Linksniai: lentelė su klausimais, galūnėmis ir penkiomis linksniuotėmis

Lietuvių kalboje yra septyni linksniai: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas. Jų klausimus — kas? ko? kam? ką? kuo? kur? — vaikai dažnai išmoksta greitai, tačiau rašant vien klausimų neužtenka. Tas pats galininkas viename žodyje baigiasi -ą, kitame -į, trečiame -ų, o galūnę padeda nustatyti linksniuotė. Todėl šiame straipsnyje rasite ir linksnių lentelę su klausimais, ir visų penkių daiktavardžių linksniuočių lenteles su galūnėmis.

Taip pat paaiškinta, kur lengva suklysti: kodėl medis ir pilis linksniuojami skirtingai, nors abu baigiasi -is; kuriuose linksniuose rašoma nosinė; kaip taisyklingai kreiptis į Tomą ar Eglę ir kodėl būdvardžio galūnė ne visada sutampa su daiktavardžio. Jei vaikui sunkiau ne išvardyti linksnius, o sakinyje pasirinkti tinkamą, padės atskiras straipsnis apie tai, kaip nustatyti linksnį.

Septyni linksniai ir jų klausimai

Linksnis parodo, kokį vaidmenį žodis atlieka sakinyje, o jį lietuvių kalboje žymi galūnė. Todėl žodžių tvarka sakinyje gana laisva: Senelis padovanojo anūkui dviratį ir Dviratį anūkui padovanojo senelis pasako tą patį faktą, nes galūnės liko tos pačios. Lentelėje — visi septyni linksniai su klausimais ir žodžio namas vienaskaitos bei daugiskaitos formomis.

Šauksmininkas vienintelis į klausimą neatsako: juo ne apie ką nors kalbama, o į ką nors kreipiamasi, todėl lentelėse vietoj klausimo neretai rašomas šūksnis „o!“ Daugiskaitoje klausimai tie patys kaip vienaskaitoje.

Kiekvienas linksnis turi savo paskirtį. Vardininku paprastai pasakoma, kas veikia ar yra (Vaikas miega). Kilmininkas rodo priklausymą ar dalį (brolio kuprinė, pusė obuolio), be to, jis pakeičia galininką, kai veiksmažodis neigiamas (turiu dviratį, bet neturiu dviračio). Naudininkas pasako, kam kas skirta (dovana draugui), galininkas dažniausiai žymi daiktą, į kurį nukreiptas veiksmas (skaitau knygą), o įnagininkas — priemonę (rašau pieštuku). Vietininkas nurodo vietą (gyvename Kaune), o šauksmininku kreipiamasi (Labas, Tomai!). Tai tik būdingiausios reikšmės: tas pats linksnis gali reikšti ir ką kita, o kurio linksnio reikia, dažnai nulemia veiksmažodis ar prielinksnis.

Kiek yra linksnių ir kaip jie vadinami kitomis kalbomis

Mokykloje mokomasi septynių linksnių, bet kalbininkai šauksmininką vertina kiek kitaip. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad bendrinėje kalboje žodžių santykius žymi šeši linksniai, o septintuoju laikomas šauksmininkas: jis nesieja žodžių, o tik parodo, į ką kreipiamasi, ir atskiras formas turi tik daiktavardžių vienaskaitoje. Daugiskaitoje jis sutampa su vardininku — Vaikai, eikite namo!

Tarmėse iki šiol vartojamas ir iliatyvas, rodantis kryptį į vietą (miškan — į mišką), o senuosiuose raštuose ir pakraščių tarmėse išlikę adesyvo bei aliatyvo formų. Bendrinėje kalboje šias formas beveik išstūmė junginiai su prielinksniais, todėl sakome į mišką. Palyginimui: rusų kalboje yra šeši linksniai, vokiečių — keturi, o estų — net keturiolika.

Kitose kalbose linksniai turi tarptautinius pavadinimus. Angliškai jie vadinami nominative (vardininkas), genitive (kilmininkas), dative (naudininkas), accusative (galininkas), instrumental (įnagininkas), locative (vietininkas) ir vocative (šauksmininkas), o lietuvių kalbotyros darbuose sutinkami ir lotyniškos kilmės terminai: nominatyvas, genityvas, datyvas, akuzatyvas, instrumentalis, lokatyvas, vokatyvas. Vaikui, kurio gimtojoje kalboje, pavyzdžiui, anglų, daiktavardžiai linksniais beveik nekaitomi, lietuviškos galūnės gali atrodyti ypač painios. Plačiau rašėme straipsnyje apie lietuvių kalbą kitakalbiams vaikams.

Linksniuotės: kodėl tas pats linksnis turi skirtingas galūnes

Klausimų lentelė pasako, kokio linksnio reikia, bet nepasako, kokia bus galūnė. Tas pats vienaskaitos galininkas skirtinguose žodžiuose atrodo taip: namą, medį, knygą, gėlę, pilį, sūnų, akmenį. Daiktavardžiai, kurie linksniuojami panašiai, sudaro grupę, vadinamą linksniuote. Mokykloje tradiciškai skiriamos penkios daiktavardžių linksniuotės.

Linksniuotė nustatoma pagal dvi vienaskaitos (vns.) formas — vardininką (V.) ir kilmininką (K.). Mokomojoje medžiagoje žodžiai taip ir rašomi poromis: namas, -o; pilis, -ies; sūnus, -aus. Visos penkios linksniuotės vienoje lentelėje:

Kodėl reikia abiejų formų, geriausiai matyti iš galūnės -is. Žodžiai medis ir pilis vardininke baigiasi vienodai, bet kilmininke išsiskiria: medžio, bet pilies. Todėl jie priklauso skirtingoms linksniuotėms ir kitose formose taip pat skiriasi: medžiui, bet piliai; medžiu, bet pilimi. Panašiai skiriasi ir žodžiai su galūne -ė: gėlė kilmininke virsta gėlės, o duktė — dukters. Kilmininką lengviausia išgirsti ištarus trumpą sakinį su žodžiu nėra: nėra medžio, nėra pilies, nėra akmens.

Giminė linksniuotės vienareikšmiškai nenulemia. Dėdė yra vyriškosios giminės žodis, bet linksniuojamas kaip gėlė, o vyriškosios giminės dantis — beveik kaip pilis. Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, dabartinėse mokslinėse gramatikose linksniuotės skiriamos pagal kamiengalį ir vadinamos ne numeriais, o raidėmis — (i)a, (i)u, (i)o, ė ir i, todėl, pavyzdžiui, knyga ir gėlė ten patenka į skirtingas linksniuotes. Mokyklinėje medžiagoje tradiciškai naudojama numeracija nuo pirmosios iki penktosios, todėl jos laikomasi ir čia.

Pirmoji linksniuotė: namas, medis, obuolys

Pirmajai linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai su galūnėmis -as, -ias, -is ir -ys, kurių vienaskaitos kilmininkas baigiasi -o arba -io: namas – namo, kelias – kelio, medis – medžio, obuolys – obuolio. Žodžio namas formos pateiktos pirmoje lentelėje, o štai kaip linksniuojamas medis:

Lentelėje matyti trys dalykai, į kuriuos verta atkreipti vaiko dėmesį. Pirma, kai galūnė prasideda i ir kitu balsiu (-io, -iui, -iai, -ių), d virsta dž (medžio, medžiui, medžiai), lygiai kaip t virsta č (žaltys – žalčiai), o prieš -į, -yje ir -i nekinta (medį, medyje). Antra, šioje linksniuotėje vardininko galūnę -is ar -ys lemia kirtis: nekirčiuotoje galūnėje rašoma i (medis, brolis), kirčiuotoje — y (obuolys, gaidys); trečiosios linksniuotės žodžiai, pavyzdžiui, naktis ar vagis, paprastai rašomi su -is net ir tada, kai galūnė kirčiuota. Trečia, vietininko galūnė ne visada ta pati: name, bet medyje ir kelyje. Žodžiai, kurių vardininkas baigiasi -ojas ar -ėjas, turi -uje (artojuje, siuvėjuje).

Antroji linksniuotė: knyga, žinia, gėlė

Antrajai linksniuotei daugiausia priklauso moteriškosios giminės daiktavardžiai su galūnėmis -a, -ia ir -ė, kurių vienaskaitos kilmininkas baigiasi -os, -ios arba -ės: knyga – knygos, žinia – žinios, gėlė – gėlės. Vyriškosios giminės žodžių čia nedaug (dėdė, viršila), o galūnę -i turi vos keli žodžiai, pavyzdžiui, marti – marčios.

Vienaskaitoje raštu sutampa net trys formos: vardininkas, įnagininkas ir šauksmininkas rašomi vienodai — knyga. Kuri forma yra sakinyje, parodo tik jo prasmė ir klausimas: Knyga guli ant stalo (kas?), bet Džiaugiuosi nauja knyga (kuo?). Nosinė vienaskaitoje rašoma tik galininke — knygą, todėl ar ją rašyti, ar ne, galima nuspręsti tik žinant, kurio linksnio reikia.

Žodžiuose su galūne -ė verta atidžiai skirti dvi daugiskaitos formas — vardininką ir galininką: gėlės žydi, bet skinu gėles. Vienaskaitos įnagininke ir šauksmininke ilgoji ė virsta trumpąja e (su gėle, Egle!), o galininke rašoma nosinė: gėlę.

Trečioji linksniuotė: pilis, širdis, dantis

Trečiajai linksniuotei priklauso daiktavardžiai su vardininko galūne -is, kurių kilmininkas baigiasi -ies: pilis – pilies, širdis – širdies, naktis – nakties. Dauguma jų moteriškosios giminės, bet yra ir vyriškosios: dantis, vagis, debesis. Jie linksniuojami lygiai taip pat, tik vienaskaitos naudininke turi -iui, o ne -iai: dančiui, vagiui, bet piliai, širdžiai.

Šioje linksniuotėje ypač daug raidžių i ir y. Vienaskaitos vardininke rašoma i (pilis), daugiskaitos vardininke — y (pilys), o daugiskaitos galininkas vėl rašomas su i ir raštu sutampa su vienaskaitos vardininku: matau pilis. Daugiskaitos kilmininkas būna dvejopas: vieni žodžiai turi -ių (pilių, avių, širdžių), kiti — -ų (žuvų, ausų, dantų). Tokius žodžius tenka įsiminti arba pasitikrinti žodyne.

Ketvirtoji linksniuotė: sūnus ir skaičius

Ketvirtoji linksniuotė nedidelė. Jai priklauso vyriškosios giminės daiktavardžiai su galūnėmis -us ir -ius, kurių kilmininkas baigiasi -aus arba -iaus: sūnus – sūnaus, turgus – turgaus, skaičius – skaičiaus.

Daugiskaitos vardininke rašoma ilgoji ū (sūnūs), o galininke — trumpoji u (sūnus), todėl daugiskaitos galininkas raštu sutampa su vienaskaitos vardininku. Žodžiai su galūne -ius vienaskaitoje linksniuojami kaip sūnus (skaičiaus, skaičiui, skaičių, skaičiumi, skaičiuje), bet daugiskaitoje turi pirmosios linksniuotės galūnes: skaičiai, skaičių, skaičiams, skaičius, skaičiais, skaičiuose. Savitai kaitomas žodis žmogus: vienaskaita ketvirtosios linksniuotės (žmogaus), o daugiskaita sudaroma iš kito kamieno ir linksniuojama kaip gėlės (žmonės, žmonių, žmonėms).

Penktoji linksniuotė: akmuo, sesuo, duktė

Penktoji linksniuotė taip pat nedidelė, bet vaikams dažnai atrodo keisčiausia, nes kituose linksniuose atsiranda priebalsis, kurio vardininke nėra: akmuo – akmens, vanduo – vandens, sesuo – sesers, duktė – dukters. Vyriškosios giminės žodžiai čia baigiasi -uo, o iš moteriškosios giminės žodžių šiai linksniuotei priklauso, pavyzdžiui, sesuo ir duktė.

Moteriškosios giminės žodžiuose vietoj n atsiranda r: sesuo, sesers, seseriai, seserį, seseryje. Įnagininke jie turi dvi taisyklingas formas — su seserimi ir su seseria, su dukterimi ir su dukteria; kad tinka abi, patvirtina Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Daugiskaitos kilmininkas čia baigiasi -ų: akmenų, vandenų, seserų, dukterų. Savitas yra žodis šuo: šuns, šuniui, šunį, šunyje.

Kur galūnėse rašomos nosinės, y ir ū

Visos penkios linksniuotės turi bendrų dėsningumų, ir juos žinant galima išvengti daugelio galūnių rašybos klaidų. Svetainės emokykla.lt lietuvių kalbos mokymosi objektuose jie surašyti kaip taisyklės, kurias verta turėti po ranka:

• Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke rašoma nosinė: namą, medį, knygą, gėlę, pilį, sūnų, akmenį; namų, medžių, knygų, gėlių, pilių, sūnų, akmenų. Išimtys — įvardžiai mane, tave, save, skaitvardžiai nuo vienuolikos iki devyniolikos ir žodis keliolika (dvylika mėnesių, keliolika draugų) bei bevardės giminės formos (daryti gera).
• Daiktavardžių daugiskaitos vardininko galūnė -ys (pilys, akmenys, seserys) ir vietininko galūnės -yje, -yse (medyje, pilyje, akmenyse) rašomos su ilgąja y, o daugiskaitos galininko galūnė -is (pilis, akmenis, dukteris) — su trumpąja i.
• Daugiskaitos vardininko galūnė -ūs (sūnūs, lietūs, gražūs) rašoma su ilgąja ū, o vyriškosios giminės daugiskaitos galininko galūnė -us (sūnus, namus, medžius) — su trumpąja u.
• Kai galūnėje girdėti e ir kyla klausimas, rašyti e ar ia, padeda vardininkas: jei jis baigiasi -ė, rašoma e (gėlei, gėle, gėles), o jei nė viename to žodžio linksnyje nėra ė, rašoma ia (medžiai, žiniai, seseriai). Įsidėmėtina išimtis — duktė: dukteriai, dukteria.

Pirmoji taisyklė ypač svarbi, nes nosinės dažnai neišgirsi, o linksnį atpažinti galima: knygą rašome tik tada, kai sakinyje reikia galininko. Daugiau apie tai, kaip vaikui išmokti atpažinti tokias vietas, rasite tekste apie nosines raides, o apie balsių ilgumą galūnėse — ilgųjų ir trumpųjų balsių rašybos apžvalgoje.

Šauksmininkas: kaip kreiptis į Tomą, Eglę ar mokytoją

Šauksmininkas atrodo paprastas, tačiau klaidų su juo pasitaiko ir suaugusiųjų kalboje. Valstybinė lietuvių kalbos komisija kalbos klaidų sąraše nurodo, kad kreipiniui reikšti vardininkas nevartotinas, todėl taisyklinga Gerbiamasis pranešėjau, o ne Gerbiamasis pranešėjas. Pagal programą taisyklingai kreiptis šauksmininku mokomasi penktoje klasėje.

Šauksmininko galūnė priklauso nuo vardininko galūnės. Bendriniai daiktavardžiai su -as kreipiantis baigiasi -e (vyre, drauge), o vardai ir pavardės su ta pačia galūne — -ai: Tomai, Jonai, Petrauskai. Žodžių su -is šauksmininkas baigiasi -i (broli, Kęstuti) arba -ie (pilie), su -ys — -y (gaidy, obuoly), su -us ir -ius — -au ir -iau (sūnau, Andriau). Tokią pat galūnę -au turi žodžiai, kurių vardininkas baigiasi -ojas ar -ėjas: mokytojau, siuvėjau. Moterų vardai su -a šauksmininke raštu nesikeičia (Rūta!), o su -ė baigiasi trumpąja e: Egle, Gabriele.

Kreipinyje su būdvardžiu ar dalyviu paprastai vartojama įvardžiuotinė forma: mieloji drauge, gerbiamasis direktoriau, brangieji seneliai. Sakinyje kreipinys išskiriamas kableliais (plačiau — straipsnyje apie tai, kaip dėti kablelius).

Būdvardžiai: kodėl galūnė ne visada tokia pati kaip daiktavardžio

Linksniuojami ne tik daiktavardžiai, bet ir būdvardžiai, skaitvardžiai bei įvardžiai. Būdvardis derinamas su daiktavardžiu, todėl jų giminė, skaičius ir linksnis sutampa, tačiau galūnės ne visada vienodos: gero draugo, gerą draugą, bet geram draugui ir gerame name. Visuotinė lietuvių enciklopedija paaiškina, kad vyriškosios giminės būdvardžiai su galūne -as (pavyzdžiui, baltas, geras) keturiose formose yra perėmę įvardžių galūnes: vienaskaitos naudininke ir vietininke bei daugiskaitos vardininke ir naudininke (baltam, baltame, balti, baltiems). Todėl sakome baltiems namams, nors daiktavardžio galūnė čia -ams.

Moteriškosios giminės būdvardžiai linksniuojami taip pat kaip antrosios linksniuotės daiktavardžiai: gera knyga, geros knygos, gerai knygai, gerą knygą, su gera knyga, geroje knygoje. Mokyklinėje gramatikoje būdvardžiai tradiciškai skirstomi į tris linksniuotes (baltas, balta; gražus, graži; medinis, medinė), o jų galūnių rašybos mokomasi ketvirtoje klasėje kartu su daiktavardžių galūnėmis. Kaip atskirti pačias kalbos dalis, paaiškinta kalbos dalių ir sakinio dalių apžvalgoje.

Kada vaikas mokosi linksnių ir kaip padėti namuose

Pagal lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą trečioje klasėje mokomasi taisyklingai rašyti visus daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos linksnius, ketvirtoje prie daiktavardžių prisideda būdvardžiai, o penktoje išsiaiškinama, kas yra linksnis, giminė ir skaičius, ir apibendrinama visų linksnių rašyba. Šeštoje ir septintoje klasėse dėmesys krypsta į tai, kaip linksniai vartojami sakinyje. Įdomu, kad žodžio „linksniuotė“ programoje nėra: ji reikalauja taisyklingai rašyti galūnes, o linksniuotės yra mokyklos tradicija, padedanti tas galūnes susisteminti.

Namuose linksnių lentelės perrašinėti neverta — geriau ja naudotis rašant. Paprasčiausias pratimas trunka kelias minutes: vaikas pasirenka po vieną žodį iš kiekvienos linksniuotės, pirmiausia pasako jo vardininką ir kilmininką, o paskui garsiai jį išlinksniuoja, prie kiekvienos formos pasakydamas klausimą. Kai abejojama galūne, verta klausti ne „kaip rašoma“, o „koks čia linksnis ir kuriai linksniuotei priklauso žodis“ — tada teisingą galūnę galima rasti lentelėje, o ne spėti. Trečiokams ir ketvirtokams gerai tinka trumpi diktantai, po kurių klaidos surūšiuojamos pagal linksnius: taip iškart matyti, kuriame linksnyje klystama dažniausiai.

Jei galūnių klaidų nemažėja, nors taisyklės išmoktos, priežastis gali būti ne pačios galūnės, o netinkamai pasirinktas linksnis. Tokią spragą padeda užpildyti žmogus, kuris mato vaiko rašto darbus ir gali parinkti pratimus būtent jo klaidoms. Edtalk platformoje galite rasti lietuvių kalbos korepetitorių, kuris dirba nuotoliu arba gyvai, pavyzdžiui, Vilniuje ar Kaune. Pradinukams yra ir atskiros pamokos 1–4 klasėms, kuriose mokomasi lietuvių kalbos, matematikos ir anglų kalbos.

Trumpai

Lietuvių kalboje yra septyni linksniai: šeši atsako į klausimus (kas? ko? kam? ką? kuo? kur?), o septintuoju, šauksmininku, kreipiamasi. Galūnę padeda nustatyti linksniuotė, kurią galima atpažinti iš vienaskaitos vardininko ir kilmininko: namas, -o; knyga, -os; pilis, -ies; sūnus, -aus; akmuo, -ens. Linksniuojamųjų daiktavardžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke visada rašoma nosinė, o daugiskaitos šauksmininkas sutampa su vardininku. Jei taisyklės žinomos, o klaidų vis tiek daug, verta patikrinti, ar vaikas moka sakinyje pasirinkti reikiamą linksnį.