Šio straipsnio iliustracijoje – šaukštas ir šakutė. Abu išdrožti iš to paties medžio, guli greta ir skirti tam pačiam darbui, tačiau lietuviškai šaukštas yra vyriškosios giminės, o šakutė – moteriškosios. Daiktai lyties neturi, o jų pavadinimai, daiktavardžiai, giminę turi visada. Su šia ir kitomis daiktavardžio savybėmis vaikas susiduria jau pradinėse klasėse, o penktoje klasėje aiškinasi, kas yra giminė, skaičius ir linksnis.
Daiktavardžio mokomasi nuo pirmųjų mokyklos metų, todėl jis atrodo paprasčiausia kalbos dalis. Vis dėlto jis pasitaiko ir dešimtokų egzamine. Per 2026 metų pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP) mokiniams buvo pateiktas toks sakinys: „Dabartinis pasaulis su visomis savo vilionėmis stipriau pažadina žmogaus širdyje nesibaigiančius troškimus.“ Reikėjo nustatyti, kokia kalbos dalis yra žodis „troškimus“ ir kuo jis eina sakinyje. Tarp atsakymų variantų buvo ir „bendrinis daiktavardis“, ir „tikrinis daiktavardis“. Pagal Nacionalinės švietimo agentūros patvirtintą vertinimo instrukciją teisingi atsakymai – bendrinis daiktavardis ir papildinys. Troškimo neįmanoma paliesti, todėl mokinys, kuris daiktavardžius atpažįsta tik kaip daiktų pavadinimus, čia galėtų suklysti. Pačią užduotį galima atsiversti NŠA testų sistemoje BETA.
Šiame straipsnyje paaiškinsime, kas yra daiktavardis ir kaip jį atpažinti, kuo skiriasi bendriniai ir tikriniai, konkretieji ir abstraktieji daiktavardžiai, kaip nustatyti giminę ir skaičių, kas yra bendrosios giminės ir sangrąžiniai daiktavardžiai. Pabaigoje rasite morfologinio nagrinėjimo pavyzdį ir apžvalgą, ko kurioje klasėje mokomasi. Remiamės 2024 metais išleista „Praktine bendrinės lietuvių kalbos gramatika“, kuriai pritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), VLKK patvirtintomis rašybos taisyklėmis ir jos konsultacijomis, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros bendrąja programa. Dalis pavyzdžių paimta iš šių šaltinių, kiti sukurti šiam straipsniui.
Kas yra daiktavardis
Gramatikoje daiktavardis apibūdinamas kaip savarankiška kalbos dalis: tai žodžiai, kuriais pavadinami daiktai, reiškiniai, veiksmai ir ypatybės ir kurie turi savo giminę, skaičių ir linksnį. Pats terminas sudarytas iš žodžių „daiktas“ ir „vardas“, todėl jį lengva įsiminti. Tik reikia žinoti, kad „daiktas“ gramatikoje reiškia gerokai daugiau nei tai, ką galima paimti į rankas.
Daiktavardžiais pavadiname žmones (mokytoja, brolis), gyvūnus (katė, ežys), augalus ir daiktus (ąžuolas, kėdė), vietas (miestas, Kaunas), gamtos reiškinius (pūga, rūkas), veiksmus (bėgimas, skaitymas), jausmus ir ypatybes (ilgesys, drąsa, gerumas). Juos vienija ne reikšmė, o tai, kaip šie žodžiai elgiasi kalboje.
Daiktavardis turi tris gramatinius požymius: giminę, skaičių ir linksnį. Pirma, jis turi giminę – vyriškąją arba moteriškąją. Antra, dauguma daiktavardžių kaitomi skaičiais: draugė – draugės (bet pienas turi tik vienaskaitą, o durys – tik daugiskaitą). Trečia, dauguma jų kaitomi linksniais: draugė, draugės, draugei, draugę ir t. t. Nelinksniuojamieji daiktavardžiai, pavyzdžiui, taksi, linksniais nekaitomi. O giminę daiktavardis turi, bet ja nekaitomas. Tuo jis ir skiriasi nuo būdvardžio, kuris prisitaiko prie daiktavardžio: geras šaukštas, bet gera šakutė.
Kaip atpažinti daiktavardį, kai klausimo „kas?“ neužtenka
Pradinėse klasėse kalbos dalys atpažįstamos pagal klausimus. Bendrojoje programoje net nurodyta, kad slenkstinio lygio trečiokas ar ketvirtokas daiktavardį ir veiksmažodį skiria tada, kai jam pateikiami šių kalbos dalių klausimai. Su daiktais šis būdas tinka puikiai: kas guli ant stalo? – šaukštas. Tačiau į klausimą „kas?“ atsako ir įvardžiai (jis, kažkas), o kai kurie daiktavardžiai iš pirmo žvilgsnio visai neatrodo kaip daiktavardžiai, nes nieko apčiuopiamo nereiškia: rytas, bėgimas, gerumas, troškimas. Būtent toks žodis pateko ir į minėtą PUPP užduotį.
Patikimiau pasitikrinti dviem būdais. Pirmasis – prieš žodį pastatyti „tas“ arba „ta“: tas rytas, tas bėgimas, ta drąsa. Veiksmažodis (bėgti) ar prieveiksmis (greitai) su šiais žodeliais nesijungia. Antrasis – pakeisti žodžio formą. Daiktavardis kaitomas linksniais ir skaičiais (bėgimas, bėgimo, bėgimai), bet giminė visose formose lieka ta pati. Būdvardis elgiasi kitaip: jis keičia giminę pagal daiktavardį, todėl sakome greitas bėgimas, bet greita kelionė.
Naudinga parodyti ir tai, kad iš tos pačios šaknies daromi skirtingų kalbos dalių žodžiai: trokšti yra veiksmažodis, troškimas – daiktavardis, trokštantis – dalyvis. Tokia grandinė padeda suprasti, kad kalbos dalis atpažįstama ne vien iš reikšmės, bet ir iš žodžio formos. Apie tai, kodėl tas pats žodis vienu metu būna ir kalbos dalis, ir sakinio dalis, plačiau rašėme straipsnyje apie kalbos dalis ir sakinio dalis.
Bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai
Pagal reikšmę daiktavardžiai pirmiausia skirstomi į bendrinius ir tikrinius. Bendriniai pavadina daiktus ar dalykus apibendrintai: kėdė, upė, šuo, šventė. Tikriniai įvardija atskirą objektą ar individą: Ugnė, Saulius, Nemunas, Kuršių nerija, Velykos, „Žalgiris“. Žodis „upė“ tinka bet kuriai upei, o „Nemunas“ – tik vienai. Gramatikoje dar pabrėžiama, kad tikrinis daiktavardis neišreiškia sąvokos: iš vardo „Saulius“ nesužinosime, koks tai žmogus.
Pagrindinė rašybos taisyklė paprasta: tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide. Sunkumų kyla tada, kai pavadinimą sudaro keli žodžiai, kai tas pats žodis gali būti ir tikrinis, ir bendrinis arba kai iš tikrinio žodžio padaromas naujas žodis. VLKK patvirtintose rašybos taisyklėse tokių atvejų aptarta daug. Lentelėje – keli, kurių prireikia ir mokykloje, ir rašant sveikinimą.
| Atvejis | Kaip rašoma | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Žmonių vardai, pavardės ir prievardžiai | Didžiąja raide rašomas kiekvienas vardo, pavardės ar prievardžio žodis. | Ugnė Jonaitytė, Vytautas Didysis |
| Naminių gyvūnų vardai | Didžiąja raide. Mažąja – kai žodis reiškia ne vardą, o gyvūno išvaizdą ar būdą. | šuo Sargis, katė Murkė; Koks gražus rainis! |
| Geografiniai pavadinimai su gimininiu žodžiu | Tikriniai žodžiai didžiąja raide, gimininis žodis (kalnas, gatvė, jūra) – mažąja. | Trijų Kryžių kalnas, Geležinio Vilko gatvė, Baltijos jūra |
| Šventės | Visi šventės vardo žodžiai didžiąja raide. Jei pavadinime yra žodis diena ar šventė, didžiąja rašomas pirmasis žodis ir kiti tikriniai žodžiai. | Kalėdos, Užgavėnės, Naujieji Metai, Vasario 16-oji; Motinos diena, Tautos šventė |
| Organizacijų ir komandų simboliniai pavadinimai | Kabutėse, pirmasis žodis didžiąja raide, gimininis žodis prieš kabutes – mažąja. | krepšinio klubas „Žalgiris“, leidykla „Šviesa“ |
| Gyventojų ir tautybių pavadinimai | Mažąja raide, nors padaryti iš tikrinių žodžių. | lietuvis, latvė, kaunietis, amerikietė |
| Pasaulio šalys | Mažąja raide. Didžiąja – tik tada, kai įeina į tikrinį pavadinimą. | paukščiai skrenda į pietus; Rytų Lietuva, Šiaurės Afrika |
| Augalų ir gyvūnų rūšys | Mažąja raide, net jei pavadinimą sudaro keli žodžiai. Didžiąja rašomi tik į pavadinimą įeinantys tikriniai žodžiai: Granto gazelė. | baltasis gandras, paprastoji voverė, raudonasis klevas |
Prieš šventes verta žinoti dar vieną smulkmeną. Šventės pavadinime Naujieji Metai abu žodžiai rašomi didžiąja raide, nes antrasis žodis čia vartojamas ne įprasta reikšme. VLKK konsultacijoje paaiškinta, kad šventės ir naujai prasidedančių metų reikšmės dažnai susipina, todėl nė vienas iš dviejų variantų – Naujieji Metai ar Naujieji metai – nelaikomas klaida.
Riba tarp bendrinių ir tikrinių žodžių nėra nepajudinama. Tikrinis vardas gali virsti bendriniu žodžiu: elektros srovės stiprio vienetas amperas pavadintas mokslininko pavarde, o donkichotas – literatūros veikėjo vardas, tapęs bendriniu žodžiu. Būna ir atvirkščiai: bendrinis žodis tampa vardo dalimi, kaip Vytauto Didžiojo prievardyje.
Su tikriniais daiktavardžiais vaikai susipažįsta labai anksti. Pagal bendrąją programą jau pirmoje ir antroje klasėje mokomasi atpažinti žmonių vardus ir pavardes, gyvūnų vardus ir vietovardžius, nors terminas „tikrinis daiktavardis“ dar nevartojamas. Penktoje klasėje prie to grįžtama: kartojama tikrinių daiktavardžių rašyba, nagrinėjami sudėtiniai pavadinimai ir kabutės, įtvirtinama valstybių ir tautybių pavadinimų rašyba.
Konkretieji ir abstraktieji daiktavardžiai
Bendriniai daiktavardžiai dar skirstomi į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius. Konkretieji pavadina žmones, gyvūnus, daiktus ir vietas: sesuo, šuo, kėdė, namas. Abstraktieji pavadina tai, ko negalima pamatyti ar paliesti kaip atskiro daikto: jausmus, ypatybes, būsenas, veiksmus ir idėjas. Gramatikoje kaip pavyzdžiai pateikiami grožis, tikėjimas, aptarnavimas, dvasia, o kasdienėje kalboje jų rasime dar daugiau: meilė, drąsa, draugystė, nuobodulys.
Abstrakčiuosius daiktavardžius dažnai išduoda priesaga. Iš veiksmažodžių padaryti veiksmų pavadinimai dažniausiai turi priesagą -imas ar -ymas (trokšti – troškimas, skaityti – skaitymas), nors būna ir kitų priesagų (kurti – kūryba). Iš būdvardžių daromi ypatybių pavadinimai su -umas (gražus – gražumas), -ybė (nepriklausomas – nepriklausomybė) ar -ystė (jaunas – jaunystė).
Daugelis abstrakčiųjų daiktavardžių vartojami tik vienaskaita (meilė, drąsa, gerumas), bet kai kurie įgyja ir daugiskaitą. Gramatikoje paaiškinta, kad abstraktusis daiktavardis kartais sukonkretėja ir ima reikšti atskirus atvejus, o daugiskaita gali pabrėžti intensyvumą: skausmas – kūno skausmai. PUPP sakinio troškimai – kaip tik toks atvejis, nes troškimų gali būti daug ir skirtingų. Ribinių atvejų pasitaiko, todėl mokykloje svarbiausia, kad vaikas suprastų principą ir mokėtų paaiškinti savo atsakymą, o ne įsimintų sąrašą. Pagal bendrąją programą bendriniai ir tikriniai, konkretieji ir abstraktieji daiktavardžiai nuodugniau nagrinėjami penktoje klasėje.
Daiktavardžio giminė ir kaip ją nustatyti
Lietuvių kalbos daiktavardžiai turi dvi gimines: vyriškąją ir moteriškąją. Bevardė giminė yra tik kai kurių kitų kalbos dalių formose, pavyzdžiui, būdvardžio (gražu, šalta) ar dalyvio (matyta), o daiktavardžiai jos neturi. Daugumos daiktavardžių giminė pastovi: šaukštas visada bus vyriškosios giminės, o šakutė – moteriškosios.
Giminę lengviausia nustatyti pridėjus būdvardį arba žodelį „tas“, „ta“: didelis šaukštas, didelė šakutė; tas dantis, ta širdis. Toks patikrinimas patikimesnis už galūnę, nes galūnė giminę parodo ne visada.
Gramatikoje skiriama motyvuota ir nemotyvuota giminė. Žmonių ir gerai pažįstamų gyvūnų pavadinimų giminė dažniausiai sutampa su lytimi: vyras ir moteris, tėtis ir mama, katinas ir katė. Daiktų ir daugelio gyvūnų pavadinimų giminė su lytimi nesusijusi. Ežeras yra vyriškosios giminės, upė – moteriškosios. Jokios prasmės už to ieškoti nereikia. Žodis kiškis yra vyriškosios giminės, o voverė – moteriškosios, nors miške gyvena ir kiškių patelių, ir voverių patinų.
Galūnė dažnai padeda, bet aklai ja pasikliauti negalima. Žodžiai, kurių vienaskaitos vardininkas baigiasi -as, -ias, -ys, -us ar -ius, paprastai yra vyriškosios giminės (namas, kelias, arklys, sūnus, karalius), o besibaigiantys -a, -ia ar -ė – moteriškosios (knyga, viešnia, gėlė). Tačiau dėdė ir tėtė yra vyriškosios giminės, nors baigiasi -ė. Galūnė -is giminės visai neišduoda: brolis ir dantis yra vyriškosios, o širdis ir viltis – moteriškosios giminės. Panašiai yra su -uo: šuo ir vanduo yra vyriškosios giminės, o sesuo – moteriškosios. Kaip giminė siejasi su linksniuotėmis, parodyta lentelėje skyriuje apie linksnius.
Asmenų pavadinimai pagal profesiją ar pareigas dažniausiai turi poras: mokytojas ir mokytoja, vadovas ir vadovė. Kai kalbama apie mišrią grupę, vartojama vyriškosios giminės daugiskaita: dvi mokytojos ir vienas mokytojas kartu yra trys mokytojai. Gramatikoje sakoma, kad vyriškoji giminė čia vartojama apibendrintai. Jei norima pabrėžti abi gimines, jas galima ir išvardyti: mokytojos ir mokytojai.
Atskiro dėmesio verti nelinksniuojamieji daiktavardžiai. Tai dažniausiai kitų kalbų žodžiai, kurių galūnė nesikeičia, todėl jų giminė matyti tik iš derinamų žodžių. Pagal gramatiką vyriškosios giminės paprastai būna žodžiai, kurie baigiasi -i, -o ar -u: greitas taksi, naujas kazino, įdomus interviu. Žodžiai, kurių gale kirčiuota -ė, paprastai yra moteriškosios giminės: erdvi fojė, nauja esė. Kai toks žodis pavadina žmogų, giminę lemia jo lytis: naujasis atašė, bet naujoji atašė. Su nelinksniuojamaisiais daiktavardžiais pagal bendrąją programą susipažįstama šeštoje klasėje.
Bendrosios giminės daiktavardžiai
Yra grupė daiktavardžių, kuriais galima pavadinti tiek vyrą, tiek moterį. Su jais derinami žodžiai keičiasi pagal tai, apie ką kalbama: tas neklaužada ir ta neklaužada, toks padauža ir tokia padauža. Tokie žodžiai vadinami bendrosios giminės daiktavardžiais. Dauguma jų nusako žmogų pagal neigiamą savybę: valkata, kvaiša, nevala, garbėtroška. Daugelis jų baigiasi -a, rečiau -ė, pavyzdžiui, mėmė.
Bendrosios giminės gali būti ir neutralus žodis, pavyzdžiui, giminė, kai reiškia giminaitį ar giminaitę. VLKK nurodo, kad taisyklinga sakyti ir susirinko artimi giminės, ir susirinko artimos giminės, o apie moterį – ji mano artima giminė. Bendrosios giminės yra ir žodžiai su priesaga -eiva, turintys menkinamąją reikšmę: puošeiva, rašeiva, skundeiva.
Svarbu žinoti, kad bendroji giminė nėra trečioji giminė ir tuo labiau ne bevardė. „Praktinėje bendrinės lietuvių kalbos gramatikoje“ pabrėžiama, kad šie žodžiai atskiros giminės nesudaro: jų giminė reiškiama sintaksiškai, tai yra derinamais žodžiais. Todėl, nagrinėjant tokį žodį sakinyje, galima nurodyti, kad jis bendrosios giminės, ir pagal derinamus žodžius pasakyti, kurios giminės jis yra būtent čia. Pavyzdžiui, sakinyje „Ji tokia neklaužada“ žodis „neklaužada“ yra moteriškosios giminės.
Daiktavardžio skaičius: vienaskaitiniai ir daugiskaitiniai daiktavardžiai
Dauguma daiktavardžių turi abi skaičiaus formas – vienaskaitą ir daugiskaitą: draugė – draugės, upė – upės, šuo – šunys. Nemaža dalis žodžių vis dėlto turi tik vieną iš jų. Tokie žodžiai vadinami skaičiais nekaitomais daiktavardžiais: vienaskaitiniais, jei vartojama tik vienaskaita, ir daugiskaitiniais, jei tik daugiskaita. Pagal bendrąją programą juos atpažinti ir taisyklingai vartoti mokomasi penktoje klasėje.
Kuriai grupei priklauso žodis, dažniausiai lemia jo reikšmė. Dauguma medžiagų, abstrakčiųjų dalykų, ligų pavadinimų ir tikrinių daiktavardžių vartojami tik vienaskaita, tačiau dalis jų turi tik daugiskaitą: miltai, dujos, tymai, Trakai. Tarp daugiskaitinių yra ir neskaičiuojamų dalykų, ir tokių, kuriuos galima suskaičiuoti, nors vienaskaitos jie neturi. Lentelėje – pagrindinės grupės.
| Grupė | Pavyzdžiai | Kaip nurodomas kiekis |
|---|---|---|
| Vienaskaitiniai | meilė, draugystė, gerumas; pienas, vanduo, auksas, druska; visuomenė, studentija; gripas, kosulys; Lietuva, Nemunas | Mato vienetais ar kiekio žodžiais: litras pieno, šaukštelis druskos, daug kantrybės |
| Daugiskaitiniai, kurių neskaičiuojame | lėšos, pajamos; miltai, klijai, dujos, dažai; tymai, vėjaraupiai; rytai, vakarai, pietūs; Trakai, Kėdainiai | Taip pat mato vienetais ar kiekio žodžiais: stiklinė miltų, daug lėšų |
| Daugiskaitiniai, kuriuos galima suskaičiuoti | akiniai, marškiniai, kelnės, žirklės, durys, sūpuoklės; varžybos, rungtynės, vestuvės; metai, atostogos, Kalėdos | Dauginiais skaitvardžiais: dveji marškiniai, trejos varžybos, ketveri metai |
Įdomu, kad trys pasaulio šalys turi tik daugiskaitą – rytai, vakarai ir pietūs, o šiaurė vartojama tik vienaskaita. Kai daugiskaitinis daiktavardis reiškia vieną dalyką, galima sakyti ir vienos varžybos, ir vienerios varžybos. Abu variantai taisyklingi, nors gramatikoje pirmenybė teikiama pirmajam.
Su daugiskaitiniais daiktavardžiais susiję dauginiai skaitvardžiai: sakome ne du metai, o dveji metai. Šią taisyklę tikrino ir 2026 metų aštuntokų nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas (NMPP): reikėjo pasirinkti, kaip taisyklingai pasakyti – jis mokėsi tris metus ar trejus metus. Taisyklingas antrasis variantas. Daugiau apie tai rašėme straipsnyje apie skaitvardį.
Kartais vienaskaita ir daugiskaita yra beveik skirtingi žodžiai. Namas yra pastatas, o namai gali reikšti ir gyvenamąją vietą, ir šeimą. Ledas yra sušalęs vanduo, o ledai – ir desertas. Metas reiškia laiką apskritai, o metai – dvylika mėnesių. Medžiagų pavadinimai daugiskaitą įgyja, kai kalbama apie rūšis: geriame vandenį, bet parduotuvėje rasime įvairių mineralinių vandenų. Daugiskaitą gauna ir pavardės, kai kalbama apie šeimą ar giminę: Radvilai, nors ne klaida ir Radvilos.
Linksniai ir penkios linksniuotės
Daiktavardis kaitomas linksniais. Lietuvių kalboje jų skiriami septyni: vardininkas (kas?), kilmininkas (ko?), naudininkas (kam?), galininkas (ką?), įnagininkas (kuo?), vietininkas (kur? kame?) ir šauksmininkas. Šauksmininkas ypatingas: juo kreipiamasi, o sakinio dalimi jis neina. Išsami lentelė su visų linksnių galūnėmis pateikta straipsnyje „Linksniai: lentelė su klausimais, galūnėmis ir penkiomis linksniuotėmis“.
Pagal tai, kaip daiktavardžiai linksniuojami, jie skirstomi į penkias linksniuotes. Mokykloje linksniuotę patogu nustatyti iš dviejų formų – vienaskaitos vardininko ir kilmininko. Lentelėje prie kiekvienos linksniuotės nurodyta ir giminė. Iš lentelės matyti, kad linksniuotė giminės nelemia: trečiojoje ir penktojoje linksniuotėse yra abiejų giminių žodžių, o antrojoje greta moteriškosios giminės žodžių pasitaiko ir dėdė.
| Linksniuotė | Vardininkas ir kilmininkas | Pavyzdžiai | Giminė |
|---|---|---|---|
| I | -as, -ias, -is, -ys; kilmininkas -o, -io | vyras – vyro, kelias – kelio, brolis – brolio, arklys – arklio | Vyriškoji |
| II | -a, -ia, -ė, -i; kilmininkas -os, -ios, -ės | mama – mamos, viešnia – viešnios, gėlė – gėlės, marti – marčios | Dažniausiai moteriškoji, bet dėdė ir tėtė – vyriškosios |
| III | -is; kilmininkas -ies | širdis – širdies, viltis – vilties, dantis – danties, žvėris – žvėries | Abi: širdis, viltis – moteriškosios; dantis, žvėris – vyriškosios |
| IV | -us, -ius; kilmininkas -aus, -iaus | sūnus – sūnaus, karalius – karaliaus | Vyriškoji |
| V | -uo, -ė; kilmininkas -ens, -ers | akmuo – akmens, vanduo – vandens, sesuo – sesers, duktė – dukters | Abi: akmuo, vanduo – vyriškosios; sesuo, duktė – moteriškosios |
Pirmosios ir trečiosios linksniuotės žodžiai gali turėti tą pačią galūnę -is, todėl juos atskirti padeda kilmininkas: brolis – brolio (I linksniuotė), bet širdis – širdies (III linksniuotė). Kai kurie žodžiai linksniuojami savaip. Pavyzdžiui, žmogus vienaskaitoje linksniuojamas kaip ketvirtosios linksniuotės žodžiai (žmogaus, žmogui), o jo daugiskaita žmonės – kaip antrosios linksniuotės žodžiai su -ė.
Linksniuojant pasitaiko ir gretutinių formų. Šalia kilmininko vandens kartais vartojama forma vandenio, tačiau oficialiojoje kalboje ir terminuose rekomenduojama senoji: vandens molekulė. Šnekamojoje kalboje dažnai trumpinamos ilgesnių žodžių formos (traukiny, Vilniuj, vaikam), o rašto darbuose saugiau rinktis nesutrumpintas formas: traukinyje, Vilniuje, vaikams.
Šauksmininko prireikia kreipiantis. Jo galūnėms galioja viena naudinga taisyklė. Pirmosios linksniuotės vardų ir pavardžių su -as šauksmininkas baigiasi -ai (Tomai, Petrai, Kazlauskai), o bendrinių žodžių – -e (drauge, kaimyne).
Sangrąžiniai daiktavardžiai: mokymasis, mokymosi, mokymąsi
Iš sangrąžinių veiksmažodžių (mokytis, kreiptis, keistis) padaryti daiktavardžiai dažnai išlaiko sangrąžos dalelytę -si: mokymasis, kreipimasis, keitimasis. Tokie žodžiai vadinami sangrąžiniais daiktavardžiais. Pagal bendrąją programą jų reikšmė ir rašyba nagrinėjamos šeštoje klasėje.
Kai veiksmažodis neturi priešdėlio, dalelytė -si atsiduria žodžio gale. Gramatikoje paaiškinta, kad tokie daiktavardžiai linksniuojami kaip pirmosios linksniuotės žodžiai su -as, tik po galūnės dar pridedama -si. Taip gaunamos lentelėje pateiktos formos.
| Linksnis | Forma | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Vardininkas (kas?) | mokymasis | Mokymasis vyksta nuotoliniu būdu. |
| Kilmininkas (ko?) | mokymosi | Jam trūksta mokymosi įgūdžių. |
| Naudininkas (kam?) | mokymuisi | Skiriame laiko mokymuisi. |
| Galininkas (ką?) | mokymąsi | Jis pradėjo mokymąsi universitete. |
| Įnagininkas (kuo?) | mokymusi | Ji domisi mokymusi užsienyje. |
| Vietininkas (kur? kame?) | mokymesi | Mokymesi svarbu nuoseklumas. |
Rašant svarbiausia nepamiršti galininko nosinės. Rašybos taisyklėse atskirai pabrėžta, kad dalelytė -si galūnės rašybos nekeičia, todėl rašoma mokymąsi, kreipimąsi, rengimąsi – su ą, kaip ir paprasto žodžio galininke (namą). Tas pats daugiskaitos kilmininke: mokymųsi, kreipimųsi.
Kai veiksmažodis turi priešdėlį, dalelytė -si atsiduria tarp priešdėlio ir šaknies: susitikti – susitikimas, apsirengti – apsirengimas, išsilavinti – išsilavinimas. Tokie daiktavardžiai linksniuojami kaip įprasti žodžiai: susitikimo, susitikimą, susitikimu.
Mažybiniai ir kiti priesaginiai daiktavardžiai
Dauguma lietuvių kalbos daiktavardžių padaryti iš kitų žodžių, daugiausia su priesagomis. Gramatikoje rašoma, kad bendrinėje kalboje įprasti daugiau kaip 300 lietuviškų priesagų vediniai. Visų jų mokytis nereikia, tačiau pagrindinės grupės padeda suprasti ir nežinomą žodį, ir jo rašybą. Kaip žodyje rasti priesagą, šaknį ir galūnę, aiškinome straipsnyje apie žodžio dalis.
Mažybinių daiktavardžių galima padaryti kone iš kiekvieno daiktavardžio. Daugiausia jų daroma su priesagomis -elis, -elė ir -ėlis, -ėlė. Joms gramatikoje pateikiama aiški taisyklė. Su -elis, -elė mažybiniai daromi iš dviskiemenių daiktavardžių (namas – namelis, knyga – knygelė, lapas – lapelis), o su -ėlis, -ėlė – iš ilgesnių (angelas – angelėlis, rūpestis – rūpestėlis, šiluma – šilumėlė). Patikimiau skiemenis skaičiuoti ne vardininke, o kamiene, kuris gerai matyti kilmininke: piemuo, piemens – piemenėlis, bet šuo, šuns – šunelis.
Bendrinėje kalboje mažybiniams daryti vartojama 16 priesagų, todėl tas pats žodis gali turėti kelis variantus: eglaitė, eglelė, eglytė, eglutė, eglužė. Be jau minėtų, dažnos priesagos -ukas, -utis ir -utė, -aitis ir -aitė, -ytis ir -ytė, -ulė, -užis ir -užė: berniukas, karvutė, ąžuolaitis, brolytis, sesulė, draugužis. Prieš -ukas dažniausiai rašomas minkštumo ženklas i (berniukas, ančiukas, angeliukas), tačiau yra ir žodžių be jo: akmenukas, dantukas.
Kitos dažnos daiktavardžių grupės ir jų priesagos surinktos lentelėje.
| Ką pavadina | Priesagos | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Veiksmus | -imas, -ymas, -yba | skaitymas, troškimas, kūryba |
| Ypatybes | -umas, -ybė, -ystė, -atvė | gražumas, nepriklausomybė, jaunystė, senatvė |
| Veikėjus ir profesijas | -tojas, -ėjas, -ininkas (moteriškosios giminės -toja, -ėja, -ininkė) | mokytojas, kūrėjas, darbininkė |
| Žmones pagal kilmę ar gyvenamąją vietą | -ietis, -iškis (-ietė, -iškė) | kaunietis, šiaulietė, kaimietis, alytiškis |
| Vietas | -ynas, -ynė, -inė, -ykla | ąžuolynas, knygynas, akmenynė, piniginė, ligoninė, gydykla |
| Kuopą, visumą | -ija, -uomenė, -imas | draugija, žmonija, kariuomenė, jaunimas |
Dešimtoje klasėje prie priesagų grįžtama dar kartą: bendrojoje programoje numatyta mokytis taisyklingai vartoti daiktavardžius su priesagomis -iškis, -ietis, -ėjas, -tojas. Priesagos padeda ir rašybai. Rašybos taisyklėse nurodyta, kad veiksmažodinių daiktavardžių su balse prasidedančia priesaga šaknyje paprastai rašoma tokia pati balsė kaip veiksmažodžio būtajame kartiniame laike: kūrėjas, nes kūrė; siuvykla, nes siuvo; gynimas, nes gynė.
Daiktavardis sakinyje
Sakinyje daiktavardis gali eiti beveik bet kuria sakinio dalimi, o kuria – dažnai išduoda jo linksnis. Vardininkas paprastai būna veiksnys, galininkas ir kilmininkas dažnai eina papildiniu, vietininkas – vietos aplinkybe, o kilmininkas, kai atsako į klausimą „kieno?“, eina pažyminiu. Daiktavardis gali būti ir tarinio dalis (Jis – mokytojas). Šauksmininku išreikštas kreipinys sakinio dalimi nelaikomas.
Pažiūrėkime į tą patį PUPP sakinį. Žodis „pasaulis“ atsako į klausimą „kas pažadina?“, todėl yra veiksnys. „Žmogaus“ atsako į klausimą „kieno širdyje?“ ir eina pažyminiu. „Širdyje“ nurodo vietą, todėl yra vietos aplinkybė. „Troškimus“ atsako į klausimą „ką pažadina?“ ir, kaip nurodyta vertinimo instrukcijoje, eina papildiniu. Taigi tame pačiame sakinyje daiktavardžiai eina net keturiomis skirtingomis sakinio dalimis.
Bendrojoje programoje šeštai klasei numatyta nagrinėti daiktavardžių linksnių sintaksines funkcijas ir mokytis taisyklingai vartoti, pavyzdžiui, dalies kilmininką (atnešk vandens), laiko galininką (visą dieną), tikslo naudininką (taupome kelionei) ir tikslo kilmininką (eisime grybų). Kaip linksnį lemia žodis, nuo kurio daiktavardis priklauso, plačiau paaiškinta straipsnyje apie tai, kaip nustatyti linksnį.
Daiktavardžio morfologinis nagrinėjimas
Morfologinis nagrinėjimas – tai užduotis nurodyti visus žodžio gramatinius požymius. Nagrinėjimo tvarka gali šiek tiek skirtis, bet daiktavardžio požymiai lieka tie patys: kalbos dalis, pradinė forma, grupė pagal reikšmę (bendrinis ar tikrinis, konkretusis ar abstraktusis), giminė, skaičius, linksnis, linksniuotė ir sakinio dalis. Vyresnėse klasėse dar gali būti prašoma nurodyti, iš ko žodis padarytas, ir kirčiuotę.
Pradinė daiktavardžio forma yra vienaskaitos vardininkas (troškimas, širdis), o daugiskaitinių daiktavardžių – daugiskaitos vardininkas (durys, metai). Lentelėje išnagrinėti du daiktavardžiai iš to paties PUPP sakinio.
| Požymis | žmogaus | troškimus |
|---|---|---|
| Kalbos dalis | daiktavardis | daiktavardis |
| Pradinė forma | žmogus | troškimas |
| Bendrinis ar tikrinis | bendrinis | bendrinis |
| Konkretusis ar abstraktusis | konkretusis | abstraktusis |
| Giminė | vyriškoji | vyriškoji |
| Skaičius | vienaskaita | daugiskaita |
| Linksnis | kilmininkas (kieno?) | galininkas (ką?) |
| Linksniuotė | IV (daugiskaita žmonės linksniuojama kaip II linksniuotės žodžiai) | I |
| Sakinio dalis | pažyminys | papildinys |
Žodis „troškimas“ padarytas iš veiksmažodžio trokšti su priesaga -imas, todėl tai veiksmo pavadinimas ir abstraktusis daiktavardis. Jei kyla abejonių dėl linksniuotės, padeda kilmininkas: troškimo – pirmoji linksniuotė, žmogaus – ketvirtoji.
Kurioje klasėje mokomasi daiktavardžio
Daiktavardžio mokomasi ne iš karto, o po truputį: kiekviena pakopa prideda naują sluoksnį. Lentelėje surinkta, kas apie daiktavardį numatyta lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje.
| Klasės | Ko mokomasi |
|---|---|
| 1–2 | Skirti daiktų pavadinimus, atpažinti žmonių ir gyvūnų vardus, vietovardžius, dar nevartojant termino „tikrinis daiktavardis“. Taisyklingai rašyti kai kurias galūnes, pavyzdžiui, vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko. |
| 3–4 | Kalbos dalys: daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis, o ketvirtoje klasėje – ir prieveiksmis. Kaip kaitomi daiktavardžiai. Asmenvardžiai ir vietovardžiai, jų rašyba. Sakinyje rasti veiksnį, išreikštą daiktavardžio vardininku. |
| 5 | Giminė, skaičius ir linksnis. Bendriniai ir tikriniai, konkretieji ir abstraktieji daiktavardžiai. Tikrinių daiktavardžių, sudėtinių pavadinimų, valstybių ir tautybių pavadinimų rašyba. Vienaskaitiniai ir daugiskaitiniai daiktavardžiai. Kai kurių linksnių kirčiavimas. |
| 6 | Daiktavardžių kirčiavimas, priešdėliniai ir priesaginiai daiktavardžiai, sangrąžiniai ir nelinksniuojamieji daiktavardžiai, linksnių sintaksinės funkcijos. |
| 10 | Giminių vartojimas, vienaskaitos ir daugiskaitos formos, dauginiai skaitvardžiai su daugiskaitiniais daiktavardžiais, daiktavardžiai su priesagomis -iškis, -ietis, -ėjas, -tojas. |
Kad tai ne vien teorija, rodo ir egzaminai. 2026 metų PUPP užduotis su žodžiu „troškimus“ tikrino žinias, kurių pradžia – pradinėse ir penktoje klasėse: atpažinti daiktavardį, kai jis nereiškia daikto, ir nustatyti, kuo jis eina sakinyje. Daugiau apie šį patikrinimą rašėme lietuvių kalbos PUPP gide, o kur rasti ankstesnių metų užduotis, paaiškinta straipsnyje apie PUPP, NMPP ir VBE užduotis.
Kaip padėti vaikui išmokti daiktavardį
Daiktavardis – dėkinga tema mokytis namuose, nes daiktavardžių pilna aplinkui. Svarbiausia, kad vaikas ne kartotų apibrėžimą, o išmoktų pats patikrinti žodį. Štai keli paprasti būdai.
- Žaiskite „tas ar ta“. Ištraukite iš stalčiaus kelis stalo įrankius – šaukštą, šakutę, peilį – ir paprašykite pasakyti, prieš kurio pavadinimą tinka „tas“, o prieš kurio – „ta“. Paskui pereikite prie žodžių, kurių negalima paliesti: tas rytas, ta drąsa, tas bėgimas.
- Ieškokite abstrakčiųjų daiktavardžių knygoje. Perskaitę pastraipą, paprašykite surasti žodžius, kurie pavadina jausmą, ypatybę ar veiksmą. Toks pratimas padeda suprasti, kad daiktavardis nebūtinai yra daiktas.
- Sudarykite daugiskaitinių žodžių sąrašą. Durys, žirklės, akiniai, kelnės, marškiniai, Kalėdos – kuo ilgesnis sąrašas, tuo lengviau vėliau bus išmokti dauginius skaitvardžius.
- Rašykite tikrus tekstus. Sveikinimas močiutei, laiškelis draugui ar augintinių vardų sąrašas – gera proga pasimokyti, kurie žodžiai rašomi didžiąja raide: Kalėdos, Užgavėnės, Murkė, Nemunas.
Jei penktokas ar šeštokas vis dar painioja kalbos dalis, verta tai išsiaiškinti kuo anksčiau, nes daiktavardžio požymių prireiks mokantis linksniuočių, sakinio dalių ir skyrybos. Pirmiausia pasitarkite su mokytoju. Jei reikia nuoseklesnės pagalbos, lietuvių kalbos korepetitorius gali padėti rasti, kur slypi spraga, o pradinukams tinka pradinių klasių korepetitorius, dirbantis su 1–4 klasių mokiniais.





