Šio straipsnio iliustracijoje – trys vienodi šviesaus medžio tašeliai. Du iš jų suremti galais ir sujungti maža žalvarine ketera, todėl skaitomi kaip vienas daiktas. Trečias guli šalia su tarpeliu ir neturi jokio vyrio. Būtent taip veikia ir sakinio sandara: du teiginiai gali būti sujungti matomu jungtuku, o gali gulėti vienas šalia kito be jokio jungiamojo žodžio – ir vis tiek sudaryti vieną sakinį. Visas šio straipsnio turinys yra apie tai, kaip tą jungtį pamatyti ir teisingai pavadinti.
Sakinių rūšys mokiniams dažnai atrodo painios dėl vienos priežasties: pavadinimų daug, o požymis, pagal kurį jie skiriami, mokomas kaip taisyklė, kurią reikia atsiminti, o ne kaip klausimas, kurį galima užduoti bet kuriam sakiniui. Iš tiesų visa klasifikacija remiasi dviem paprastais žingsniais – pirmiausia suskaičiuojame predikatinius centrus, paskui pažiūrime, kuo dėmenys susieti. Kai tie du žingsniai tampa įpročiu, net ilgas kelių eilučių sakinys nustoja gąsdinti.
Šiame straipsnyje iš eilės aptariame, kas lemia sakinio rūšį, kas yra vientisinis sakinys ir kokios jo paties rūšys, kas yra sudėtinis sakinys, kuo skiriasi sujungiamieji, prijungiamieji ir bejungtukiai sakiniai, kaip atpažinti mišrųjį sakinį, kokie skyrybos ženklai iš visų tų rūšių išplaukia ir ko apie sakinių rūšis reikalauja bendroji programa kiekvienoje klasėje.
Remiamės 2024 metais išleista „Praktine bendrinės lietuvių kalbos gramatika“, kuriai pritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2019 metais patvirtintomis lietuvių kalbos skyrybos taisyklėmis ir Albino Drukteinio parengtu jų komentarų leidiniu „Lietuvių kalbos skyryba“ (2020). Apibrėžimus tikriname Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, o reikalavimus klasėms – lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje.
Kas lemia sakinio rūšį
Sakinio rūšį pagal sandarą lemia predikatinių centrų skaičius. Predikatinis centras – tai veiksnio ir tarinio pora, o kai veiksnio sakinys turėti negali, vien tarinys. Bendrojoje programoje ir mokyklinėje praktikoje jis vadinamas gramatiniu centru. Vientisinis sakinys turi vieną tokį centrą, sudėtiniam jų reikia bent dviejų, o kiekvienas sudėtinio sakinio dėmuo yra sudarytas pagal kokio nors vientisinio sakinio struktūrą. Enciklopedija tą patį dalyką vadina sintaksinių ryšių centru ir sako tiesiai: sudėtinis sakinys yra du ar kelis tokius centrus turintis sakinys.
Čia slypi dažniausia mokinių klaida. Daug veiksnių ar daug tarinių savaime nepadaro sakinio sudėtinio. Keli vienarūšiai veiksniai su vienu tariniu, keli vienarūšiai tariniai su vienu veiksniu ir net keli vienarūšiai veiksniai kartu su keliais vienarūšiais tariniais atskirų predikatinių centrų nesukuria, todėl toks sakinys lieka vientisinis. Gramatikos pavyzdys: „Vaikai, mamos, tėčiai visą savaitę piešė, karpė, lipdė ruošdamiesi šiai šventei.“ Čia yra trys veiksniai ir trys tariniai, bet kiekvienas veiksnys siejasi su kiekvienu tariniu, tad centras vienas, o sakinys – vientisinis.
Skirtingi predikatiniai centrai atsiranda tada, kai kiekvienas veiksnys turi savarankišką ryšį su savo tariniu. Plg. tą patį turinį kitoje sandaroje: „Vaikai piešė, mamos karpė, o tėčiai nešiojo baldus.“ Dabar „vaikai“ siejasi tik su „piešė“, „mamos“ – tik su „karpė“, „tėčiai“ – tik su „nešiojo“. Trys savarankiški ryšiai, trys centrai, taigi sudėtinis sakinys. Praktinis patikrinimas trunka sekundę: pabandykite kiekvieną veiksnį mintyse pririšti prie kiekvieno tarinio. Jei pavyksta, centras vienas; jei ne – centrų tiek, kiek savarankiškų porų.
Kad šį žingsnį būtų galima atlikti greitai, reikia laisvai rasti veiksnį ir tarinį. Jei vaikui tai dar sunku, verta grįžti prie pagrindų – apie tai rašėme straipsnyje apie sakinio dalis, o apie tai, kuo sakinio dalys skiriasi nuo kalbos dalių, – straipsnyje apie kalbos dalis ir sakinio dalis.
Vientisinis sakinys ir jo rūšys
Vientisinis sakinys turi vieną predikatinį centrą: „Menininkas papuošė vieną gražiausių miestelio skverų simboline skulptūra.“ Jis gali būti labai ilgas, turėti daugybę pažyminių, papildinių ir aplinkybių, bet rūšies tai nekeičia – ilgis ir rūšis yra visiškai skirtingi dalykai.
Vientisiniai sakiniai dar skirstomi smulkiau, ir bendroji programa aštuntoje klasėje nurodo būtent šias rūšis: išplėstiniai ir neišplėstiniai, asmeniniai ir beasmeniai, nepilnieji sakiniai. Išplėstinis sakinys turi antrininkių sakinio dalių, neišplėstinis – vien predikatinį centrą („Saulė leidžiasi“). Asmeniniame sakinyje veiksnys yra pasakytas arba lengvai atkuriamas, o beasmeniame jis negalimas iš principo („Temsta“, „Jam karšta“); enciklopedija šį skirstymą laiko aukščiausia vientisinio sakinio skaidos pakopa. Nepilnajame sakinyje praleista kuri nors struktūrai reikalinga dalis, kurią atkuriame iš konteksto.
Akademinė gramatika tą pačią medžiagą pateikia šiek tiek kitaip: pagal predikatinio centro sandarą ji vientisinius sakinius skirsto į dvinarius ir vienanarius, o dvinariais laiko ir tuos sakinius, kurių veiksnys neišreikštas, bet pozicija jam yra („Grįžome pavargę, bet patenkinti kelione“). Tai nėra prieštaravimas – tiesiog mokyklinis ir akademinis aprašai renkasi skirtingus pjūvius, todėl per pamoką verta vartoti tuos terminus, kurie yra vadovėlyje, o gramatiką pasitelkti tada, kai reikia paaiškinti ribinį atvejį.
Sudėtinis sakinys: dvi klasifikacijos pakopos
Sudėtiniame sakinyje svarbiausia yra dėmenų prasminis santykis, perteikiamas jungiamaisiais žodžiais arba tam tikrais ženklais. Tuo ir paremtas jų skirstymas į porūšius. Gramatika sako, kad sintaksės darbuose skiriamos trys sudėtinių sakinių rūšys – prijungiamieji, sujungiamieji ir bejungtukiai, o ketvirtoji, mišrieji sakiniai, yra ne savitas santykis, o skirtingų jungimo būdų derinys.
Praktiškai patogu eiti dviem pakopomis. Pirmoji pakopa formali: ar tarp dėmenų yra jungtukas arba jungiamasis žodis? Jei yra, sakinys jungtukinis; jei nėra – bejungtukis. Antroji pakopa esminė: ar dėmenys lygiaverčiai? Jei abu dėmenys savarankiški ir nė vienas neatsako į klausimą, kylantį iš kito, sakinys sujungiamasis. Jei vienas dėmuo pavaldus kitam ir užpildo jo struktūrą – prijungiamasis. Gramatika pabrėžia, kad kaip tik lygiavertiškumas, o ne jungtuko buvimas yra esmingesnis požymis: prijungiamieji sakiniai nuo sujungiamųjų ir bejungtukių atsiskiria labiau nei bejungtukiai nuo jungtukinių.
| Rūšis | Kuo susieti dėmenys | Dėmenų santykis | Pavyzdys |
|---|---|---|---|
| Sujungiamasis | Sujungiamuoju jungtuku ar jungiamuoju žodžiu | Lygiaverčiai | „Štai čia auga senoji pušis, o skruzdėlyno nėra.“ |
| Prijungiamasis | Prijungiamuoju jungtuku, santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu | Vienas pagrindinis, kitas šalutinis | „Kiekvienas, kas siekia mokslų, turi ir mokytoją.“ |
| Bejungtukis | Jungiamojo žodžio nėra; santykį rodo intonacija ir ženklas | Įvairus – pagal ženklą | „Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė.“ |
| Mišrusis | Bent dviem būdais iš trijų | Kelių tipų viename sakinyje | „Žinau: visur duona su pluta ir visur grybai kirmija.“ |
Verta įsidėmėti vieną dalyką, kuris mokinius dažnai klaidina: sudėtinio sakinio dėmenys nėra savarankiški sakiniai. Gramatikoje net pažymima, kad sakiniu laikomas darinys nuo vieno pabaigos ženklo iki kito, todėl dėmenis vadinti sakiniais nėra tikslu – tiesiog mokomuosiuose aprašuose pavadinimai „pagrindinis sakinys“ ir „šalutinis sakinys“ taip įsitvirtino, kad vartojami ir toliau. Dėmenys dažnai būna nepilni, o bendros sakinio dalys pasakomos tik viename iš jų: „Aš ieškojau įkvėpimo, o ji – naujų draugų pasilinksminti.“
Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai
Sujungiamieji sakiniai sudaryti iš dviejų ar daugiau sintaksiškai lygiaverčių dėmenų, sujungtų sujungiamaisiais jungtukais ir jungiamaisiais savarankiškais žodžiais. Būtent jungtukas parodo dėmenų prasminį santykį, todėl jis ir yra skirstymo į porūšius pagrindas. Tokių porūšių yra keturi.
| Porūšis | Jungtukai ir jungiamieji žodžiai | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Sudedamasis (išvardijimas) | ir; nei … nei; čia … čia; tai … tai | „Nei šunys lojo, nei gaidžiai giedojo.“ |
| Skiriamasis (pasirinkimas) | ar; ar … ar; arba; arba … arba | „Arba ji įsižiūrėjusi į kažką kitą, arba jai viskas nusibodo.“ |
| Priešpriešinis ir gretinamasis | o, bet, tačiau, tik, tiktai, tuo tarpu, vis dėlto, vis tiek | „Norėjau eiti namo, bet šeimininkas manęs nepaleido.“ |
| Paremiamasis (priežastis, pasekmė) | todėl, tad, dėl to, užtat, tai, taigi | „Kaimynų kiemai buvo toli, todėl gyvenome apsupti gamtos garsų.“ |
Enciklopedija prideda dar vieną naudingą skirstymą. Uždarieji sujungiamieji sakiniai sudaromi vieniniais jungtukais ir susideda tik iš dviejų dėmenų: „Brolis apėjo apie beržus, ir ėmė bėgti kraujai.“ Atvirieji sudaromi kartojamaisiais jungtukais – „ir …, ir“, „ar …, ar“, „nei …, nei“ – ir gali būti tęsiami pridedant vis naujus dėmenis. Šis skirtumas praverčia skyryboje: kai jungtukas kartojasi, kablelis tarp dėmenų privalomas, tai yra prieš kiekvieną pasikartojantį jungtuką, išskyrus pirmąjį („Nei šunys lojo, nei gaidžiai giedojo“).
Pagrindinė sujungiamųjų sakinių skyrybos taisyklė paprasta. Dėmenys, susiję priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais – „o“, „bet“, „tačiau“, „tad“, „tik(tai)“, „todėl“, „vis dėlto“, „(per) tai“, „užtat(ai)“ ir panašiais, taip pat samplaikomis „o vis dėlto“, „bet užtat“, – atskiriami kableliu, retai kabliataškiu. Tai privaloma skyryba, ir būtent šie jungtukai pirmiausia mokomi mokykloje.
O štai prieš nekartojamus „ir“, „ar“, „arba“, „nei“ kablelio dėti nebūtina. Skyrybos taisyklėse tai pasirenkamoji skyryba: dėmenys atskiriami kableliais tik tada, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Leidinio pavyzdžiuose tokia vieta net žymima skliaustais: „Klausytojų nuotaika buvo pakili(,) ir jie nenorėjo taip lengvai nuo scenos paleisti atlikėjų.“ Vadinasi, abu variantai teisingi, ir rašinyje už tokį kablelį klaidos būti neturi. Svarbu nepainioti su vienarūšėmis sakinio dalimis: ten prieš vienintelį „ir“ kablelis nerašomas, ir tos pačios taisyklės galioja vienarūšiams šalutiniams dėmenims. Apie tai, kur kablelis privalomas, o kur ne, išsamiai rašėme straipsnyje kaip dėti kablelius.
Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai
Prijungiamajame sakinyje vienas dėmuo yra pagrindinis, o kitas – šalutinis, jungiamas prijungiamuoju jungtuku, santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu. Jungiamasis žodis priklauso šalutiniam dėmeniui ir prie pagrindinio perkelti jo negalima – tai labai patogus patikrinimas, kai neaišku, kuris dėmuo kuriam pavaldus.
Esmė tokia: šalutiniai sakiniai realizuoja pagrindinio sakinio trūkstamus arba galimus sintaksinius pavaldumo ryšius. Paprasčiau tariant, šalutinis dėmuo atlieka tokią pat funkciją kaip sakinio dalis, tik vietoj vieno žodžio stoja visas teiginys. Todėl ir šalutinių sakinių rūšys vadinamos sakinio dalių vardais, o nustatomos lygiai taip pat – keliant klausimą iš pagrindinio dėmens. Vientisiniame sakinyje įvairiausi yra papildiniai ir aplinkybės, tad ir šių rūšių šalutinių sakinių yra daugiausia.
| Šalutinio sakinio rūšis | Klausimas | Dažni jungiamieji žodžiai | Pavyzdys |
|---|---|---|---|
| Veiksnio | kas? | kad, kas, kokia, kiek | „Gerai, kad kelias buvo ne toks slidus.“ |
| Papildinio | ko? ką? kam? | kad, ar, ką, kam, kuo | „Režisierius ramiai paklausė, ar man reikės jo pagalbos.“ |
| Pažyminio | koks? kuris? | kuris, kuri, kad, nuo kurio | „Tada pirmą kartą pamačiau jūrą, kuri tą dieną buvo rami ir mane nuvylė.“ |
| Vietos aplinkybės | kur? iš kur? | kur | „Ten, kur baigėsi jo miško ribos, įkasė po stulpelį su ženklu.“ |
| Laiko aplinkybės | kada? kiek laiko? | kai, kol, kada, vos tik | „O paskaita baigdavosi, kai baigdavosi prisiminimai.“ |
| Būdo aplinkybės | kaip? | kaip | „Rengsiuosi, kaip man atrodys patogiausia.“ |
| Kiekybės aplinkybės | kiek? | kiek, kuo … tuo, tiek … kad | „Visi griebė, kiek galėjo panešti.“ |
| Priežasties aplinkybės | kodėl? dėl ko? | nes, kadangi, todėl kad | „Svarstymą teko atidėti, kadangi neatvyko pats pateikėjas.“ |
| Tikslo aplinkybės | kam? kokiu tikslu? | kad | „Iš abiejų palapinės pusių iškasėme griovelius, kad vanduo nutekėtų.“ |
| Sąlygos aplinkybės | su kokia sąlyga? | jei, jeigu | „Jei mokslininkas nekuria ko nors nauja, jis nebe mokslininkas.“ |
Du atvejai į šią lentelę nesutelpa. Pirmas – palyginimas. Šalutiniai dėmenys su „lyg“, „tartum“, „tarsi“, „negu“ tradiciškai skiriami atskirai kaip palyginamieji: „Gyvulius suvarė į tvartus, lyg būtų pasibaigusi ganiava.“ Gramatikoje jie priskiriami aiškinamiesiems, o prijungti prie įprastos sakinio dalies laikomi tiesiog palyginamaisiais.
Antras – nuolaida. Mokyklinėje programoje nuolaidos aplinkybė turi savo pavadinimą ir jos mokomasi septintoje klasėje kartu su kiekybės, priežasties, sąlygos ir tikslo aplinkybėmis, o gramatikoje šalutiniai sakiniai su „nors“ ir „kad ir“ aptariami bendrame sąlygos sakinių skyriuje: „Kad ir kokia užkietėjusi skeptikė būčiau, negali teigti, kad visi tibetiečių gydytojai – šarlatanai.“ Praktiškai tai reiškia, kad per pamoką toks sakinys vadinamas nuolaidos aplinkybės šalutiniu, o gramatikoje jo ieškoti reikia prie sąlygos.
Šalutinis dėmuo gali stovėti po pagrindinio, prieš jį arba įsiterpti į jo vidurį, ir dažniausiai jis vartojamas po to žodžio, su kuriuo funkciškai susijęs. Iš to išplaukia ir visa prijungiamųjų sakinių skyryba: šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais, rečiau – kableliu iš vienos pusės ir brūkšniu iš kitos arba brūkšniais. Žodis „išskiriamas“ čia pagrindinis. Kai šalutinis dėmuo yra sakinio viduryje, kablelių reikia dviejų, ir antrasis pamirštamas kur kas dažniau nei pirmasis: „Po karo, kai rugių ir sėklai nebeliko, mamytė sugalvojo, kaip iškepti miežinį ragaišį su cukrinių runkelių tarkiais.“
Keli šalutiniai dėmenys viename sakinyje
Kai šalutinių dėmenų daugiau nei vienas, jų tarpusavio santykiai būna trejopi. Vienarūšiai šalutiniai sakiniai prijungti prie to paties pagrindinio sakinio žodžio ir visiems kyla tas pats klausimas – visiškai kaip vienarūšėms sakinio dalims. Jų vienarūšiškumą liudija tai, kad tarp jų galimi sujungiamieji jungtukai, o paskutinis iš jų glaustumo sumetimais gali netekti savo jungiamojo žodžio: „Nesvarbu, kad dažniausiai kraujas neliejamas ir nereikia nieko laidoti.“ Tokį sakinį lengva palaikyti sujungiamuoju, bet taip manyti neleidžia jam kylantis tas pats klausimas.
Antras atvejis – tos pačios rūšies, bet skirtingoms pagrindinėms sakinio dalims priklausantys šalutiniai dėmenys. Jie nėra vienarūšiai, nors vadinasi vienodai. Trečias atvejis – skirtingi laipsniai: šalutiniai dėmenys jungiami vienas prie kito ir sudaro hierarchiją. Gramatikos pavyzdyje „Vytukui atrodė, kad jis girdi, kaip braška alksnio, kuris augo prie pat lango, šakos“ prie pagrindinio dėmens prijungtas pirmojo laipsnio veiksnio šalutinis sakinys (kas atrodė? – kad jis girdi), prie jo – antrojo laipsnio papildinio šalutinis (ką girdi? – kaip braška alksnio šakos), o prie šio – trečiojo laipsnio pažyminio šalutinis (kokio alksnio? – kuris augo prie pat lango). Nagrinėjant tokį sakinį svarbu neperšokti nė vieno laipsnio, o visi kableliai jame yra privalomi.
Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai
Bejungtukiuose sakiniuose jungtuko ar jungiamojo žodžio nėra, todėl dėmenų santykį rodo intonacija, o rašytinėje kalboje – skyrybos ženklas. Čia atsiranda dalykas, kurio nėra nė vienoje kitoje rūšyje: nuo ženklo iš dalies priklauso ir paties sakinio tipas. Vieni bejungtukiai sakiniai artimi sujungiamiesiems, kiti – prijungiamiesiems, bet jungiamojo žodžio nebuvimas yra tas skiriamasis požymis, kuris leidžia juos sujungti į vieną rūšį.
Išskaičiuojamieji bejungtukiai sakiniai pasakomi išvardijamąja intonacija ir vardija vienu metu esančias arba viena po kitos einančias situacijas; tarp dėmenų rašomas kablelis, rečiau kabliataškis: „Dega draugystės laužas, skamba smagios dainos, visų nuotaika nuostabi.“ Gretinamieji sakiniai panašūs savo dėmenų sandara, o jų turinys gretinamas tarsi lygiagrečiose plotmėse: „Turtuolio dukrelė pataluos miega, varguolio dukrelė kamaroj mala.“
Sąlygojamieji bejungtukiai sakiniai savo prasme panašūs į prijungiamuosius sąlygos ir laiko sakinius, juos nesunku pertvarkyti pridedant „jei“ ar „kai“, bet be jungtuko intonacija įgauna netikėtumo atspalvį, todėl rašomas brūkšnys: „Neišmokės atlyginimų – nedirbsime nė savaitės“, „Kviečia į balių – nueik.“ Paremiamuosiuose sakiniuose antrasis dėmuo paaiškina pirmąjį – nurodo priežastį arba plačiau išaiškina pavienį žodį. Neutralų aiškinamąjį santykį geriausiai parodo dvitaškis, o netikėtą priežastį, išvadą ar rezultatą dažniau – brūkšnys: „Man atrodo priešingai: po apgaulingu griežtumo luobu slėpėsi jautrus ir nuoširdus žmogus“, „Aš senas žmogus – man problemų daugėja.“
| Porūšis | Dėmenų santykis | Dažniausias ženklas |
|---|---|---|
| Išskaičiuojamasis | Išvardijimas, vienalaikiškumas ar seka | Kablelis, rečiau kabliataškis |
| Gretinamasis | Gretinimas, priešprieša | Kablelis |
| Sąlygojamasis | Sąlyga, laikas, nuolaida, neatitikimas | Brūkšnys |
| Paremiamasis | Aiškinimas, priežastis, pasekmė | Dvitaškis arba brūkšnys |
Taisyklė, kurią verta mokėti mintinai, viena: bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu. Reiškiant išvardijimą, gretinimą ar priešpriešą paprastai vartojamas kablelis ar kabliataškis; reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiko santykį, nuolaidą ar neatitikimą – dažniau brūkšnys; reiškiant aiškinimą, priežastį ar pasekmę – dvitaškis arba brūkšnys. Rinkdamiesi ženklą mokiniai dažnai ieško vienintelio teisingo atsakymo, nors jo nėra: dvitaškį, norint paryškinti netikėtumą ar staigesnį minties posūkį, galima keisti brūkšniu.
Sudėtiniai mišrieji sakiniai
Mišrieji sudėtiniai sakiniai yra sudaryti mažiausiai dviem jungimo būdais iš trijų – prijungimo, sujungimo ir bejungtukio ryšio. Gramatika pabrėžia, kad tai nėra savitas dėmenų santykių atžvilgiu sakinys, o tiesiog struktūrinis kitų sudėtinių sakinių variantas, todėl mokiniui nereikia ieškoti jokios naujos logikos – tereikia pritaikyti tą pačią klasifikaciją kiekvienai jungčiai atskirai.
Deriniai būna keturi. Sujungimas su prijungimu: „Mes tiesiog kalbėdavomės, ir staiga manyje nubusdavo noras kuo greičiau bėgti į sceną, nes suprasdavau, ką reikia daryti.“ Bejungtukis ryšys su prijungimu: „Žinome tik viena: visa, ką išgirstame, ateina iš tylos.“ Bejungtukis ryšys su sujungimu: „Žinau: visur duona su pluta ir visur grybai kirmija.“ Ir visų trijų būdų derinys: „Man tada buvo septyneri: filmą žiūrėjau dideliame kino teatro ekrane ir jis man paliko tokį įspūdį, kad panorau tapti baleto šokėja.“
Praktinis patarimas nagrinėjant tokį sakinį – nebandyti jo aprėpti iš karto. Pirmiausia surandami visi predikatiniai centrai ir sakinys suskaidomas į dėmenis, paskui kiekvienas gretimų dėmenų susidūrimas įvardijamas atskirai, ir tik tada pasakoma bendra išvada. Dešimtoje klasėje būtent to ir prašoma per sintaksinį nagrinėjimą.
Kaip atpažinti sakinio rūšį: keturi žingsniai
Visą šį straipsnį galima suspausti į keturis klausimus, kuriuos verta užduoti tokia pat tvarka kiekvienam nagrinėjamam sakiniui. Pirma, kiek sakinyje predikatinių centrų? Vienas – vientisinis, čia ir baigiame. Du ar daugiau – sudėtinis, einame toliau. Antra, ar tarp dėmenų yra jungtukas arba jungiamasis žodis? Jei nėra, sakinys bejungtukis, o porūšį pasako ženklas. Trečia, jei jungiamasis žodis yra, ar jis priklauso vienam dėmeniui ir ar iš kito dėmens į tą dėmenį galima kelti klausimą? Jei taip, sakinys prijungiamasis, o šalutinio dėmens rūšį pasako klausimas. Jei dėmenys lygiaverčiai, sakinys sujungiamasis, o porūšį pasako jungtukas. Ketvirta, ar visame sakinyje jungimo būdas vienas? Jei ne – sakinys mišrusis.
Klaidų, kurios kartojasi iš darbo į darbą, iš esmės yra trys. Pirmoji – vienarūšes sakinio dalis palaikyti dėmenimis, apie ją jau kalbėjome. Antroji – nuspręsti, kad jungtukas „ir“ visada reiškia sujungiamąjį sakinį; iš tikrųjų „ir“ puikiai jungia ir dvi vienarūšes sakinio dalis viename vientisiniame sakinyje, ir du vienarūšius šalutinius dėmenis prijungiamajame. Trečioji – skaičiuoti kablelius, o ne centrus: kablelis sakinyje gali atsirasti dėl kreipinio, įterpinio, išplėstinio pažyminio ar vienarūšių dalių ir su sakinio rūšimi neturėti nieko bendra.
Verta žinoti ir tai, kad ne kiekvienas jungiamasis žodis daro sakinį taisyklingą. Gramatikoje atskirai pažymima, kad šalutiniai dėmenys, kurie turi jungiamąjį žodį, bet neparodo atitinkamo santykio, prijungiamųjų sakinių sistemai nepriklauso ir laikomi nenorminiais. Tokie yra sakiniai „Jeigu vakar lijo, tai šiandien šąla“ ar „Du medžiotojai medžioja miškuose, kai vienas iš jų sukniumba“ – juose „jeigu“ nereiškia sąlygos, o „kai“ nereiškia laiko. Mokiniui tai svarbus signalas: jei įvardijus šalutinio dėmens rūšį klausimas niekaip netinka, dažniausiai problema ne nagrinėjime, o pačiame sakinyje, ir jį reikia perrašyti.
Ko reikalauja bendroji programa
Sakinių rūšys nėra vienos pamokos tema – programa prie jų grįžta kasmet nuo trečios iki dešimtos klasės, kaskart pridėdama po sluoksnį. Toliau pateiktas kiekvienos klasės turinys pagal lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos dalį „Sintaksė ir skyryba“. Jei vaikui sunku dešimtoje klasėje, spragos beveik visada yra kurioje nors iš ankstesnių eilučių, o ne pačiuose mišriuosiuose sakiniuose.
| Klasė | Ko mokomasi apie sakinių rūšis |
|---|---|
| 3–4 klasė | Supažindinama su sudėtinių sakinių vartojimu, mokomasi juos vartoti savo tekstuose |
| 5 klasė | Mokomasi atpažinti sudėtinius sakinius ir rašyti kablelį prieš „o“, „bet“, „tačiau“, „kad“, „kuris“, „kuri“, „kur“, „kada“, „kai“, „nes“ |
| 6 klasė | Savarankiškai atpažįstami vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai; susipažįstama su sujungiamaisiais ir prijungiamaisiais jungtukais ir būdingiausiais jų skyrybos atvejais |
| 7 klasė | Gilinamas prijungiamųjų sakinių atskyrimas ir išskyrimas; kableliu skiriami nesudėtingo bejungtukio sakinio dėmenys |
| 8 klasė | Vientisinių sakinių rūšys: išplėstiniai ir neišplėstiniai, asmeniniai ir beasmeniai, nepilnieji |
| 9 (I gimn.) klasė | Visa sudėtinio sakinio sistema: jungtukiniai ir bejungtukiai, sujungiamieji ir prijungiamieji, pagrindinis ir šalutinis dėmuo, šalutinių rūšys ir laipsniai, bejungtukių skyryba kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ir dvitaškiu |
| 10 (II gimn.) klasė | Mišrieji sudėtiniai sakiniai, jų dėmenų jungimo būdai ir skyryba; kartojamas viso sakinio sintaksinis nagrinėjimas |
Dešimtoje klasėje ši medžiaga kartojama kaip tik tada, kai mokinys jau turėtų mokėti viską iš ankstesnių klasių, ir tas kartojimas sutampa su pasiruošimu pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui. Kaip pasiruošti be skubėjimo, aprašėme straipsnyje apie PUPP pasiruošimą dešimtoje klasėje.
Kaip padėti vaikui namuose
Veiksmingiausia namų užduotis yra ne teorijos kartojimas, o nagrinėjimas balsu. Paimkite bet kurią pastraipą iš knygos, kurią vaikas šiaip skaitytų, ir prašykite kiekviename sakinyje pirmiausia garsiai įvardyti predikatinius centrus, o tik paskui – rūšį. Svarbu, kad tvarka būtų būtent tokia: mokiniai, kurie pradeda nuo jungtuko, labai greitai pradeda spėlioti, o tie, kurie pradeda nuo centrų, apsirinka retai. Penkios minutės kas antrą dieną per porą savaičių duoda daugiau nei vienas ilgas kartojimas prieš kontrolinį.
Antras pratimas – perrašymas. Paprašykite tą pačią mintį užrašyti trimis būdais: sujungiamuoju sakiniu, prijungiamuoju ir bejungtukiu. Iš „Lijo. Likome namie“ gimsta „Lijo, todėl likome namie“, „Kadangi lijo, likome namie“ ir „Lijo – likome namie“. Vaikas iš karto pamato, kad rūšis nėra savavališka etiketė: pasirinkus kitą jungtį, pasikeičia ir skyrybos ženklas, ir sakinio skambesys. Tas pats pratimas tiesiogiai praverčia rašiniuose, nes išmoko kaitalioti sakinių sandarą, o ne rašyti dešimt vienodų sakinių iš eilės. Kuo skiriasi patys jungtukai, kuriuos čia renkamės, rašėme straipsnyje apie jungtuką.
Trečias dalykas – klaidų sąrašas. Jei vaikas neišskyrė įsiterpusio šalutinio dėmens antruoju kableliu arba sudėtiniu sakiniu palaikė vienarūšius tarinius, užsirašykite tą patį jo sakinį taisyklingą ir šalia viena eilute taisyklę. Su savo paties klaida susieta taisyklė įsimenama nepalyginti geriau nei bendras apibrėžimas.
Jei painiava kartojasi nuolat ir po paaiškinimų, problema paprastai yra ne sakinių rūšyse, o anksčiau – įprotyje sakinį nagrinėti pagal žodžių išvaizdą, o ne pagal jų ryšius. Tokiu atveju gali padėti lietuvių kalbos korepetitorius. Edtalk korepetitorių sąraše yra mokytojų, dirbančių su devintokais ir dešimtokais; visi veda nuotolines pamokas, dalis – ir gyvas.





