Beveik kiekvienas tėvas kada nors savęs paklausia to paties: ar mes vieninteliai samdome korepetitorių — ar, atvirkščiai, visi aplinkui seniai samdo, o mes pavėlavome. Klausimas skamba kaip smulkmena, bet nuo atsakymo priklauso gana brangus sprendimas. Skaičiai, atsakantys į jį, egzistuoja, tik yra išbarstyti po apklausas, Seimo kanceliarijos apžvalgas ir tarptautines lenteles, todėl paprastai jų niekas ir nesuranda.
Šiame tekste juos surinkome į vieną vietą: kiek mokinių Lietuvoje naudojasi korepetitorių paslaugomis, kurioje klasėje tokių daugiausia, kokių dalykų mokomasi dažniausiai, kiek tai kainuoja šeimai per mokslo metus ir kaip Lietuva atrodo šalia kaimynų. Pabaigoje — svarbiausia dalis: ko šie skaičiai apie jūsų vaiką nepasako ir kodėl 58 procentai nėra rekomendacija.
Kas antras sostinės vienuoliktokas
Tiksliausias viešai skelbiamas skaičius yra apie Vilnių. 2026 metų birželį LRT laidoje „Ryto garsai“ skambėjo, kad atlikti tyrimai parodė, jog kas antras sostinės vienuoliktokas naudojasi korepetitorių paslaugomis. Sostinės švietimo sistemą analizuojančios įmonės „Edu Vilnius“ direktorė Unė Kaunaitė tą patį reiškinį įvardijo tiksliau: prieš trejus metus maždaug 44 proc. tėvų sakydavo, kad jų vaikai vienuoliktoje klasėje naudojasi korepetitoriaus paslaugomis, o dabar tas skaičius yra 58 proc.
Prie šio skaičiaus verta iš karto pridurti dvi pastabas, kitaip jis lengvai iškraipomas. Pirma, „Edu Vilnius“ analizuoja sostinės švietimo sistemą, todėl 58 proc. pirmiausia kalba apie Vilnių, o ne apie visą Lietuvą — mažesniuose miestuose ir rajonuose paplitimas beveik neabejotinai kitoks, nors atskiro tokio tyrimo viešai nėra. Antra, tai tėvų apklausos duomenys — tai, ką tėvai patys sako, o ne apskaitytos pamokos.
Svarbiausia čia vis dėlto ne pats dydis, o pokyčio greitis. Maždaug keturiolika procentinių punktų per trejus metus yra labai staigus posūkis įpročiuose, kurie paprastai keičiasi lėtai. Ir tas posūkis įvyko konkrečioje klasėje, o ne tolygiai visose klasėse.
Kodėl pikas atsidūrė būtent vienuoliktoje klasėje
U. Kaunaitė pati nurodo tikėtiną priežastį: tendencija veikiausiai susijusi su naujais vienuoliktokų egzaminais. Po ugdymo turinio atnaujinimo rimtas atsiskaitymas mokiniams atsirado ne dvyliktos klasės pabaigoje, o metais anksčiau, ir šeimos į tai sureagavo taip, kaip moka greičiausiai — papildomomis pamokomis. Apie tai, kada pasiruošimą verta pradėti iš tikrųjų, rašėme atskirai tekste kada pradėti ruoštis VBE.
Yra ir antras veiksnys, kurį ta pati pašnekovė įvardija atvirai: pasitenkinimas mokykla koreliuoja su korepetitorių samdymu. Jeigu tėvai mokykla nepatenkinti, tikimybė, kad jie kreipsis į korepetitorių, gerokai didesnė. Tai reiškia, kad dalis šio 58 procentų skaičiaus yra ne apie vaiko spragas, o apie tėvų pasitikėjimą — ir tai du visiškai skirtingi dalykai, nors sprendimas priimamas tas pats.
Trečias dalykas, kurį verta pasakyti garsiai, yra krūvis. Ta pati „Edu Vilnius“ vadovė laidoje sakė mananti, kad egzaminams šiuo metu skiriamas beprotiškai didelis dėmesys, o psichologinis krūvis yra per didelis. Vienuoliktokas, kuris tris kartus per savaitę važiuoja pas korepetitorių, nebūtinai mokosi daugiau — kartais jis tiesiog mažiau miega. Ką su tuo daryti praktiškai, aptarėme tekste apie egzaminų stresą, o vienuoliktos klasės programos apimtis — matematikos vienuoliktoje klasėje apžvalgoje.
Antras pikas, apie kurį kalbama rečiau: aštunta klasė
Vienuolikta klasė yra didžiausias, bet ne vienintelis pikas. Toje pačioje LRT medžiagoje „Alfa klasės“ korepetitorė Kristina Mačulska sako, kad didžiausia jų amžiaus grupė yra aštuntokai, o tėvai išgyvena didelį nerimą dėl įvairių atsiskaitymų. Tą patį patvirtina ir laidoje kalbinto Vilniaus Žirmūnų gimnazijos vienuoliktoko Dominyko istorija: jo pamokos su korepetitoriumi prasidėjo aštuntoje klasėje, kai atėjo stojimų į gimnazijas laikotarpis.
Aštuntoje klasėje tai logiška. Būtent tais metais sutampa nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas, stojimai į gimnazijas ir naujas dalykas — chemija, mokykloje atsirandanti pirmą kartą. Kaip tie patikrinimai išsidėsto vienas po kito, surašėme matematikos patikrinimų žemėlapyje, o apie patį stojimą — tekste stojamieji egzaminai į gimnaziją.
Iš to seka praktinė išvada, kuri prieštarauja įprastam įsivaizdavimui. Korepetitorius nėra vien abiturientų reikalas: dvi didžiausios grupės yra aštuntokai ir vienuoliktokai, tai yra mokiniai, kurie stovi prieš perėjimą, o ne prieš finišą.
Kokių dalykų mokomasi dažniausiai
Čia duomenys vienareikšmiai. Platformos „Pasimokome.lt“ vadovas Albertas Ginevičius tai pačiai laidai sakė, kad jų korepetitorių paslaugomis tuo metu naudojosi apie 500 moksleivių ir pusė jų mokėsi matematikos. Toliau pagal paklausą rikiavosi lietuvių kalbos ir fizikos pamokos.
Matematikos persvara nėra atsitiktinė. Šio dalyko valstybinio brandos egzamino reikalauja daugelis populiarių studijų krypčių, o spragos jame kaupiasi tyliausiai: tema, kurios vaikas nesuprato prieš porą metų, pasimato tik tada, kai ja ima remtis naujas skyrius. Jeigu ieškote pagalbos būtent šiame dalyke, pradėti verta nuo matematikos korepetitorių sąrašo, o kalbų ir gamtos mokslų — nuo lietuvių kalbos ir fizikos korepetitorių puslapių.
Nustebinti gali kitas tos pačios laidos faktas: korepetitorius samdo ir pradinukų tėvai. A. Ginevičius minėjo, kad vasarą kreipiasi nemažai pradinukų tėvų, o tarp mokinių pasitaiko net priešmokyklinukų, norinčių pasiruošti pirmai klasei. Tai jau ne apie spragas, o apie tėvų ambicijas ir apie reikalavimus, kurie mokyklose dideli nuo pirmųjų klasių.
Kiek tai kainuoja per mokslo metus
Ta pati LRT medžiaga baigiasi konkrečia suma: vidutiniškai korepetitorius per mokslo metus šeimai vienam vaikui kainuoja iki pusantro tūkstančio eurų. Suma skamba didelė, bet ji lengvai patikrinama paprasta aritmetika, ir tą aritmetiką verta atlikti prieš pradedant, o ne vasarį.
Mokslo metuose yra maždaug 36 savaitės. Viena pamoka per savaitę už 25 eurus per metus sudaro apie 900 eurų. Dvi pamokos per savaitę tuo pačiu įkainiu — jau apie 1 800 eurų, tai yra daugiau nei minėta riba. Kitaip tariant, pusantro tūkstančio eurų atitinka maždaug pusantros–dviejų pamokų per savaitę ištisus metus, ir būtent tokiu tempu dažniausiai dirbama rimtai ruošiantis egzaminui. Kaip pasirinkti tempą, aptarėme tekste kiek kartų per savaitę reikia korepetitoriaus, o apie pačius įkainius — matematikos korepetitoriaus kainos ir korepetitorių kainos 2026 metais apžvalgose.
Praktinė išvada paprasta: sprendimas samdyti korepetitorių yra ne mėnesio, o metų biudžeto sprendimas. Šeimai dažnai naudingiau iš anksto nuspręsti, kiek pamokų per metus ji realiai pajėgia apmokėti, ir tada jas protingai išdėstyti, nei pradėti nuo trijų pamokų per savaitę rugsėjį ir nutraukti viską sausį, kai pinigai baigiasi kaip tik prieš patį svarbiausią laikotarpį.
Lietuva tarptautinėje lentelėje: mažiau, nei atrodo
Čia prasideda įdomiausia dalis. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos parengtoje analitinėje apžvalgoje „Korepetitorystė ir papildomas individualus mokymas ES ir kitose šalyse“ pateikiami Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenys apie namų ūkių išlaidas privačiam mokymui pradinio ir vidurinio išsilavinimo srityje, išreikštas bendrojo vidaus produkto dalimi.
Lietuvos rodiklis toje lentelėje — 0,11 proc. bendrojo vidaus produkto, tiek pat, kiek Danijos, ir daugiau tik už Suomijos 0,03 proc. Estijoje šis rodiklis siekia 0,13 proc., Latvijoje 0,16 proc., Čekijoje 0,22 proc., Lenkijoje 0,31 proc., Prancūzijoje 0,34 proc., Vokietijoje 0,37 proc., o Jungtinėje Karalystėje net 0,69 proc. EBPO vidurkis sudaro 0,30 proc.
Vadinasi, pagal oficialiai apskaitomas išlaidas Lietuvos namų ūkiai privačiam mokymui skiria beveik tris kartus mažesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei EBPO vidurkis, taip pat mažesnę nei abu Baltijos kaimynai. Tai nesiderina su kasdieniu įspūdžiu, kad korepetitoriai yra visur — ir būtent šis nesutapimas yra pats vertingiausias dalykas visoje lentelėje.
Kodėl oficialūs skaičiai beveik visada per maži
Ta pati apžvalga netiesiogiai paaiškina, kodėl šia lentele negalima remtis kaip paplitimo matu. Joje išskiriamos trys pagrindinės korepetitorystės formos: individuali, mažų grupių ir klasių, dar vadinamų parengiamaisiais kursais. Tik pastaroji lengvai institucionalizuojama ir kontroliuojama, nes tokius kursus paprastai organizuoja juridiniai asmenys, privalantys laikytis ir kokybės, ir mokestinių reikalavimų. Kitos dvi formos, kaip rašoma apžvalgoje, dažniausiai lieka šešėlyje teikiamomis paslaugomis. Apžvalgoje išskiriama ir atskira, sparčiai auganti kategorija — korepetitorystė internetu, kurią nacionaliniu mastu apibrėžti dar sunkiau, nes paslaugą neretai teikia net ne toje pačioje šalyje gyvenantys korepetitoriai.
Kaip stipriai tai iškraipo vaizdą, geriausiai matyti iš Graikijos. Toje pačioje apžvalgoje Graikija kartu su Kipru vadinama Europos korepetitorystės lydere, o papildomai besimokančių moksleivių skaičius ten dar labiau išauga paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Bet EBPO lentelėje Graikija rodo 0,12 proc. — praktiškai tiek pat, kiek Lietuva. Europos lyderė ir šalis, kurioje korepetitorių neva mažai, lentelėje atsiduria greta. Paaiškinimas vienas: rodiklis matuoja deklaruotas išlaidas, o ne pamokas.
Todėl teisinga išvada yra santūri. Lietuvos vieta lentelėje nereiškia, kad korepetitorių čia mažai. Ji reiškia, kad didelė šios rinkos dalis į oficialią statistiką nepatenka, ir tikrasis paplitimas yra artimesnis tam, ką rodo tėvų apklausos, negu tam, ką rodo bendrojo vidaus produkto dalys.
Kas šiuos skaičius augina
Reiškinys nėra nei naujas, nei lietuviškas. Apžvalgoje remiamasi 2020 metų tyrimu, pagal kurį Rytų Europoje šešėlinis švietimas išpopuliarėjo šalims atkūrus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos ekonomikos sąlygoms, o augimą lėmė ekonominių bei socialinių struktūrų pokyčiai, kurių metu mokytojai ieškojo būdų gauti papildomų pajamų. Vakarų Europoje rinka susiformavo dėl dalinio valstybinio švietimo sektoriaus komercializavimo, o Šiaurės Europoje jos mastas išlieka nedidelis, nors auga ir ten.
Didmiesčio efektas taip pat nėra vien Vilniaus bruožas. Čekijoje, 2016 metų duomenimis, privataus korepetitoriaus paslaugomis arba privačiais parengiamaisiais kursais naudojosi 47,5 proc. apklaustų Prahos vyresniųjų klasių mokinių, o kituose regionuose — 35,9 proc. Skirtumas tarp sostinės ir likusios šalies siekia daugiau nei dešimt procentinių punktų, ir tai dar viena priežastis neperkelti Vilniaus skaičiaus visai Lietuvai.
Galiausiai yra ir paprasta klasės aritmetika. Istorijos mokytojas Martynas Maniušis toje pačioje laidoje sakė, kad trisdešimt vaikų klasėje išmokyti neįmanoma, todėl papildomos pamokos kai kuriems yra būtinos: kiekvienas mokinys turi savo mokymosi stilių, vieniems reikia lėčiau ir daugiau kartų pakartoti, o dirbdamas su trisdešimčia mokinių mokytojas individualaus dėmesio skirti negali.
Ko šie skaičiai apie jūsų vaiką nepasako
Dabar svarbiausia dalis. 58 proc. yra faktas apie rinką, o ne rekomendacija jūsų šeimai. Statistika nepasako nė vieno dalyko, kuris iš tikrųjų lemia sprendimą: ar vaikui trūksta konkrečių žinių, ar jam trūksta miego; ar jis nesupranta temos, ar tiesiog nespėja jos pakartoti; ar problema mokymesi, ar santykyje su dalyku.
Toje pačioje laidoje kalbėjo ir Žirmūnų gimnazijos dvyliktokė Adelija, kuri egzaminams ruošiasi be korepetitorių. Ji pasakoja mėgstanti mokytis savarankiškai, todėl asmeninis dėmesys jai nėra būtinas, tačiau pastebi, kad klasiokai korepetitorių tikrai turi: vieni nori gilesnių žinių, kiti turi daugiau spragų, tretiems sunku 45 minutes išsėdėti susikaupus. Tai tiksliausias šio straipsnio sakinys: to paties sprendimo priežastys būna visiškai skirtingos, o kartais priežasties apskritai nėra.
M. Maniušis toje pačioje laidoje pasakė ir įspėjimą, kurį verta pasilikti: korepeticija tampa blogai tuomet, kai ji virsta socialiniu statuso indikatoriumi. Jeigu vienintelis argumentas samdyti yra tas, kad samdo pusė klasės, argumento nėra. Plačiau šią ribą nagrinėjame tekstuose ar geram mokiniui reikia korepetitoriaus ir ar verta korepetitorius.
Kada korepetitorius pagrįstas, o kada tai tik nerimas
Seimo kanceliarijos apžvalgoje yra pastraipa, kuri retai cituojama, nors ji naudingiausia tėvams. Joje pažymima, kad neužtikrinant tinkamos sinergijos tarp bendrojo lavinimo programų ir korepetitorystės forma suteikiamų žinių, pastaroji gali ne tik nepadėti, bet ir kenkti bendriems mokinių rezultatams, be to, švaistyti pinigus ir laiką. Efektyvios esą tik tokios formos, kurios pagilina bendrojo lavinimo programose įgytas žinias.
Praktiškai tai reiškia vieną patikrinimą prieš pirmą pamoką. Jeigu galite vienu sakiniu pasakyti, ko konkrečiai vaikui trūksta — pavyzdžiui, neveikia veiksmai su trupmenomis arba nesuprantamos kvadratinės lygtys — korepetitorius greičiausiai pagrįstas, nes turi ką daryti. Jeigu sakinys skamba „jam blogai sekasi matematika“, pirmiausia reikia ne korepetitoriaus, o diagnozės, nes kitaip bus mokoma visko iš eilės. Kaip tokį pokalbį pradėti, surašėme tekstuose ar vaikui reikia matematikos korepetitoriaus ir nuo kurio dalyko pradėti, o dažniausias klaidas — klaidų renkantis korepetitorių apžvalgoje.
Antras patikrinimas — laiko. Rezultatas iš karto nepasirodo, bet ir neturi vėluoti neribotai: ko realiai tikėtis per pirmąjį ir antrąjį mėnesį, aptarėme tekste per kiek laiko korepetitorius duoda rezultatų.
Ką verta išnaudoti pirmiau, nei pradedate mokėti
Prieš perkant pamokas verta patikrinti, ar išnaudota nemokama pagalba, kuri mokiniui jau priklauso. Tas pats M. Maniušis laidoje sakė raginantis mokinius ateiti į konsultacijas ir pastebintis, kad dalis jų tomis konsultacijomis naudojasi labai aktyviai. Konsultacijos turi pranašumą, kurio neturi joks korepetitorius: jas veda tas pats mokytojas, kuris rašys pažymį ir žino, ko klaus.
- dalyko mokytojo konsultacijos po pamokų — nemokamos ir tiesiogiai susietos su mokykloje dėstoma medžiaga;
- mokyklos organizuojamos ilgalaikės konsultacijos silpniau besimokantiems, apie kurias dažnai neinformuojama atskirai;
- ankstesnių metų patikrinimų ir egzaminų užduotys su vertinimo instrukcijomis, kurias surašėme nemokamo archyvo žemėlapyje;
- egzaminų formulių rinkiniai, kuriuos mokinys gaus per patį egzaminą ir su kuriais verta susipažinti iš anksto;
- vyresnio mokinio ar klasioko pagalba viena tema, kai spraga siaura ir aiški.
Jeigu po viso to problema lieka, sprendimas jau bus pagrįstas, o ne nerimo vedamas. Ribą tarp šių dviejų kelių atskirai nagrinėjome tekste korepetitorius ar mokytojo konsultacijos.
Jeigu nusprendėte ieškoti
Tada verta iš karto susiaurinti paiešką pagal dalyką ir vietą, nes būtent nuo to priklauso ir kaina, ir laisvi laikai. Bendrą sąrašą rasite korepetitorių puslapyje, o didžiuosiuose miestuose — Vilniuje ir Kaune. Populiariausio dalyko paieška susiaurinama dar labiau: matematikos korepetitoriai Vilniuje ir matematikos korepetitoriai Kaune.
Jeigu mieste reikiamo dalyko specialisto nėra arba visi laikai užimti, lieka nuotolinės pamokos, kurių, kaip minima apžvalgoje, sparčiai daugėja. Ar jos prastesnės, aptarėme tekste matematikos korepetitorius internetu. Prieš pirmą pamoką dar vertėtų peržiūrėti kaip patikrinti korepetitorių, o abiturientams — nuo ko pradėti paskutiniais metais.
Trumpai
Tikslus viešas skaičius yra vienas: 58 proc. Vilniaus tėvų sako, kad jų vaikas vienuoliktoje klasėje naudojasi korepetitoriaus paslaugomis, ir per trejus metus šis rodiklis paaugo nuo maždaug 44 proc. Antra didžiausia grupė — aštuntokai. Populiariausias dalykas — matematika, kurios mokosi apie pusę visų besikreipiančių. Metinė kaina šeimai gali siekti pusantro tūkstančio eurų vienam vaikui, o tai maždaug pusantros–dviejų pamokų per savaitę ištisus mokslo metus.
Tarptautinė lentelė tuo pačiu metu rodo Lietuvą žemiau EBPO vidurkio, bet remtis ja kaip paplitimo matu negalima: ji matuoja deklaruotas išlaidas, o dvi iš trijų korepetitorystės formų, kaip pripažįstama Seimo kanceliarijos apžvalgoje, dažniausiai lieka šešėlyje. Ir svarbiausia — nė vienas iš šių skaičių nepasako, ar korepetitoriaus reikia jūsų vaikui. Tai pasako tik konkreti spraga, kurią galite įvardyti vienu sakiniu.
