Klausimas, kuo progimnazija skiriasi nuo gimnazijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo terminologinis. Iš tikrųjų jis yra praktinis: nuo atsakymo priklauso, kuriais metais šeimai teks ieškoti kitos mokyklos, ar tam reikia ruoštis iš anksto ir ar pasiruošimas apskritai ką nors lemia. Lietuvos teisė žino keturis bendrojo ugdymo mokyklų tipus, o žodžio „licėjus“ tarp jų nėra.
Toliau — kur eina ribos tarp tipų, kodėl tas pats vaikas tais pačiais metais mokosi ir devintoje, ir pirmoje gimnazijos klasėje, kaip iš tikrųjų sudaroma priėmimo eilė ir kuriais atvejais joje atsiranda atranka. Visi teiginiai remiasi Švietimo įstatymu ir švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintu priėmimo kriterijų sąrašu, o ne mokyklų svetainių aprašymais.
Keturi tipai, o ne penki
Švietimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis tipus surašo vienu sakiniu: bendrojo ugdymo mokyklų tipai yra pradinė mokykla, progimnazija, pagrindinė mokykla ir gimnazija. Sąrašas baigtinis, ir kiekvienas tipas apibrėžiamas ne pastatu, ne dydžiu ir ne reputacija, o tuo, kokias ugdymo programas mokykla vykdo.
Pradinės mokyklos tipui priskiriamos mokyklos, vykdančios pradinio ugdymo programą. Progimnazijai — vykdančios pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį arba tą pirmąją dalį kartu su pradinio ugdymo programa. Pagrindinei mokyklai — vykdančios visą pagrindinio ugdymo programą arba ją kartu su pradinio ugdymo programa. Gimnazijai — vykdančios vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį.
Penktojo tipo, kurį daugelis tėvų prisimena iš savo mokyklinių metų, sąraše nebėra: vidurinė mokykla iš tipų sąrašo išbraukta 2015 metų pataisa, o šeštoji to paties straipsnio dalis pažymėta trumpai — neteko galios nuo 2017 metų rugsėjo 1 dienos. Vidurinės mokyklos tipo nebėra, todėl kalbant apie dabartinę sistemą tas žodis tinka nebent kaip programos pavadinimas — vidurinio ugdymo programa tebeegzistuoja ir ją vykdo gimnazijos.
Kodėl „licėjus“ nėra mokyklos tipas
Atsakymas yra to paties 41 straipsnio pabaigoje, penkioliktoje dalyje, ir jis telpa į vieną sakinį: mokyklos pavadinime grupę ar tipą nusakantis žodis gali būti nevartojamas. Būtent todėl greta mokyklų, kurių pavadinime yra žodis „gimnazija“, egzistuoja licėjai, „mokyklos-daugiafunkciai centrai“ ir mokyklos, kurių pavadinime apskritai nėra jokios nuorodos į tai, kokias klases jos moko.
Vadinasi, pavadinimas apie tipą nesako nieko. Mokykla, kuri vykdo vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį, pagal įstatymo apibrėžimą priklauso gimnazijos tipui, kad ir kaip ji vadintųsi. Skirtumo tarp „licėjaus“ ir „gimnazijos“ ieškoti reikia ne tipe, o trijuose kituose dalykuose: kokias programas mokykla vykdo, kokia jos aptarnavimo teritorija ir kokią priėmimo tvarką jai yra nustačiusi savivaldybė. Pirmieji du dalykai lemia, kada vaikui reikės keisti mokyklą, trečiasis — ar ten iš viso yra atranka.
Ketveri, ketveri, dveji ir dveji — ir du numeriai tai pačiai klasei
Ribos tarp tipų nėra sugalvotos: jos eina lygiai ten, kur baigiasi ugdymo programos ir jų dalys. Pradinis ugdymas vykdomas pagal ketverių metų programas. Pagrindinis ugdymas — pagal šešerių metų programas, kurių pirmoji dalis apima ketverių metų tarpsnį, o antroji — dvejų. Vidurinis ugdymas — pagal dvejų metų programas. Vienas po kito tai yra ketveri, ketveri, dveji ir dveji metai — iš viso dvylika.
Iš čia plaukia ir dviguba numeracija, kuri kasmet supainioja dalį šeimų. Gimnazija vykdo paskutinius ketverius metus: pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį ir vidurinio ugdymo programą. Tie ketveri metai jos viduje vadinami pirma, antra, trečia ir ketvirta gimnazijos klasėmis, o bendroje dvylikos metų skalėje tai yra devinta, dešimta, vienuolikta ir dvylikta klasės. Tas pats mokinys tais pačiais metais teisėtai vadinamas ir dešimtoku, ir antros gimnazijos klasės mokiniu — pavyzdžiui, priėmimo kriterijų sąraše vartojama būtent antroji forma.
Kur mokyklos keitimas įrašytas į patį mokyklos tipą
Kadangi tipas apibrėžiamas per programas, jis kartu nurodo ir metus, kuriais mokykla vaiko nebemokys. Pradinė mokykla baigiasi po ketvirtos klasės. Progimnazija — po aštuntos. Pagrindinė mokykla — po dešimtos. Gimnazija, jei ji vykdo tik antrąją pagrindinio ugdymo dalį ir vidurinį ugdymą, mokinius priima po aštuntos klasės.
Todėl klausimas „kada vaikui reikės keisti mokyklą“ neturi vieno atsakymo visai šaliai. Vienoje savivaldybėje šeima jo klausia du kartus — baigiant ketvirtą ir baigiant aštuntą klasę. Kitoje — nė karto, nes įstatymas numato išimčių, kada gimnazija gali vykdyti ir pagrindinio, ir pradinio ugdymo programas: kai gyvenamojoje vietovėje kitų vidurinį ugdymą teikiančių mokyklų nėra, kai mokykla priskirta miesto pakraščio mokykloms ar yra pasienio ruože, kai ji nevalstybinė, skirta specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, vykdo specializuoto ugdymo krypties programas arba yra kadetų ugdymo mokykla. Tokiose mokyklose vaikas gali praleisti visus dvylika metų.
Praktinė išvada paprasta ir ji dažnai lieka nepadaryta: prieš planuojant bet kokį pasiruošimą verta pasitikrinti, kuriam tipui priklauso dabartinė vaiko mokykla ir kuriais metais joje baigiasi programa. Nuo to priklauso, ar apskritai bus perėjimas, ir jeigu bus — kada.
Priėmimas prasideda nuo adreso, o ne nuo pažymių
Švietimo įstatymo 29 straipsnis pradedamas nuo teisės: asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Tačiau jau trečiojoje dalyje ta teisė sudėliojama į eilę. Pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis toje mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje, o į kitą mokyklą vaikas gali būti priimtas tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų.
Šie du sakiniai ir yra visa priėmimo logika. Pirmiausia mokykla priima tuos, kurie gyvena jai priskirtoje teritorijoje. Tik po to, jeigu vietų dar lieka, svarstomi visi kiti. Pačią tvarką nustato savivaldybė, tačiau ne laisvai: ji privalo vadovautis švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintu priėmimo kriterijų sąrašu. Dabar galioja 2024 metų sausio 24 dienos įsakymu Nr. V-78 patvirtintas sąrašas, įsigaliojęs tų pačių metų spalio 1 dieną ir pakeitęs dvidešimt metų galiojusią ankstesnę tvarką.
Eilė teritorijos viduje ir atstumas, matuojamas pėsčiomis
Kai teritorijoje gyvenančių vaikų yra daugiau nei vietų, kriterijų sąrašas nurodo tikslią prioritetų seką. Pirmiausia priimami įvaikinti vaikai, globotiniai ir rūpintiniai. Paskui — didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Toliau eina vaikai, gyvenamąją vietą deklaravę savivaldybės suteiktame socialiniame būste, po jų — tie, kurių broliai ar seserys toje mokykloje jau mokosi, dar toliau — toje mokykloje dirbančių pedagoginių darbuotojų vaikai ir savivaldybės trūkstamų specialistų pritraukimo programos darbuotojų vaikai.
Septintasis kriterijus nustebina dažniausiai, nes jis matuoja ne faktą, o trukmę: pirmumas teikiamas ilgiausiai teritorijoje gyvenantiems ir gyvenamąją vietą deklaravusiems asmenims. Prieš kelis mėnesius deklaruota gyvenamoji vieta šioje eilėje atsiduria žemiau nei ta pati vieta, deklaruota nuo vaiko gimimo. O jeigu ir čia susilygina — jeigu keli vaikai teritorijoje registruoti tą pačią dieną, — sąrašas numato paskutinę taisyklę, kuri skamba beveik buitiškai: pirmumas suteikiamas tiems, kurie gyvena arčiausiai mokyklos einant pėsčiomis.
Į laisvas vietas kriterijai sumuojami — ir nė vienas jų nėra pažymys
Ties šia vieta priėmimo logika pasikeičia iš esmės, ir apie tai kalbama rečiausiai. Į laisvas vietas, likusias priėmus teritorijos vaikus, eilė sudaroma jau ne pagal prioritetų seką, o sumuojant kriterijus, kurie sąraše tiesiogiai vadinami lygiaverčiais. Tai reiškia, kad kiekvienas tinkantis kriterijus prideda vieną vienetą, ir eilėje aukščiau atsiduria tas, kuriam jų tinka daugiau.
Sumuojami devyni dalykai: vaikai, kuriuos augina vienas iš tėvų; vaikai su negalia arba tie, kurių bent vienas iš tėvų yra asmuo su negalia; dvynukai, trynukai ir kiti daugiavaisio gimimo vaikai; vaikai iš daugiavaikių šeimų; vaikai, kurių broliai ar seserys toje mokykloje jau mokosi; vaikai, kurie toje mokykloje jau mokėsi ir nori tęsti mokymąsi pagal aukštesnio lygmens programą; diplomatinio korpuso ir profesinės karo tarnybos karių vaikai; reemigrantų vaikai; toje mokykloje dirbančių pedagoginių darbuotojų vaikai. Susilyginus lemia tas pats atstumas pėsčiomis.
Verta perskaityti tą sąrašą dar kartą ir pastebėti, ko jame nėra. Jame nėra metinių pažymių, nėra patikrinimų rezultatų, nėra olimpiadų, nėra jokio mokymosi pasiekimo. Į paprastą bendrojo ugdymo mokyklą — o tokių yra dauguma — vaikas patenka pagal adresą ir šeimos aplinkybes. Jokia užduočių knyga, jokia papildoma pamoka ir joks bandomasis egzaminas šios eilės nepajudina nė per vieną vietą. Tai svarbu žinoti anksti, nes pasiruošimas, nukreiptas ten, kur jis nieko nekeičia, atima laiką iš to, kas iš tikrųjų padeda. Apie tai, ką iš tikrųjų matuoja mokykliniai vertinimai, rašėme atskirai — pasiekimų lygiai.
Nuo 2026-ųjų prašymas keliauja per vieną sistemą
Nuo 2026 metų sausio 1 dienos įsigaliojo Švietimo įstatymo nuostata, keičianti ne kriterijus, o patį procesą. Prašymų pateikimas, mokinių eilės sudarymas, priimtų mokinių sąrašų tvirtinimas, informacijos apie priėmimą teikimas ir kvietimas pasirašyti mokymo sutartį nuo šiol vykdomi centralizuotai, ministro nustatyta tvarka. Sistemą administruoja viešoji įstaiga „Mokausi Lietuvoje“.
Praktiškai tai atrodo taip: prašymai teikiami Centralizuotoje priėmimo į švietimo programas informacinėje sistemoje adresu mokausi.lt, prisijungus per Elektroninius valdžios vartus, o eilė sudaroma automatiškai pagal tuos pačius kriterijus. Ministerijos 2026 metų vasario 27 dienos pranešime nurodyta, kad pirmajame etape dalyvauja dvidešimt keturios savivaldybės, o prašymus jose galima teikti ne anksčiau kaip nuo 2026 metų kovo 2 dienos; tikslią datą kiekviena savivaldybė skelbia pati. Perėjimas vyksta etapais, todėl pirmas dalykas, kurį verta pasitikrinti, yra tai, ar konkreti savivaldybė jau prisijungusi, ar prašymas dar teikiamas ankstesniu būdu.
Kur teisė iš tikrųjų numato atranką
Atranka priėmimo kriterijų sąraše egzistuoja, tik ne ten, kur jos dažniausiai tikimasi. Ji numatyta ne apskritai „stipriose mokyklose“, o keliais aiškiai įvardytais atvejais.
- Mokyklos, įgyvendinančios atskirus savitos pedagoginės sistemos elementus, priima atrankos būdu iš visos savivaldybės teritorijos, atsižvelgdamos į motyvacijos mokytis įvertinimą pagal pateiktą motyvacinį prašymą. Vertinamas noras mokytis, o ne dalykinės žinios.
- Mokyklos, kurioms aptarnavimo teritorija nustatyta visa savivaldybės teritorija, priimdamos mokytis pagal pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį — tai yra į pirmą gimnazijos klasę — atsižvelgia į mokinio pageidavimą tęsti pradėtus dalykus bei modulius ir į jo mokymosi pasiekimus. Būtent šis punktas ir yra gimnazijų stojamųjų teisinis pagrindas.
- Į kadetų ugdymo gimnaziją priimama atrankos būdu pagal mokyklos savininko nustatytą tvarką.
- Į konservatoriją, menų ar dailės gimnaziją ir kitas specializuoto ugdymo krypties programas vykdančias mokyklas priimami muzikai, dailei ar atitinkamai krypčiai gabūs mokiniai, taip pat atrankos būdu.
- Stojant į sporto gimnaziją, be pačios atrankos, dar reikalinga sporto medicinos centro išvada, nacionalinės sporto šakos federacijos rekomendacija ir pasiekti meistriškumo pakopų rodikliai arba atitinkamas fizinio pajėgumo testų rezultatas.
- Nevalstybinės mokyklos priėmimo tvarką nusistato pačios — įstatymas joms palieka tai spręsti savininkui.
Ką kriterijų sąrašas vardija kalbėdamas apie pasiekimus
Antrasis iš ką tik išvardytų atvejų vertas atskiro žvilgsnio, nes būtent dėl jo kasmet ruošiamasi stojamiesiems. Sąrašas nurodo, į ką mokykla atsižvelgia: į metinius įvertinimus, atliktus projektinius darbus, mokinio sukauptą darbų aplanką ar kitus mokymosi pasiekimų vertinimus.
Žodžio „egzaminas“ tame punkte nėra. Stojamasis telpa į paskutinę frazę apie kitus mokymosi pasiekimų vertinimus ir į tai, kad visą tvarką nustato mokyklos savininko teises įgyvendinanti institucija. Iš to plaukia dvi praktinės išvados. Pirma, bendros valstybinės stojamųjų tvarkos nėra ir negali būti: kiekviena mokykla skelbia savo, ir jos gali skirtis dalykais, trukme, taškų skaičiumi ir net tuo, ar leidžiama įsinešti skaičiuotuvą. Antra, metiniai pažymiai daugeliu atvejų svarbūs ne mažiau nei pati užduotis, nes sąraše jie įvardyti pirmieji.
Kaip tai atrodo konkrečiose mokyklose, aprašėme atskirai: Vilniaus licėjaus stojamieji, Žirmūnų gimnazijos patikrinimas ir jėzuitų gimnazijų testas į penktą klasę. Bendrą vaizdą, kaip tokie patikrinimai veikia ir kaip prie jų prieinama, surinkome straipsnyje apie stojamuosius egzaminus į gimnaziją, o mokyklos pasirinkimo kriterijus — gimnazijos pasirinkimo apžvalgoje.
Ketvirtokas: riba tarp pradinio ir pagrindinio ugdymo
Pirmoji riba ateina po ketvirtos klasės. Jeigu vaikas mokosi pradinėje mokykloje, perėjimas privalomas — kitos programos ji tiesiog nevykdo. Jeigu mokykla yra progimnazija ar pagrindinė mokykla su pradinio ugdymo programa, perėjimo nėra, o kriterijų sąrašas dar ir suteikia pirmumą tiems, kurie toje pačioje mokykloje nori tęsti mokymąsi pagal aukštesnio lygmens programą.
Atranka į penktą klasę galima tik tada, kai renkamasi nevalstybinė mokykla, savitos pedagoginės sistemos mokykla arba tokia, kurios aptarnavimo teritorija yra visa savivaldybė. Tada verta pamatyti, kaip atrodo rimtesnė ketvirtoko užduotis. Paprasčiausia pradžia — 4 klasės matematikos užduotys, skirtos pasiruošti egzaminui į 5 klasę; jeigu norima pamatyti tikro stojamojo stilių, tam yra jėzuitų egzamino į 5 klasę stiliaus pavyzdys ir sunkesnis to paties egzamino variantas. Kai norisi ne užduočių, o plano, tam skirtas penkių pamokų pasiruošimas progimnazijų stojimui į 5 klasę.
Jeigu atrankos nebus, tos pačios užduotys vis tiek turi vertę, tik kitą: jos parodo, su kuo vaikas ateina į penktą klasę. Tam tinka 4 klasės žinių lygio rinkinukas arba metais ankstesnis 3 klasės rinkinukas, o trumpiems patikrinimams — Bortkevičiaus matematikos testai 4 klasei iš Bortkevičiaus knygų skyriaus. Ko konkrečiai mokosi ketvirtokas, surašėme straipsnyje apie matematiką 4 klasėje, o kas laukia iškart po ribos — penktos klasės adaptaciniame laikotarpyje.
Aštuntokas: vienintelė riba, kurioje užduočių lygis turi reikšmės
Antroji riba ateina po aštuntos klasės, kai baigiasi pagrindinio ugdymo programos pirmoji dalis. Progimnazijoje besimokančiam vaikui mokyklos keitimas čia yra neišvengiamas, o pagrindinėje mokykloje — pasirinkimas. Būtent šioje vietoje veikia tas kriterijų sąrašo punktas, kuriame minimi mokymosi pasiekimai, todėl tai vienintelis perėjimas, kuriame pasiruošimas gali pakeisti rezultatą.
Pradėti verta ne nuo sunkiausio. Parduotuvės stojamųjų egzaminų skyriuje devintos klasės bandomieji suskirstyti į tris sunkumo pakopas, ir jos yra leidinio, o ne mokyklos pakopos — su gimnazijos A ir B matematikos kursais bei su pasiekimų lygiais jos neturi nieko bendra. C lygio bandomasis pats save vadina pirmąja diagnostika: jis parodo, ar aštuntos klasės pagrindai tvirti. B lygio bandomasis jau atitinka stipresnių gimnazijų kartelę, o A lygio bandomojo pirmoji dalis skirta tiems, kurie taikosi į patį viršų. Kas ruošiasi nuosekliai, tam patogesnis visų šešių bandomųjų rinkinys su sprendimais.
Konkrečioms mokykloms parengti atskiri variantai: bandomasis į Žirmūnų gimnaziją ir aukštesnio sudėtingumo bandomasis į Vilniaus licėjų. O kadangi tikrinamas visas progimnazijos kursas, o ne vieni metai, prieš bandomuosius pravartu jį pakartoti temomis — tam skirti progimnazijos 5–8 klasių teminio kartojimo uždaviniai iš Mockaus knygų skyriaus. Kodėl aštuntoje klasėje progimnazijos kursas tankiausias, aiškinome straipsnyje apie matematiką 8 klasėje, o kaip iš bandomojo išspausti daugiausia naudos — bandomųjų egzaminų apžvalgoje. Jeigu kartojant paaiškėja, kad spragos gilesnės, nei atrodė, tolesnis žingsnis yra matematikos korepetitorius, dirbantis su konkrečiomis temomis, o ne su visu kursu iš eilės.
Dešimtokas: perėjimas, kurio dažnai net nereikia
Trečioji riba ateina po dešimtos klasės, baigus pagrindinio ugdymo programą, ir ji švelniausia iš visų trijų. Gimnazijoje besimokančiam mokiniui perėjimo apskritai nėra: kriterijų sąrašas nurodo, kad į vidurinio ugdymo programą pirmumo teise priimami tos pačios mokyklos antros gimnazijos klasės mokiniai, o po jų — tie, kurie turėjo teisę joje mokytis pagal pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį. Pagrindinę mokyklą baigusiam mokiniui perėjimas būtinas, tačiau mokyklos renkamasi iš deklaruotai gyvenamajai teritorijai priskirtų mokyklų — vėl pagal adresą.
Tai reiškia, kad dešimtoje klasėje svarbiausi skaičiai yra ne stojamojo taškai, o pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatas ir metiniai pažymiai, su kuriais mokinys ateina į trečią gimnazijos klasę. Kartojimui tinka PUPP užduočių pavyzdžiai pagal atnaujintą programą ir viso kurso 5–10 klasių teminio kartojimo uždaviniai su atsakymais; silpnesniems pagrindams skirtas 10 klasės pagrindų stiprinimo uždavinynas, o siekiantiems aukštesnio lygio — 10 klasės uždavinynas „siekiantiems daugiau“. Visa PUPP medžiaga surinkta PUPP matematikos skyriuje. Kaip prie patikrinimo prieinama nuosekliai, aprašėme PUPP pasiruošimo gide, o ką reikės pasirinkti iškart po jo — straipsnyje apie individualų ugdymo planą gimnazijoje.
Trumpai
Bendrojo ugdymo mokyklų tipai yra keturi — pradinė mokykla, progimnazija, pagrindinė mokykla ir gimnazija, — ir kiekvienas jų apibrėžiamas per vykdomas programas, o ne per pavadinimą. Todėl „licėjus“ nėra tipas, o mokyklos pavadinimas apie tipą nesako nieko: tipą lemia programos, o priėmimą — aptarnavimo teritorija.
Ribos, ties kuriomis gali tekti keisti mokyklą, yra trys: po ketvirtos, po aštuntos ir po dešimtos klasės. Į paprastą bendrojo ugdymo mokyklą priimama pagal adresą ir šeimos aplinkybes, o eilėje į laisvas vietas sumuojami devyni lygiaverčiai kriterijai, tarp kurių nėra nė vieno mokymosi rezultato. Atranka teisėje numatyta tik keliais atvejais, ir mokinio pasiruošimui iš tikrųjų svarbus vienas jų: priėmimas į pirmą gimnazijos klasę tose mokyklose, kurių aptarnavimo teritorija yra visa savivaldybė. Ten į skalę įeina metiniai įvertinimai, projektiniai darbai, darbų aplankas ir mokyklos pasirinktas patikrinimas — būtent tam skirti stojamųjų egzaminų bandomieji variantai. Visais kitais atvejais tvirtus pagrindus verta stiprinti dėl paties mokymosi, o ne dėl vietos eilėje; čia padeda korepetitorius, dirbantis su tuo, kas iš tikrųjų stringa.
