiai išnagrinėti dvidešimt sakinių iš eilės ir stebėti, kurioje vietoje vaikas suklysta. Tokį darbą dirba lietuvių kalbos korepetitorius; edtalk platformoje matyti, su kuriomis klasėmis kiekvienas jų dirba ir kokias temas nurodo savo profilyje, todėl korepetitoriai renkami ne pagal skelbimo tekstą, o pagal konkrečią temą ir klasę.
Prieš pradedant verta susitarti dėl paprasto matavimo. Sakinio dalių atpažinimas yra viena iš nedaugelio mokyklinių temų, kurių pažangą galima pamatyti be pažymio: paprašykite to paties dvidešimties sakinių rinkinio po mėnesio. Jei klaidų perpus mažiau, kryptis teisinga. Jei skaičius nepasikeitė, kalbėti reikia ne apie daugiau pamokų, o apie kitą būdą — ir tai sąžininga pasakyti garsiai jau po ketvirtos ar penktos pamokos.
