Sukurta LietuvojeLietuviška korepetitorių platforma

Jaustukas ir ištiktukas: kas tai, pavyzdžiai, rašyba ir skyryba

Austėja Vaitkutė profilio nuotraukaAustėja Vaitkutė · 14 min skaitymo

Jaustukas ir ištiktukas – dvi nekaitomos lietuvių kalbos dalys, kurios nieko nepavadina, o tik tiesiogiai perteikia. Jaustukas išreiškia jausmą, valios aktą ar paskatą jų neįvardydamas („ai“, „ak“, „oi“, „valio“, „ačiū“), o ištiktukas pamėgdžioja veiksmo ar reiškinio sukeltą garsą, vaizdą ar pojūtį („trinkt“, „pokšt“, „žybt“, „miau“). Jaustukas dažniausiai stovi šalia sakinio arba atstoja jį visą, o ištiktukas gali eiti net tariniu. Kaip atskiros kalbos dalys abi nagrinėjamos aštuntoje klasėje.

Jaustukas ir ištiktukas: kas tai, pavyzdžiai, rašyba ir skyryba
Turinys+

Šio straipsnio iliustracijoje – varinis varpelis ir lėkštė vandens, kurio paviršiumi sklinda ratilai. Varpelis nieko nepasako: jis tik suskamba. Vanduo nieko neįvardija: jis tik parodo, kad kažkas nutiko. Panašiai elgiasi ir dvi kalbos dalys, apie kurias čia kalbėsime. Sakinys „Šaka nulūžo“ praneša faktą. „Trekšt, ir šakos nebėra“ – tas pats įvykis, tik dabar mes jį girdime. „Oi, šaka!“ – faktas vėl tas pats, bet dabar girdime ir tą, kuris kalba.

Jaustukas ir ištiktukas aštuntokams dažnai atrodo lengviausios kalbos dalys: ką čia painiosi „ai“ ar „pokšt“. Painiava prasideda tada, kai reikia parašyti „ai ai ai“ ar „ajajai“, nuspręsti, ar po „oi“ dedamas kablelis, ir paaiškinti, kodėl „trinkt“ sakinyje užima tarinio vietą. Šiame straipsnyje nuosekliai aptariame abi kalbos dalis: kas yra jaustukas ir kokie jaustukai būna, kas yra ištiktukas ir kaip jis susijęs su veiksmažodžiu, kuo jiedu skiriasi, kaip rašomi kartu ar atskirai, kada šalia jų reikia kablelio ir ko iš mokinio reikalauja bendroji programa.

Remiamės 2024 metais išleista „Praktine bendrinės lietuvių kalbos gramatika“, kuriai pritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2022 metų rašybos taisyklėmis ir jų komentarais leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba“, 2019 metais patvirtintomis lietuvių kalbos skyrybos taisyklėmis ir Albino Drukteinio parengtu jų komentarų leidiniu „Lietuvių kalbos skyryba“ (2020). Apibrėžimus taip pat tikriname Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

Kas yra jaustukas

Jaustukas, arba interjekcija (lot. interjectio), yra nekaitoma kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, tiesiogiai perteikiantys jausmus, valios aktus ar paskatas jų neįvardydami. Tai pirmas dalykas, kurį verta įsidėmėti: jaustukas jausmo nepavadina. Žodis „džiaugsmas“ jausmą pavadina, todėl jis yra daiktavardis. Žodis „valio“ jausmo nepavadina – jis pats yra tas džiaugsmas, pasakytas garsu.

Kadangi jaustukai jausmo nepavadina, jie labai glaudžiai susiję su nekalbiniais dalykais: veido išraiška, gestais, o labiausiai – balso intonacija. Tas pats „oi“ gali reikšti skausmą, nuostabą, gailestį ar perspėjimą – nieko kito, išskyrus toną, mums neduota. Todėl enciklopedijoje nurodoma, kad jaustukų reikšmė priklauso nuo intonacijos, gramatikoje pabrėžiama, kad balso intonacija atlieka labai svarbią funkciją, o bendrojoje programoje atskirai minima, kad reikia mokytis raiškiai skaityti sakinius su jaustukais.

Jaustukais reiškiamos ir teigiamos, ir neigiamos emocijos, taip pat draudimas, tramdymas, tildymas, mandagumas, gyvulių ar paukščių šaukimas ir varymas. Pagal tai gramatikoje skiriami jausmingi sušukimai („a“, „ak“, „ai“, „ei“, „oi“, „brr“, „ot“), valios, liepimo, įsakymo ir skatinimo funkciją atliekantys žodžiai („žiū“, „še“, „te“, „šekit“, „tekit“, „valio“). Iš dalies prie jaustukų skiriami ir gyvulių bei paukščių šaukiamieji ir varomieji žodžiai, arba vadinamosios invokacijos („ciū ciū ciū“, „kac kac kac“, „štiš“, „škac“), etiketo žodžiai („ačiū“, „dėkui“, „prašom“, „sudie“, „labas“) ir keiksmažodžiai („rupūže“, „velniai“, „eik velniop“).

Sintaksinė jaustuko funkcija dvejopa. Jis gali atstoti visą sakinį – tuo jaustukas panašus į savarankiškąsias kalbos dalis, pavyzdžiui: „Ačiū.“ „Valio.“ Arba jis, gramatikos žodžiais, eina sakinio dalies priedu: „Brr, kaip šalta“. Antruoju atveju jaustukas lieka šalia sakinio: jis prisišlieja prie jo, bet pats į jokį sakinio dalies klausimą neatsako. Kuo savarankiškosios ir tarnybinės kalbos dalys skiriasi, plačiau rašėme straipsnyje apie kalbos dalis ir sakinio dalis.

Jaustukų sandara labai įvairi. Vieni jų – labai trumpi, formaliai sutampantys su vienu ar keliais garsais: „a“, „ė“, „ai“, „ak“, „ech“, „ša“, „šš“, „brr“, „ojė“. Kiti sudaryti iš kelių žodžių: „po šimts kalakutų“, „Dieve gink“. Pagal kartojimą jaustukai būna vieniniai („ai“, „ak“, „oi“) ir kartotiniai („ajaj“, „ojoj“, „ohoho“, „kac kac kac“). Kaip tik dėl šios įvairovės jaustukų rašyba yra viena keblesnių lietuvių kalbos vietų, o apie ją – atskiras šio straipsnio skyrius.

Pirminiai ir antriniai jaustukai

Pagal kilmę jaustukai skirstomi į pirminius ir antrinius, ir šis skirstymas vėliau praverčia skyryboje, nes nuo jo priklauso, kaip jaustukas skiriamas kableliais.

Daugelis pirminių jaustukų – „ai“, „ei“, „oi“, „ak“, „ot“ ir panašių – kilę iš jausmingų šūksnių. Šių jaustukų neįmanoma susieti su kitais lietuvių kalbos žodžiais, jie neturi apibrėžtos morfologinės formos ir yra patys seniausi. Prie jų priskiriami ir pakartoti balsiai („a a“, „ėėė“), ir dvibalsiai su įterptu „j“ („ajai“, „ajajai“), ir vieni priebalsiai („hm“, „mm“).

Antriniai jaustukai yra kilę iš sustabarėjusių savarankiškų žodžių formų. Didelė jų dalis atsirado iš daiktavardžio šauksmininko linksnio: „die“ (iš „Dieve“), „brol“ (iš „broli“), „dievuliau“, „Jėzau“, „rupūže“. Nemažai jų susiję su veiksmažodžio formomis: „žiū“ (iš „žiūrėk“), „pala“ (iš „palauk“), „valio“ (iš „valiok“ – „galėk“). Iš būdvardžių kilę „sveikas“ ir „labas“. Yra ir tokių, kurie susiformavo iš žodžių junginių ar trumpų sakinių: „dievaž“, „dievažin“ (iš „Dievas žino“), „amžinatilsį“ (iš „amžiną atilsį“). Jaustuko funkciją gali atlikti ir frazeologizmai – „po šimts pypkių“, „velniai rautų“, – o kai kurie jaustukai yra skoliniai: „bravo“, „bis“.

Gramatikoje atskirai pažymima, kad dalelytės „še“ ir „te“ gali būti priskiriamos ir jaustukams, ir emocinėms dalelytėms, nes jų skyrimo pagrindas labai panašus: jaustukams jos skiriamos tada, kai nurodomoji reikšmė jau išblukusi, o nustatyti tai ne visada lengva. Jei vaikui painiojasi dalelytės ir jaustukai, pirmiausia verta perskaityti, ką apskritai veikia dalelytė.

GrupėJaustukai (pavyzdžiai)Pavyzdys sakinyje
Jausmingi sušukimaia, ak, ai, ei, oi, brr, ot„Brr, kaip šalta.“
Valia, liepimas, skatinimasžiū, še, te, šekit, tekit, valio„Valio! Pavyko.“
Etiketo žodžiaiačiū, dėkui, prašom, sudie, labas„Ačiū, ačiū, mes dabar laimingi.“
Invokacijos: gyvulių ir paukščių šaukimas, varymasciū ciū ciū, kac kac kac, štiš, škac„Štiš nuo lesyklos!“
Keiksmažodžiai ir sustabarėję posakiairupūže, velniai, eik velniop, po šimts pypkių„Po šimts pypkių, vėl pavėlavom.“

Lentelė rodo, kad jaustukai nėra vien šūksniai iš nuostabos. Mandagumo formulės, kurias vartojame kasdien, gramatiškai taip pat yra jaustukai, nors skamba visai kitaip nei „ai“ ar „oi“. Gramatikoje pažymima, kad būtent mandagumą reiškiantys jaustukai yra tie, kurie tinka ir oficialiesiems stiliams, o apskritai ši kalbos dalis labiausiai mėgsta laisvuosius stilius, grožinę literatūrą ir emocinį bendravimą.

Kas yra ištiktukas

Ištiktukas – nekaitoma kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, tiesiogiai perteikiantys ar mėgdžiojantys veiksmo arba reiškinio sukeltą garsą, vaizdą ar pojūtį. Ištiktukai, kaip ir jaustukai, veiksmų nepavadina, bet juos ekspresyviai imituoja. Dažniausiai jie vartojami staigiems ir dinamiškiems veiksmams nusakyti – gramatikos pavyzdžiai yra „Tik pokšt, šaka ir nulūžo“ (garsas) ir „Žybt, ir užgeso lempa“ (vaizdas).

Ši kalbos dalis stovi tarsi tarp jaustuko ir veiksmažodžio. Su jaustukais ją sieja tai, kad ištiktukai nekaitomi ir nieko nepavadina, o tik perteikia. Be to, tas perteikimas dažnai turi emocinį atspalvį. Esminis skirtumas trumpas: jaustukai reiškia žmogaus emocijas, o ištiktukai imituoja pojūčius.

Su veiksmažodžiais ištiktukus sieja reikšmė, struktūra, kilmė ir vartosena – plg. „cypti“ ir „cypt“, „merkti“ ir „mirkt“. Ir vėl skiriasi tas pats dalykas: veiksmažodis veiksmą pavadina, o ištiktukas jį tik imituoja. Kaip tik dėl glaudaus ryšio su veiksmažodžiu ištiktuką galima sąlygiškai priskirti savarankiškųjų kalbos dalių klasei, nes sakinyje jis, atstodamas ar papildydamas veiksmažodį, gali eiti tariniu. Tai svarbu nagrinėjant sakinį: jei sakinyje nėra nė vieno asmenuojamojo veiksmažodžio, bet yra „trekšt“ ar „cap“, tarinio vietą greičiausiai užima būtent ištiktukas. Kokias vietas sakinyje užima kiti žodžiai, aprašėme straipsnyje apie sakinio dalis.

Pagal santykį su kitais žodžiais ištiktukai skirstomi į veiksmažodinius ir mėgdžiojamuosius. Veiksmažodiniai struktūriškai ir semantiškai susiję su veiksmažodžiais: „slyst“ ir „slysti“, „krypt“ ir „krypti“, „vypt“ ir „viepti“, „šypt“ ir „šiepti“. Mėgdžiojamieji imituoja garsus, vaizdus ar pojūčius ir su veiksmažodžiais tiesiogiai nesusiję: „makalai“, „din“, „au“, „bzz“, „rrr“.

Ištiktukų sandara tokia pat marga kaip ir jaustukų. Dažniausiai jie vienskiemeniai, sudaryti vos iš kelių garsų („tfu“, „bžž“, „cak“, „cap“), bet pasitaiko ir keliaskiemenių („pastrykt“, „keberiokšt“). Pagal žodžio galą ištiktukai skirstomi į afiksinius ir beafiksius. Afiksiniai turi tam tikrą žodžio galo garsą, vadinamą formantu; labiausiai paplitęs formantas yra „-t“: „trinkt“ ir „trenkti“, „švyst“ ir „šviesti“, „plykst“ ir „plieksti“, „pešt“ ir „pešti“. Rečiau pasitaiko formantai „-š“ ar „-s“ („bakš“, „krams“), „-i“, „-y“ („vizgi“, „šlamy“) ir „-u“, „-ū“ („šlepu“, „burkū“), o su formantu „-(i)ai“ daugiau yra triskiemenių ištiktukų („klebetai“, „makalai“). Afiksiniai ištiktukai gali turėti ir priešdėlį „pa-“: „pastrykt“, „pašmakšt“. Beafiksių, tokių kaip „din“, „au“, „bzz“, „dzin“, „cip“, „prr“, „miau“, yra kur kas mažiau. Apie priešdėlius, šaknis ir galūnes plačiau rašėme straipsnyje apie žodžio dalis.

Fonetiškai panašūs ištiktukai gali eiti poromis ir sudaryti samplaikas: „ba bam“, „pykš pokšt“, „čyru vyru“, „din dilin“, „striuokt pastriuokt“. Kaip ir jaustukai, jie būna vieniniai („cyp“, „šlep“, „trekšt“, „mirkt“) ir kartotiniai („cyp cyp“, „šlep šlep šlep“, „mirkt mirkt“). Daugiausia ištiktukų vartojama judėjimo sukeltiems garsams ar vaizdams imituoti, bet jais mėgdžiojami ir gamtos reiškiniai, muzikos instrumentai, žmogaus bei gyvūnų fiziologiniai ir psichologiniai procesai.

Kuo jaustukas skiriasi nuo ištiktuko

Per kontrolinį abi kalbos dalys dažniausiai painiojamos tarpusavyje, nes abi yra trumpos, nekaitomos ir ekspresyvios. Skirti jas padeda vienas klausimas: ką šis žodelis perteikia – tai, kas vyksta kalbančiojo viduje, ar tai, kas vyksta aplink jį? Jei kalbantysis reiškia savo jausmą ar valią, tai jaustukas. Jei žodis mėgdžioja garsą, vaizdą ar pojūtį, tai ištiktukas.

PožymisJaustukasIštiktukas
Ką perteikiaJausmą, valios aktą, paskatąVeiksmo ar reiškinio garsą, vaizdą, pojūtį
Pavyzdžiaiai, ak, oi, ei, brr, valio, ačiū, žiūtrinkt, pokšt, žybt, šlep, miau, bzz
Ryšys su kita kalbos dalimiArtimas dalelytėms ir modaliniams žodžiamsArtimas veiksmažodžiui (cypti – cypt)
Vieta sakinyjeAtstoja visą sakinį arba eina sakinio dalies prieduGali eiti tariniu, atstoti ar papildyti veiksmažodį
KaitymasNekaitomasNekaitomas
StiliusLaisvieji stiliai; mandagumo jaustukai tinka ir oficialiesiemsLaisvieji stiliai ir grožinė literatūra; oficialiesiems nebūdingi

Praktiškai greičiausiai suveikia veiksmažodžio bandymas. Pabandykite vietoj žodelio įrašyti veiksmažodį: „Trekšt, ir šakos nebėra“ virsta „Trekštelėjo, ir šakos nebėra“ – vadinasi, tai ištiktukas. Sakinio „Oi, kaip šalta“ su veiksmažodžiu nepertvarkysite: „oi“ ne veiksmą imituoja, o kalbančiojo reakciją, taigi tai jaustukas.

Kodėl lietuvių kalboje tai dvi atskiros kalbos dalys

Mokiniai kartais klausia, kodėl šių žodelių negalima suversti į vieną krūvą. Atsakymas gana netikėtas: kalbose, kuriose ištiktukų nedaug, kaip tik taip ir daroma. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad ištiktukai yra labai archajiška žodžių grupė, o tokių kalbų gramatikose jie dažniausiai aptariami kartu su jaustukais, tai yra interjekcijomis. Lietuvių kalba pasižymi ištiktukų gausumu ir įvairumu, ir čia jie laikomi atskira žodžių klase.

Pačioje kalbos dalių sistemoje jaustukas ir ištiktukas atsiduria nepatogioje vietoje. Kalbos dalys joje skirstomos į savarankiškąsias ir nesavarankiškąsias, bet, kaip pažymima, jaustukas ir ištiktukas gali būti priskiriami abiem grupėms: jie nekaitomi kaip tarnybiniai žodžiai, bet gali eiti sakinio dalimis ar net patys sudaryti sakinį. Todėl pagal bendriausią reikšmę jiedu sudaro atskirą raiškiųjų, arba ekspresinių, kalbos dalių grupę. Gramatikoje iškart pridedama, kad ir šis skyrimas gana sąlygiškas, nes tas pačias reikšmes turi ir kitos kalbos dalys – plg. „ačiū“ ir „dėkoti“, „strykt“ ir „straksėti“.

Daugiausia apie šias dvi kalbos dalis pasako paskutinis gramatikos skirstymas. Pagal būtinumą komunikacijai kalbos dalys skirstomos į komunikacijai būtinas ir komunikacijai nebūtinas, ir būtent jaustukas su ištiktuku sudaro antrąją grupę: be jų susikalbėti galima. Tačiau tai, kas nebūtina informacijai perduoti, dažnai būtina pokalbio spalvai. Todėl literatūroje jų tiek daug, o oficialiame rašte beveik nėra.

Jaustukų ir ištiktukų rašyba: kartu ar atskirai

Rašybos klausimas yra tas, dėl kurio šių kalbos dalių ieškoma dažniausiai. „Lietuvių kalbos rašyboje“ jaustukų ir ištiktukų rašymui skirtas atskiras poskyris, ir jo taisyklės paprastesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes daugumą jų valdo tas pats dalykas – intonacija. Jei žodžiai ištariami susilieję, su vienu kirčiu, jie rašomi kartu. Jei tariami atskirai, atskirai ir rašomi. Nuo tarimo nepriklauso tik viena taisyklė: jaustukus sudarantys savarankiški žodžiai rašomi atskirai visada.

Kartu rašomi jaustukus sudarantys žodžiai, intonaciškai susilieję į vieną žodį, tariamą su vienu kirčiu: „aja“, „ajė“, „ajetus“, „duokdie“, „neduokdie“, „oje“, „ojė“, „vaje“, „vajė“, „vajetau“. Pavyzdžiui: „Vaje, vaje, kas per laikai!“ Atskirai rašomi jaustukus sudarantys savarankiški žodžiai: „ak tu“, „ei tu“, „tai tau“. Pavyzdžiui: „Va tai tau. Rado kuo džiaugtis.“

Kartojamieji jaustukai rašomi dvejopai, ir būtent čia daroma daugiausia klaidų. Atskirai jie rašomi, jei norima pabrėžti atskirą jaustukų tarimą: „ai ai ai“, „ei ei ei“, „ui ui“, „a ta ta“. Kartu rašomi intonaciškai susilieję kartojamieji jaustukai: „ajajai“, „atata“, „ojoj“, „ūtata“. Vadinasi, ir „ai ai ai“, ir „ajajai“ yra taisyklingi – tik tai ne tas pats dalykas: pirmuoju atveju girdimi trys atskiri šūksniai, antruoju – vienas ištisinis. Rašybos komentaruose pridedama, kad kartojamieji jaustukai gali būti atskiriami ir kableliais, jei norima pabrėžti pauzes tarp juos sudarančių garsų: „Ei, ei! – šaukia aižus vyriškas balsas.“

Viena smulkmena svarbi balsiniams jaustukams. Atskirai tariamų ir rašomų kartojamųjų balsinių jaustukų gale rašoma „i“, nors tariama „j“: „ai ai ai“, „oi oi oi“. O jei tie patys jaustukai ištariami intonaciškai susilieję, jie rašomi vienu žodžiu, tarp balsių terpiant „j“: „ajajaj“, „ojojoj“. Pačios taisyklės sąraše ta forma pateikta kaip „ajajai“, o komentare, kuriame kalbama būtent apie balsinius jaustukus, – „ajajaj“ su „j“ gale; abi formos yra tame pačiame Komisijos leidinyje. Vadinasi, klausimas „kaip teisingai – ai ai ai ar ajajai“ neturi vieno atsakymo: abu variantai taisyklingi, tik žymi skirtingą tarimą.

Jaustukai, sudaryti iš tęsiamai tariamų garsų, rašomi keliomis raidėmis pagrečiui, o tarp jų gali būti paliekami tarpai: „aa“, „ėėė“, „ššš“, „brrr“, „bzzz“, „ė ė ėėė“. Pavyzdžiui: „Brrr... šiurpas purto.“ Tokias pagrečiui kartojamas raides leidžiama skirti ir brūkšneliais: „Ė-ėė... tai buldozeris.“ „Hm-m-m, – visiškai nieko nesuprasdami numykė asistentai.“

Ištiktukams galioja ta pati intonacijos logika. Kartu rašomi intonaciškai susilieję kartojami ištiktukai ar jų dalys: „babakšt“, „blablakt“, „gagakt“, „bibildu“. Atskirai rašomi kartojami ištiktukai, jei norima pamėgdžioti pasikartojantį garsą: „Varpai muša bim bam, bim bam.“ „Bar bar bar, – švelniai bilsteli į laukujes duris.“ „Varpelis dilin dilin po pamokų.“ Ir dar viena taisyklė, kurią verta pasižymėti, nes jos nesilaikoma labai dažnai: kartojamuosiuose ištiktukuose brūkšnelis nerašomas. Taisyklinga rašyti „cha cha cha“, „bar bar bar“, „bim bam“, „put put put“, o ne „cha-cha-cha“. Daugiau apie tai, kurie žodžiai rašomi kartu, o kurie atskirai, surašyta straipsnyje apie žodžius, rašomus kartu ar atskirai.

Jaustukų skyryba: kada reikia kablelio

Klausimas „ar po jaustuko dedamas kablelis“ labai dažnas, o atsakymas į jį paprastesnis, nei tikimasi: dažniausiai tai pasirenkamoji skyryba. Skyrybos taisyklėse pirminiai jaustukai aptariami kartu su modaliniais žodžiais, o taisyklė sako, kad jie gali būti išskiriami, jei pasakomi įterpiamąja intonacija. Komentarų leidinyje tokie atvejai ir žymimi kableliu skliaustuose: „Ak(,) ta prieškarinė lazdelės mada.“ „Na(,) tuomet jis ir parašė tą darbo ataskaitą.“ „Oi(,) kaip laukiu!“ Tai reiškia, kad abu variantai taisyklingi, o sprendžia rašantysis pagal tai, ar jaustukas jo sakinyje skamba savarankiškai.

Prie šios taisyklės pridėti keli naudingi komentarai. Jaustukai, einantys su teigimo ar neigimo žodeliais „taip“ ir „ne“, yra ne tokie savarankiški, todėl nuo šių žodelių dažniau neatskiriami: „Ak taip, jau žinau.“ „Na ne, nepanaikino to įstatymo.“ Nuo sakinio dažniau atskiriami keli pasikartojantys jaustukai: „Na na, greičiau rodyk.“ „Vai vai, kaip siaubinga!“ Retais atvejais jaustukas gali turėti sakinio dalies paskirtį – tada jis neskiriamas visai. Tokia pat išimtis yra jaustukas „šiukštu“, kai jis pavaduoja sakinio dalį: „Šiukštu išeiti iš darbovietės.“

Visa tai, kas pasakyta, galioja pirminiams jaustukams. Antriniai jaustukai, einantys įterpiniais, skiriami privalomai: tarp jų „deja“, priklausantis sakomo dalyko vertinimo ar apgailestavimo reikšmės įterpiniams, taip pat „jergutėliau“ ir „po šimts“. Privalomai skiriami ir intonaciškai izoliuoti ištiktukai, pavyzdžiui, „trrr“. Atskirą įterpinių grupę sudaro emocinė reakcija į sakomą dalyką, išreikšta padėkos jaustukais „ačiū“ ir „dėkui“: „Ačiū, ačiū, mes dabar laimingi.“ „Lietuvoje, dėkui Dievui, tokių reiškinių nėra.“

Atskiro dėmesio verti jaustukai prie kreipinio, nes mokyklos rašiniuose jie pasitaiko dažnai. Taisyklė tokia: kreipiniai išskiriami kartu su pirminiais jaustukais, jei jie prie kreipinio intonaciškai pritapę – „Ak jaunuoli, tokių metų reikia svajoti apie pasiekimus, meilę, nepažintus pasaulio kraštus“, „Neklausinėk, oi motinėle, apie mano vargo dieneles“. Kablelis tarp jaustuko ir kreipinio tokiu atveju nerašomas. Pats kreipinys skiriamas privalomai – pasirinkti galima tik tai, ar jaustukas išskiriamas kartu su juo, ar atskirai. Jei jaustukas intonaciškai savarankiškas, jis skiriamas atskirai, bet būdami šalia kreipinio jaustukai paprastai savarankiškumo netenka. Bendrąsias kablelio taisykles esame surinkę straipsnyje apie tai, kaip dėti kablelius.

Ištiktukai skyrybos atžvilgiu elgiasi kiek kitaip, nes jie gali būti sakinio dėmenys. Jei ištiktukas atstoja visą pagrindinį dėmenį, prijungiamasis dėmuo prie jo skiriamas kaip ir įprastame sakinyje: „Tič, jei nori eiti su manimi.“ „Še, kad taip jau smalsiai žiūri.“ O po tokių ištiktukų, kurie sakinio dėmens neatitinka, skyrybos ženklas nerašomas – pavyzdžiui, sustabarėjusiose konstrukcijose „Ir užaugo vyras še kad nori!“

Kaip atpažinti jaustuką ir ištiktuką per kontrolinį

Kalbos dalių nustatymo užduotyse klysta ne tas, kuris nemoka apibrėžimo, o tas, kuris žiūri į žodį atskirai nuo sakinio. Tas pats žodelis skirtinguose sakiniuose gali būti skirtinga kalbos dalis, todėl pirmas žingsnis visada tas pats: pažiūrėti, ką žodis daro šiame sakinyje.

Pirmiausia pasitikrinkite, ar žodis ką nors pavadina. Jei pavadina daiktą, ypatybę ar veiksmą, tai savarankiškoji kalbos dalis ir toliau svarstyti nereikia. Jei nepavadina, klauskite, ar jis jungia žodžius – tada tai jungtukas, ar tik suteikia reikšmės atspalvį – tada tai dalelytė. Ir tik tada belieka du variantai: perteikia jausmą (jaustukas) ar imituoja garsą bei vaizdą (ištiktukas).

Antra, atkreipkite dėmesį į tarinį. Jei sakinyje jaučiamas veiksmas, bet nėra asmenuojamojo veiksmažodžio, labai tikėtina, kad tarinio vietoje stovi ištiktukas: „Vaikas cap obuolį.“ Jaustukas tarinio vietoje paprastai neatsiduria – jis arba atstoja visą sakinį, arba stovi greta jo; retos išimtys, kaip „šiukštu“, pavaduoja sakinio dalį.

Trečia, nepamirškite, kad kalbos dalies nenulemia nei žodžio ilgis, nei neįprasta išvaizda. „Ačiū“ ir „labas“ atrodo kaip paprasti žodžiai, bet gramatiškai yra jaustukai. „Keberiokšt“ atrodo kaip ilgas sudėtingas žodis, bet tai ištiktukas. Ir atvirkščiai: „brr“ nėra jokia klaida ar rašybos nesusipratimas, o visiškai normalus lietuvių kalbos žodis, turintis savo vietą žodynuose.

Ko reikalauja bendroji programa

Pagal lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą jaustuko ir ištiktuko kaip kalbos dalių mokomasi 7–8 klasių koncentre, aštuntoje klasėje, kartu su dalelyte. Programoje rašoma, kad kartojamas ir gilinamas supratimas apie jaustuką, jo reikšmę ir vaidmenį kalboje, susipažįstama su jaustukų skyryba, mokomasi raiškiai skaityti sakinius su jaustukais. Taip pat kartojamas ir gilinamas supratimas apie ištiktuką, aiškinamasi, koks jo stilistinis vaidmuo sakinyje ir tekste, mokomasi ištiktukus tinkamai vartoti.

Šalia to programoje atskirai minimas tarimas ir kirčiavimas: mokomasi taisyklingai tarti ir kirčiuoti jungtukus, dalelytes, jaustukus ir ištiktukus. Praktiškai tai reiškia, kad per kontrolinį gali tekti ne tik nustatyti kalbos dalį, bet ir perskaityti sakinį taip, kad girdėtųsi, kur jaustukas baigiasi ir kur prasideda sakinys. Tai viena iš priežasčių, kodėl šią temą verta mokytis balsu, o ne tik akimis.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kaip tema dėstoma. Bendroji programa jaustuko ir ištiktuko neskiria atskiram patikrinimui: jų mokomasi kartu su kitomis kalbos dalimis, o jų skyryba – kartu su kita skyryba. Todėl naudingiau mokėti juos atpažinti gyvame tekste nei atmintinai iškalti sąrašą. Ką dar verta pakartoti prieš patikrinimą, surašėme lietuvių kalbos PUPP apžvalgoje.

Kaip padėti vaikui namuose

Jaustukų ir ištiktukų nereikia kalti sąrašais – jų kalboje tiek daug, kad sąrašas vis tiek bus nepilnas. Daug naudingiau susikurti įprotį klausti: ar šis žodelis ką nors pavadina, ar tik perteikia? Ir jei tik perteikia, ar tai, kas vyksta kalbančiojo viduje, ar tai, kas vyksta aplinkui? Šie du klausimai atsako į didžiąją dalį kontrolinio užduočių.

Puikus namų pratimas – skaityti balsu. Pasirinkite kelias pastraipas iš knygos, kurią vaikas šiaip skaitytų, ir paprašykite pažymėti kiekvieną vietą, kur autorius leidžia tekstui suskambėti. Vaikas greitai pamatys, kad ištiktukai beveik visada atsiduria ten, kur veiksmas staigus, o jaustukai – ten, kur kalba veikėjas. Tada galima pabandyti tą patį sakinį perrašyti be jų ir palyginti, kas pasikeitė. Tokia penkių minučių užduotis stilistinį vaidmenį paaiškina geriau nei bet koks apibrėžimas.

Rašybai padeda asmeninis klaidų sąrašas. Jei vaikas parašė „cha-cha-cha“ su brūkšneliais arba sudvejojo tarp „ai ai ai“ ir „ajajai“, užsirašykite taisyklingą formą ir šalia viena eilute taisyklę. Taisyklė, susieta su paties vaiko klaida, kitą kartą prisimenama kur kas lengviau. Kodėl tos pačios klaidos kartojasi ir kodėl jų neištaiso vien skaitymas, rašėme straipsnyje apie vaikų rašybos klaidas.

Jei kalbos dalys painiojasi nuolat, problema dažniausiai ne jaustukuose, o įprotyje nagrinėti sakinį pagal žodžio išvaizdą, o ne pagal tai, ką jis sakinyje daro. Tokiu atveju gali padėti lietuvių kalbos korepetitorius. Edtalk korepetitorių sąraše yra mokytojų, dirbančių su aštuntokais ir vyresniais mokiniais; pamokas galima rinktis nuotolines arba gyvas.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kas yra jaustukas?+

Jaustukas, arba interjekcija, yra nekaitoma kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, tiesiogiai perteikiantys jausmus, valios aktus ar paskatas jų neįvardydami: „ai“, „ak“, „oi“, „ei“, „brr“, „valio“, „žiū“, „ačiū“. Jaustukas jausmo nepavadina, o tik jį išreiškia, todėl jo reikšmė labai priklauso nuo intonacijos. Sakinyje jis arba atstoja visą sakinį („Ačiū“), arba eina sakinio dalies priedu („Brr, kaip šalta“), bet tarinio vietos paprastai neužima.

Kas yra ištiktukas?+

Ištiktukas – nekaitoma kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, tiesiogiai perteikiantys ar mėgdžiojantys veiksmo arba reiškinio sukeltą garsą, vaizdą ar pojūtį: „trinkt“, „pokšt“, „žybt“, „šlep“, „miau“, „bzz“. Ištiktukai veiksmo nepavadina, o tik ekspresyviai jį imituoja ir dažniausiai vartojami staigiems, dinamiškiems veiksmams nusakyti: „Tik pokšt, šaka ir nulūžo.“ Dėl glaudaus ryšio su veiksmažodžiu ištiktukas sakinyje gali eiti tariniu.

Kuo jaustukas skiriasi nuo ištiktuko?+

Jaustukas reiškia žmogaus emocijas, valią ar paskatą, o ištiktukas imituoja pojūčius – veiksmo sukeltą garsą, vaizdą ar įspūdį. Jaustukas artimesnis dalelytėms ir modaliniams žodžiams ir tarinio vietos paprastai neužima, o ištiktukas artimas veiksmažodžiui (plg. „cypti“ ir „cypt“) ir gali eiti tariniu. Greitas būdas patikrinti: jei žodelį galima pakeisti veiksmažodžiu („Trekšt“ – „Trekštelėjo“), tai ištiktukas.

Ar po jaustuko dedamas kablelis?+

Dažniausiai tai pasirenkamoji skyryba. Pirminiai jaustukai skyrybos taisyklėse aptariami kartu su modaliniais žodžiais: jie gali būti išskiriami, jei pasakomi įterpiamąja intonacija, pavyzdžiui, „Ak(,) ta prieškarinė lazdelės mada“, „Oi(,) kaip laukiu!“ Su žodeliais „taip“ ir „ne“ jaustukai dažniau neatskiriami („Ak taip, jau žinau“), o keli pasikartojantys jaustukai dažniau atskiriami („Na na, greičiau rodyk“). Visa tai galioja pirminiams jaustukams: antriniai jaustukai, einantys įterpiniais, priešingai, skiriami privalomai – tarp jų ir „deja“.

Kaip rašomi kartojamieji jaustukai – „ai ai ai“ ar „ajajai“?+

Teisingi abu variantai, tik jie reiškia skirtingą tarimą. Atskirai rašoma, kai norima pabrėžti atskirą jaustukų tarimą: „ai ai ai“, „ei ei ei“, „ui ui“. Kartu rašomi intonaciškai susilieję kartojamieji jaustukai: „ajajai“, „ojoj“, „atata“, „ūtata“. Atskirai tariamų balsinių jaustukų gale rašoma „i“, nors tariama „j“ („oi oi oi“), o susiliejusiuose tarp balsių terpiamas „j“ („ojojoj“). Kartojamuosiuose ištiktukuose brūkšnelis nerašomas: taisyklinga „cha cha cha“, ne „cha-cha-cha“.

#jaustukas#ištiktukas#jaustukai#ištiktukai#kalbos dalys#rašyba#skyryba#lietuvių kalba#morfologija#8 klasė
Austėja Vaitkutė profilio nuotrauka

Austėja Vaitkutė

edtalk redakcijos autorė

Rašo apie mokymosi įpročius, korepetitoriaus pasirinkimą ir praktiškus būdus padėti mokiniui mokytis ramiau.

ed·talk korepetitoriai

Pritaikyk tai, ką perskaitei

Individuali pamoka su patikrintu korepetitoriumi — greičiausias kelias nuo teorijos iki rezultato.

Rasti lietuvių kalbos korepetitorių

Skaityk toliau

Visi straipsniai →
Tėvų vadovas12 min skaitymoJudėjimo uždaviniai: kelias, laikas ir greitis — ir kodėl vaikui trūksta ne formulės, o brėžinioKelio formulė telpa į vieną eilutę, o judėjimo uždavinys penktoje klasėje vis tiek sustabdo pusę klasės. Paaiškinu, kodėl taip nutinka, ką apie kelią, laiką ir greitį iš tikrųjų sako programa nuo ketvirtos iki dešimtos klasės, kuo skiriasi trys uždavinių tipai, kodėl vidutinis greitis nėra dviejų greičių vidurkis ir kodėl kelio formulės per PUPP niekas neduos.2026 m. rugsėjo 8 d.Tėvų vadovas16 min skaitymoJungtukas: kas tai, sujungiamieji ir prijungiamieji jungtukai ir kada prieš jungtuką rašomas kablelisKas yra jungtukas ir kaip jį atskirti nuo dalelytės ar įvardžio „kuris“. Sujungiamieji ir prijungiamieji jungtukai (lentelė), poriniai ir kartojamieji jungtukai, kada kablelis rašomas prieš „ir“, „bei“, „o“, „bet“, „kad“ ar „kaip“ ir kokias jungtukų vartojimo klaidas taiso VLKK.2026 m. lapkričio 8 d.Tėvų vadovas12 min skaitymoKada keisti korepetitorių, o kada dar palaukti: kaip atskirti prastą pradžią nuo netinkamo žmogausPraeina mėnuo, kitas, pamokos vyksta reguliariai, o pažymys dienyne stovi vietoje — ir šeimoje kyla klausimas, kurio niekas nemėgsta garsiai ištarti: gal reikia kito korepetitoriaus? Sunkiausia čia ne pats sprendimas, o skirtumas tarp „mokymasis jau veikia, tik dar nespėjo pasimatyti“ ir „tinkamo ryšio taip ir neatsirado“. Paaiškiname, kaip tą skirtumą atpažinti, ką verta pabandyti pirmiau ir, jei sprendimas vis dėlto keisti, kaip tai padaryti ramiai ir neprarandant to, kas jau nuveikta.2026 m. rugpjūčio 11 d.