Palyginkite du sakinius: „Ieva surado savo pirštines“ ir „Ieva surado jos pirštines“. Jie skiriasi vienu žodžiu, bet reiškia visai ką kita. Pirmuoju atveju pirštinės yra pačios Ievos, antruoju – kažkieno kito, pavyzdžiui, jos sesers. Taip veikia įvardžiai: daikto jie nepavadina, tik jį nurodo, todėl vienas netinkamas įvardis gali pakeisti visą sakinio prasmę. Su įvardžiais vaikai susiduria anksčiau, nei atrodo. Asmeninius įvardžius taisyklingai rašyti mokomasi jau trečioje klasėje, o įvardžio reikšmė, gramatiniai požymiai, linksniavimas ir rašyba nuosekliai nagrinėjami šeštoje.
Šiame straipsnyje paaiškinsime, kas yra įvardis ir kaip jį atpažinti, kokie yra įvardžių skyriai, kaip linksniuojami asmeniniai įvardžiai ir kodėl „mane“ rašoma be nosinės, o „manęs“ – su ja. Taip pat aptarsime, kada reikia „savo“, o kada „jo“, „jos“ ar „jų“, kurie įvardžiai rašomi kartu, o kurie atskirai, ir kuriuos pasakymus su įvardžiais Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siūlo taisyti. Taisyklės pateikiamos pagal VLKK konsultacijas, Kalbos klaidų sąrašą ir Lietuvių kalbos rašybos taisykles, o tai, kurioje klasėje ko mokomasi, – pagal galiojančią bendrąją programą.
Kas yra įvardis
Įvardis – tai linksniuojama kalbos dalis, kuri nurodo daiktą, ypatybę ar kiekį, bet jų nepavadina. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje įvardžiai vadinami deiktiniais žodžiais, t. y. tokiais, kurie rodo, o ne pavadina: „jie neįvardija daikto ar ypatybės“. Todėl tas pats įvardis skirtingame kontekste gali nurodyti vis kitą daiktą. Sakinyje „Ji jau grįžo“ žodis „ji“ gali reikšti mamą, mokytoją ar katę. Kas tai yra, sužinome tik iš ankstesnio sakinio arba iš situacijos.
Sakinyje įvardis pavaduoja kitą kalbos dalį. Dažniausiai – daiktavardį: „Brolis grįžo vėlai. Jis buvo pavargęs.“ Tačiau įvardis gali atstoti ir būdvardį („Tokio pyrago dar nebuvau valgęs“), ir skaitvardį („Į pamoką atėjo keli mokiniai“). Šeštos klasės programoje taip ir parašyta: „Savarankiškai atpažįstami įvardžiai, sakinyje pavaduojantys daiktavardį, būdvardį ir skaitvardį.“ Įvardžiui keliamas toks pat klausimas kaip žodžiui, kurį jis pavaduoja: kas? (jis, kažkas), koks? (toks, kitoks), kuris? (tas, šis), kieno? (mano, savo).
Įvardžiai turi giminę, skaičių ir linksnį, tačiau ne visi vienodai. Gimininiai įvardžiai kaitomi giminėmis („jis – ji“, „tas – ta“, „koks – kokia“), o negimininiai – „aš“, „tu“, „savęs“, „kas“ – giminės neturi. Pagal tai, ką pavaduoja, įvardžiai būna daiktavardiškieji (aš, tu, jis, kas) ir būdvardiškieji (toks, šioks, anoks), o kai kurie, pavyzdžiui, „tas“, „kuris“ ar „nė vienas“, gali atlikti abu darbus. Su gimininių ir negimininių įvardžių formų vartojimu programoje susipažįstama dešimtoje klasėje.
Kai kurių įvardžių linksnių formos sudarytos iš skirtingų kamienų, todėl atrodo lyg skirtingi žodžiai: „aš – manęs“, „mes – mūsų – mums“. Kalbininkai tai vadina supletyvizmu. Enciklopedijoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad „mes“ nereiškia „aš ir dar vienas aš“. Tai kalbantysis kartu su pašnekovu ar kitais žmonėmis. Panašiai ir „jūs“ gali reikšti ne tik kelis pašnekovus, bet ir vieną pašnekovą kartu su kitais. Kaip kalbos dalys susijusios su sakinio dalimis, plačiau aiškinome straipsnyje apie kalbos dalis ir sakinio dalis.
Kurioje klasėje mokomasi įvardžio
Galiojančioje lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje įvardžio mokomasi ne vienoje klasėje. Ši tema grįžta kelis kartus, kaskart kitu aspektu. Trečioje klasėje įvardžiai atsiranda rašybos dalyje: mokomasi taisyklingai užrašyti asmeninius įvardžius, o tarp įsidėmėtinos rašybos žodžių įrašyti ir „save“ bei „kažkas“. Trečiokai ir ketvirtokai taip pat mokosi rasti sakinyje veiksnį, išreikštą daiktavardžio ar asmeninio įvardžio vardininku. Atskira programos dalis, pavadinta „Įvardis“, yra šeštoje klasėje.
| Klasė | Ko mokomasi pagal bendrąją programą |
|---|---|
| 3 klasė | Taisyklingai rašyti asmeninius įvardžius; „save“ ir „kažkas“ yra tarp įsidėmėtinos rašybos žodžių |
| 3–4 klasės | Rasti sakinyje veiksnį, išreikštą daiktavardžio ar asmeninio įvardžio vardininku |
| 4 klasė | „Manęs“, „tavęs“ ir „savęs“ – tarp įsidėmėtinos rašybos žodžių |
| 5 klasė | Kartojama „manęs“, „tavęs“, „savęs“ rašyba; tekste sakiniai siejami jungtukais, laiko, vietos ir būdo prieveiksmiais bei įvardžiais |
| 6 klasė | Atskira dalis „Įvardis“: reikšmė, gramatiniai požymiai, linksniavimas, tarimas ir rašyba; įtvirtinama formų „mane, tave, save, manęs, tavęs, savęs, mūsų, jūsų, kažkas“ rašyba |
| 7 klasė | Rašant vyresniesiems, vartoti tinkamas įvardžio formas, kreipinius ir mandagumo formules |
| 9 klasė | Įvardžiai kaip jungiamieji žodžiai sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose |
| 10 klasė | Susipažįstama su gimininių ir negimininių įvardžių formų vartojimu |
Šeštos klasės programoje išvardytos devynios formos: „mane, tave, save, manęs, tavęs, savęs, mūsų, jūsų, kažkas“. Tai ne atsitiktinis sąrašas. „Manęs“, „tavęs“ ir „savęs“ įsidėmėti mokomasi jau ketvirtoje klasėje, penktoje jų rašyba kartojama, o šeštoje dar kartą įtvirtinama kartu su „mane“, „tave“ ir „save“. Rašant šias formas, mokiniams koją pakiša arba tarimas, arba įprasta taisyklė, kuri šiuo atveju negalioja. Kaip su jomis susitvarkyti, aptarsime skyriuje apie rašybą.
Įvardžių skyriai
Pagal reikšmę įvardžiai skirstomi į skyrius, tačiau ne visuose šaltiniuose jie sugrupuoti vienodai. Visuotinė lietuvių enciklopedija skiria penkias grupes: asmeninius, klausiamuosius ir santykinius, parodomuosius, neapibrėžiamuosius įvardžius ir pabrėžiamąjį įvardį „pats“. Prie asmeninių ji priskiria sangrąžinį „savęs“ ir savybinius įvardžius, o neapibrėžiamuosius skaido į kelis pogrupius. Lietuviškoje Vikipedijoje sangrąžinis ir savybiniai įvardžiai išskirti kaip atskiri skyriai. Todėl, ruošiantis kontroliniam darbui, verta laikytis to skirstymo, kurį pateikia vadovėlis. Lentelėje grupės išskaidytos smulkiau, kad kiekvieną įvardį būtų lengviau atpažinti.
| Skyrius | Įvardžiai | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Asmeniniai | aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos; mandagusis „tamsta“ | Jis vėluoja, bet mes palauksime. |
| Sangrąžinis | savęs (sau, save, savimi, savyje) | Jis save pagyrė. |
| Savybiniai | mano, tavo, savo; manas, tavas, savas | Tai mano sąsiuvinis. |
| Parodomieji | tas, šis, anas, šitas, toks, šioks, anoks, šitoks | Šis kelias trumpesnis už aną. |
| Klausiamieji ir santykiniai | kas (ko, kieno), koks, kuris, katras, kelintas | Kuris autobusas važiuoja į centrą? |
| Neapibrėžiamieji | kažkas, kažkoks, kai kas, kas nors, bet kas, kitas, kitoks | Kažkas paliko skėtį. |
| Apibendrinamieji | visas, kiekvienas, visoks | Kiekvienas gavo po obuolį. |
| Neigiamieji | niekas, joks, nė vienas | Niekas neatėjo. |
| Pabrėžiamasis | pats, pati | Ji pati viską suplanavo. |
Keli skyriai verti atskiro paaiškinimo. Klausiamieji ir santykiniai įvardžiai yra tie patys žodžiai, skiriasi tik jų darbas sakinyje. Sakinyje „Kuris autobusas važiuoja į centrą?“ žodis „kuris“ klausia. Sakinyje „Tai autobusas, kuris važiuoja į centrą“ tas pats žodis jungia du sakinio dėmenis ir vadinamas santykiniu. Būtent tokius jungiamuosius žodžius devintokai kartoja, kai mokosi sudėtinių prijungiamųjų sakinių.
Gramatiškai žodžiai „jo“, „jos“ ir „jų“ yra asmeninių įvardžių kilmininko formos, tačiau junginyje „jo kuprinė“ jie atsako į klausimą „kieno?“ ir atlieka savybinio įvardžio darbą. Panaši ir „savo“ kilmė: VLKK konsultacijoje „savo“ nurodytas kaip sangrąžinio įvardžio „savęs“ kilmininko forma. Kuo šie įvardžiai skiriasi reikšme, aptarsime atskirame skyriuje.
Kaip linksniuojami asmeniniai įvardžiai
Asmeniniai įvardžiai linksniuojami kitaip nei daiktavardžiai, todėl juos patogiausia turėti po ranka lentelėje. Pirmoje lentelėje pateikiama vienaskaita, antroje – daugiskaita.
| Linksnis | aš | tu | jis | ji |
|---|---|---|---|---|
| Vardininkas (kas?) | aš | tu | jis | ji |
| Kilmininkas (ko?) | manęs | tavęs | jo | jos |
| Naudininkas (kam?) | man | tau | jam | jai |
| Galininkas (ką?) | mane | tave | jį | ją |
| Įnagininkas (kuo?) | manimi | tavimi | juo | ja |
| Vietininkas (kame?) | manyje | tavyje | jame | joje |
| Linksnis | mes | jūs | jie | jos |
|---|---|---|---|---|
| Vardininkas (kas?) | mes | jūs | jie | jos |
| Kilmininkas (ko?) | mūsų | jūsų | jų | jų |
| Naudininkas (kam?) | mums | jums | jiems | joms |
| Galininkas (ką?) | mus | jus | juos | jas |
| Įnagininkas (kuo?) | mumis | jumis | jais | jomis |
| Vietininkas (kame?) | mumyse | jumyse | juose | jose |
Sangrąžinis įvardis „savęs“ vardininko neturi. VLKK paaiškina, kad jis niekada nereiškia sakinio veikėjo, todėl veiksniu neina. Daugiskaitos formų jis taip pat neturi: tos pačios formos tinka ir vienam žmogui, ir keliems („Aš save pagyriau“, „Jie save pagyrė“). Šis įvardis linksniuojamas taip: savęs (arba savo), sau, save, savimi, savyje.
Vyriškosios giminės gimininiai įvardžiai keturiuose linksniuose turi kitokias galūnes nei daiktavardžiai: vienaskaitos naudininke ir vietininke („tam stalui“, „tame stale“), daugiskaitos vardininke ir naudininke („tie stalai“, „tiems stalams“). Moteriškosios giminės įvardžių galūnės sutampa su daiktavardžių: „tai knygai“, „toje knygoje“, „tos knygos“, „toms knygoms“. Enciklopedijoje pažymima, kad gimininių įvardžių linksniavimą lietuvių kalboje perėmė ir būdvardžiai. Todėl sakome „geram stalui“, „gerame stale“, „geri stalai“ ir „geriems stalams“: čia būdvardis linksniuojamas kaip įvardis, o ne kaip daiktavardis. Daiktavardžių linksnius su klausimais ir galūnėmis rasite linksnių lentelėje.
Rašybos spąstai: mane ar manę, ji ar jį, kažkas
Daugiausia painiavos kyla dėl nosinių. Daiktavardžių galininkas paprastai turi nosinę (knygą, namą, brolį), todėl vaikui atrodo logiška rašyti ir „manę“. Tačiau įvardžių „aš“, „tu“ ir „savęs“ galininkas – „mane“, „tave“, „save“ – rašomas be nosinės, nors atsako į klausimą „ką?“. Nosinė atsiranda kilmininke: „manęs“, „tavęs“, „savęs“. Šią ir kitas išimtis plačiau aptarėme straipsnyje apie tai, kada rašomos nosinės raidės. Panaši pora yra „mus“ ir „mūsų“: galininke „mus“ ir „jus“ rašoma trumpoji u, o kilmininke „mūsų“ ir „jūsų“ – ilgoji ū ir nosinė ų žodžio gale.
Pradinukams neretai sunku atskirti trumpus įvardžius, kurie skiriasi tik viena nosine: „ji“ ir „jį“, „ja“ ir „ją“. Čia padeda paprasta patikra – įvardį pakeisti daiktavardžiu ir pažiūrėti, ar šis turi nosinę. „Mačiau ją“ – „mačiau knygą“, vadinasi, rašome su nosine. „Kalbėjau su ja“ – „kalbėjau su mama“, vadinasi, be nosinės. „Radau jį“ – „radau raktą“, o „Ji grįžo“ – „mama grįžo“. Įvardžiai „jis“ ir „ji“ nosinę turi tuose pačiuose linksniuose kaip ir daiktavardžiai. Tą patį ryšį galima naudoti ir atvirkščiai: straipsnyje apie tai, kaip nustatyti linksnį, aiškinome, kaip daiktavardžio linksnį patikrinti įvardžiu.
Žodis „kažkas“ tariamas taip, lyg jame būtų š, nes prieš duslųjį k skardusis ž suduslėja. Taisyklingai parašyti padeda žodžio kilmė. Lietuvių kalbos rašybos taisyklėse „kažkas“ siejamas su junginiu „kas žino kas“, „kažkur“ – su „kas žino kur“, o „kažkada“ – su „kas žino kada“. Raidė ž lieka iš žodžio „žino“. Kodėl žodžiai tariami kitaip, nei rašomi, paaiškina priebalsių supanašėjimas.
Atskiro paaiškinimo reikia ir mandagumo įvardžiams. Rašybos taisyklių 7.2.4 punkte nurodyta, kad laiškuose, sveikinimuose, kvietimuose, prašymuose ar padėkose didžiąja raide gali būti rašomi žodžiai, kuriais mandagiai kreipiamasi į kitą asmenį ar jis įvardijamas su išskirtine pagarba, pavyzdžiui, „Jūs“, „Jūsų“, „Tamsta“, „Tu“. Komentare priduriama, kad taip galima rašyti ir dalykiniuose elektroniniuose laiškuose. Svarbiausias žodis čia – „gali“. Didžioji raidė – ne privaloma taisyklė, o pagarbos ženklas, kurį pasirenka pats rašantysis. Mandagaus kreipimosi raštu mokomasi septintoje klasėje: programoje numatyta, kad mokiniai, rašydami vyresniesiems, vartotų tinkamas įvardžio formas, kreipinius ir mandagumo formules.
Kurie įvardžiai rašomi kartu, o kurie atskirai
Rašybos taisyklės skiria dvi grupes. Kartu rašomi žodžiai, kuriuose vienas dėmuo sutrumpėjo ir atskirai nebevartojamas: „kažkas“, „kažkuris“, „kažkur“, „kitkas“ (iš „kitas kas“). Atskirai rašomos samplaikos, sudarytos iš nesutrumpėjusių žodžių: „bet kas“, „bet koks“, „bet kuris“, „kai kas“, „kai kuris“, „kas nors“, „koks nors“, „kuris nors“, „šis tas“, „šioks toks“, „tas pats“, „toks pat“. Patikrinti nesunku. Jei abu žodžiai išliko sveiki ir kiekvieną galima pavartoti atskirai, rašome atskirai. Jei vienas dėmuo sutrumpėjo, kaip „kaž-“, rašome kartu.
Neiginys „ne“ su įvardžiais paprastai rašomas atskirai: „ne visi“, „ne tas“, „ne toks“, „ne kiekvienas“, „ne aš“. Kartu jis rašomas tik tada, kai susidaro naujos reikšmės žodis: „nekas“ (prastas, menkas), „nekoks“ (prastas), „nesavas“ (keistas, neįprastas), „nevisas“ (kvailas). VLKK konsultacijoje pateikiami tokie pavyzdžiai: „Nekas ten žemė“, „Suriko nesavu balsu“. Daugiau atvejų aptarėme straipsnyje apie žodžius, rašomus kartu ar atskirai.
Dviskaita: mudu, judu ir juodu
Lietuvių kalboje iki šiol vartojama dviskaita – formos, kurios reiškia lygiai du asmenis ar daiktus. Bendrinėje kalboje dviskaitą turi asmeniniai ir kai kurie kiti įvardžiai: „mudu“ ir „mudvi“ (mes du, mes dvi), „judu“ ir „judvi“ (jūs du, jūs dvi), „juodu“ ir „jiedvi“ (jie du, jos dvi), taip pat „abudu“ ir „abidvi“. Rašybos taisyklės nurodo šias formas rašyti vienu žodžiu, todėl teisinga „mudu“, ne „mu du“, ir „juodu“, ne „juo du“.
VLKK paaiškina, kad šie įvardžiai linksniuojami pagal dvi paradigmas. „Mudu“ ir „judu“ labiau susilieję su skaitvardžiu „du“: mudu, mudviejų, mudviem, mudu, mudviem, mudviejuose. Žodyje „juodu“ kaitomi abu dėmenys (jų + dviejų), todėl jo kilmininkas yra „jųdviejų“. Iš čia kyla klausimas, kada rašyti „judviejų“, o kada „jųdviejų“. „Judviejų“ yra „judu“ (jūs du) kilmininkas, o „jųdviejų“ – „juodu“ (jie du) kilmininkas. Dviejų pašnekovų klausiame „Ar čia judviejų kuprinės?“, o apie du kitus žmones sakome „Jųdviejų kuprinės liko klasėje“. Bendrinėje kalboje pirmenybė teikiama formoms „juodu“ ir „jiedvi“, o „jiedu“ laikoma šalutiniu normos variantu.
Kada vartoti „savo“, o kada „jo“
Grįžkime prie sakinių iš straipsnio pradžios. Lietuvių kalboje savininką galima nurodyti dviem būdais. Jei daiktas priklauso tam pačiam asmeniui, kuris sakinyje atlieka veiksmą, vartojamas „savo“: „Ieva surado savo pirštines“, taigi pirštinės yra Ievos. Jei daiktas priklauso kam nors kitam, vartojamas „jo“, „jos“ arba „jų“. Sakinys „Ieva surado jos pirštines“ reiškia, kad pirštinės yra kitos mergaitės ar moters, apie kurią buvo kalbėta anksčiau.
Anglų kalboje tokio skirtumo nėra: „his“, „her“ ir „their“ tinka abiem atvejams. VLKK pastebi, kad klaidų pasitaiko verčiant iš anglų kalbos arba dėl jos įtakos. Sakinys „Moteris režisavo dokumentinį filmą apie jos senelį“ taisomas į „apie savo senelį“. Kitoje konsultacijoje taisomi laidų vedėjų sakiniai: „Pradedame mūsų laidą“ – „Pradedame savo laidą“, „VU studentai su jų dėstytoju“ – „su savo dėstytoju“. Tokia klaida gali įsivelti ir į mokinio rašinį, ypač jei jis daug skaito ar žiūri angliškai.
Patikrinti padeda du klausimai. Pirmiausia paklauskite, kieno yra daiktas, o tada – kas sakinyje atlieka veiksmą. Jei atsakymas abiem atvejais tas pats, reikia „savo“. Sakinyje „Tomas pamiršo savo kuprinę“ kuprinė priklauso tam pačiam Tomui, kuris ją pamiršo. Sakinyje „Tomas pamiršo jo kuprinę“ kuprinė yra kito berniuko, pavyzdžiui, brolio, apie kurį kalbėta prieš tai.
Kartais įvardis tiesiog nereikalingas. VLKK pavyzdyje „Moteris sako jaučianti atsakomybę, kad skaudūs (jos) senelio išgyvenimai nebūtų pamiršti“ žodis „jos“ nėra klaida, bet yra perteklinis: iš konteksto ir taip aišku, kieno senelis, todėl šį įvardį galima praleisti. Panašiai yra ir su veiksniu. Lietuvių kalboje veiksmažodžio galūnė jau parodo asmenį („einu“, „eini“, „einame“), todėl „aš“ ar „mes“ nebūtina kartoti kiekviename sakinyje.
Kuris, kas ar kur: įvardžiai, kurie jungia sakinius
Sudėtiniame sakinyje santykinis įvardis prijungia šalutinį dėmenį: „Perskaičiau knygą, kurią rekomendavo mokytoja.“ Šalutinis dėmuo nuo pagrindinio atskiriamas kableliu. Kodėl kablelio vietą geriau tikrinti ne pauze, o sakinio sandara, aiškinome straipsnyje apie tai, kaip dėti kablelius.
Neretai manoma, kad po žodžių „visi“, „tie“ ar „kiti“ būtinai reikia „kurie“, o „kas“ yra klaida. VLKK nurodo, kad abu įvardžiai čia laikomi lygiaverčiais normos variantais: „Esame dėkingi tiems, kas (arba kurie) mumis pasitikėjo“, „Visus, ką (arba kuriuos) domina statyba, kviečiame į Parodų centrą“. Taisyklingi ir abu pasakymai „namas, kur daug dulkių“ ir „namas, kuriame daug dulkių“, nes prieveiksmis „kur“ gali atstoti įvardį „kuris“, kai kalbama apie vietą ar erdvę.
O štai „kuris“ netinka, kai antroji sakinio dalis ne paaiškina pirmąją, bet nusako kitą, vėliau įvykusį veiksmą. VLKK taiso sakinį „Kilo maištas, kuris buvo numalšintas“ į „Kilo maištas, bet jis buvo numalšintas“, o sakinį „Automobilį atsitiktinai aptiko grybautojas, kuris apie tai pranešė pareigūnams“ – į „…grybautojas ir apie tai pranešė pareigūnams“. Matematikos įrodymuose sutinkamas dar vienas atvejis – pridūrimas: „Trikampio kraštinės yra lygios, ką ir reikėjo įrodyti.“ VLKK tokį „kas“ laiko galimu, nors ir knyginiu, labiau dalykinei kalbai būdingu reiškiniu.
Kurie pasakymai su įvardžiais taisytini
Dalis klaidų su įvardžiais yra vertiniai, t. y. pažodžiui išversti kitų kalbų pasakymai. Apie „kažkur tai“, „kažkada tai“ ir panašius junginius VLKK rašo, kad tai iš rusų kalbos perimti junginiai, o žodelis „tai“ juose netaisyklingai prišlietas prie neapibrėžiamųjų įvardžių ir iš jų padarytų prieveiksmių. Tokie pasakymai įtraukti į VLKK Kalbos klaidų sąrašą. Lentelėje surinkome su įvardžiais susijusius šio sąrašo punktus ir VLKK siūlomus taisymus. Dalį pavyzdžių sudarėme patys, kad jie būtų artimesni mokiniams.
| Taisytinas pasakymas | Kaip taisyti |
|---|---|
| Nekurie mokiniai jau baigė darbą. | Kai kurie mokiniai jau baigė darbą. |
| Girdžiu, už durų kažkas tai šlama. | Girdžiu, už durų kažkas šlama. |
| Kažkur tai palikau skėtį. | Kažkur palikau skėtį. |
| Šiuo metu veikia sekančios parodos: … | Šiuo metu veikia šios parodos: … |
| Sekančią savaitę rašysime kontrolinį. | Kitą savaitę rašysime kontrolinį. (Reikšme „kitas“ žodį „sekantis“ VLKK laiko vengtinu.) |
| Kas liečia namų darbus, susitarsime rytoj. | Dėl namų darbų susitarsime rytoj. |
| Kelinto šiandien? | Kelinta šiandien? |
| Laimėjome abi rungtynes. | Laimėjome abejas rungtynes. |
| Jame netikėtai kilo puiki mintis. | Jam netikėtai kilo puiki mintis. |
| Kas jį tokiu padarė? | Kas jį tokį padarė? |
| Viršininkas pas save. | Viršininkas savo kabinete. |
| Kada pradėsite gyventi ant savęs? | Kada pradėsite gyventi savarankiškai? |
Tokie pasakymai svarbūs ne tik dėl stiliaus. Nacionalinės švietimo agentūros patvirtintuose lietuvių kalbos PUPP rašymo užduoties vertinimo kriterijuose nurodyta, kad gramatikos ir žodyno klaidomis laikomi atvejai, aprašyti 5–10 klasių vadovėliuose, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ir VLKK Kalbos klaidų sąraše. Raštingumas vertinamas 12 taškų iš 30. Už 0–1 klaidą skiriami visi 12 taškų, už 2–3 klaidas – 11 ir taip toliau, o klaidos skaičiuojamos 200 žodžių apimties teksto dalyje. Taigi vienas „nekurie“ ar „sekančios“ dešimtoko rašinyje gali kainuoti tašką, jei toje dalyje jau yra dar viena klaida. Kaip vertinamas visas PUPP rašinys, aptarėme straipsnyje apie PUPP vertinimą 2027 metais.
Kas nėra klaida: lygiaverčiai variantai
Ne kiekvienas neįprastai skambantis pasakymas yra klaida, ir tai verta žinoti tiek mokiniui, tiek jo rašinį taisančiam tėčiui ar mamai. VLKK konsultacijose lygiaverčiais normos variantais laikomi „toks pat“ ir „toks pats“ („Jis vis toks pat“ ir „Jis vis toks pats“), taip pat „nieko blogo“ ir „nieko bloga“, „kas naujo“ ir „kas nauja“. Įvardžio „pats“ kilmininke pirmenybė teikiama formai „paties“, o „pačio“ laikoma šalutiniu variantu, tinkančiu laisviesiems stiliams.
Taisyklingi ir pasakymai „pats geriausias“, „pati brangiausia“. Dėl jų kartais abejojama, tačiau VLKK, remdamasi žodynais ir „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, aiškina, kad įvardis „pats“ su aukščiausiuoju laipsniu sustiprina reikšmę. Todėl sakinys „Nedarbo lygis Lietuvoje 2007 m. buvo pats žemiausias Baltijos šalyse“ yra visiškai taisyklingas.
Formos „jisai“ ir „jinai“ taip pat nėra klaida. VLKK jas apibūdina kaip įvardžiuotines formas, vartojamas norint ką nors pabrėžti ar išskirti. „Lietuvių kalbos žodyne“ užfiksuota ir daugiau šių įvardžių variantų, pavyzdžiui, „jisain“ ar „jinajos“, tačiau bendrinei kalbai teikiamos tik nusistovėjusios, įprastos formos.
Įvardžiuotiniai būdvardžiai nėra įvardžiai
Žodžiai „gerasis“, „baltoji“ ar „pirmasis“ vadinami įvardžiuotiniais, tačiau įvardžiai jie nėra. Tai būdvardžių, dalyvių, kelintinių skaitvardžių ir kai kurių įvardžių formos, kurios susidarė prie paprastosios formos galūnės prisijungus įvardžiui „jis“ ar „ji“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateikiami pavyzdžiai: iš „geras“ ir „jis“ susidarė „gerasis“, iš „gero“ ir „jo“ – „gerojo“. Mokykloje įvardžiuotiniai būdvardžiai nagrinėjami šeštoje klasėje, toje pačioje programos dalyje kaip ir būdvardžių laipsniai.
Įvardžiuotinė forma nurodo konkretų, jau žinomą daiktą. Enciklopedijoje pateikiamas pavyzdys: „Apsivilk žaliąja suknele“ reiškia tam tikrą, žinomą suknelę, o „Apsivilk žalia suknele“ – bet kurią žalios spalvos suknelę. Savo paskirtimi tai primena kitų kalbų artikelius, pavyzdžiui, anglų „the“, kurių lietuvių kalboje nėra.
Kaip išnagrinėti įvardį: planas ir pavyzdys
Morfologinis įvardžio nagrinėjimas mokykloje paprastai atliekamas tokia tvarka:
- kalbos dalis ir pradinė forma;
- skyrius pagal reikšmę;
- giminė (jei įvardis gimininis), skaičius ir linksnis;
- kuo įvardis eina sakinyje.
Pavyzdžiui, sakinyje „Ji paskambino jam vakare“ žodis „jam“ nagrinėjamas taip: įvardis, pradinė forma „jis“, asmeninis, vyriškoji giminė, vienaskaita, naudininkas, sakinyje eina papildiniu. Sakinyje „Tokią knygą skaitau pirmą kartą“ žodis „tokią“ – įvardis, pradinė forma „toks“, parodomasis, moteriškoji giminė, vienaskaita, galininkas, sakinyje eina pažyminiu. Nagrinėjant pravartu pasakyti ir tai, ką įvardis pavaduoja. „Jam“ čia atstoja daiktavardį, pavyzdžiui, „broliui“, o „tokią“ – būdvardį. Tada vaikui aiškiau, kodėl vienas įvardis sakinyje eina papildiniu, o kitas – pažyminiu.
Kaip padėti vaikui namuose
Trečiokui ar ketvirtokui labiausiai praverčia nosinės patikra. Pažaiskite trumpą žaidimą: jūs pasakote sakinį su daiktavardžiu („Radau raktą“, „Kalbėjau su mama“), o vaikas pakeičia daiktavardį įvardžiu ir užrašo („Radau jį“, „Kalbėjau su ja“). Po kelių tokių sakinių vaikas pats pastebi dėsningumą: kur nosinę turi daiktavardis, ten ją turi ir „jis“ bei „ji“. Atskirai verta įsidėmėti „mane“, „tave“ ir „save“, kuriuose nosinės nėra. Trumpų diktantų idėjų rasite straipsnyje apie diktantus 2–4 klasėms.
Šeštokui, kuris mokosi įvardžių skyrių ir linksniavimo, naudinga kartą per savaitę užpildyti asmeninių įvardžių lentelę iš atminties ir pasitikrinti. Įvardžių skyrius patogiausia atpažinti tekste, kurį vaikas ir taip skaito. Pasirinkite pastraipą iš mėgstamos knygos ir paprašykite surasti visus įvardžius bei pasakyti, kokio jie skyriaus. Jei vaikas painioja klausiamuosius ir santykinius įvardžius, užtenka paklausti, ar žodis klausia, ar jungia du sakinio dėmenis.
Gimnazistui naudinga savo rašinius patikrinti pagal kelis klausimus. Ar visur, kur savininkas ir veikėjas yra tas pats asmuo, parašyta „savo“? Ar tekste nėra „nekurie“, „sekantis“, „kažkas tai“ ar „kas liečia“? Kompiuteriu rašytame tekste tokius žodžius lengva surasti paieškos funkcija. Patikra užtrunka kelias minutes, o PUPP rašinyje gali padėti išsaugoti taškus už raštingumą.
Jei klaidos kartojasi ir vaikas pats nebemato, kur suklydo, verta, kad rašinius kartu su juo peržiūrėtų lietuvių kalbos korepetitorius: dirbant su paties mokinio tekstais greičiau matyti, kurios taisyklės dar neįsitvirtino. Pradinukui panašiai gali padėti pradinių klasių korepetitorius. Jei vaikas mokosi ir kitų kalbos dalių, pravers mūsų prieveiksmio skyrių, laipsnių ir rašybos apžvalga.





