Ketvirtokas rašo pasaką, kurioje lapė kalbasi su varna, ir netrukus ateina su klausimu: kur čia rašomas brūkšnys, o kur kablelis? Tėvai paprastai atsako taip, kaip mokėsi patys, bet jei mokyklą baigė iki 2006 metų, viena jų išmokta taisyklė jau nebegalioja. Šiame straipsnyje rasite pagrindines tiesioginės kalbos skyrybos schemas su pavyzdžiais, dialogo ir citatų taisykles, paaiškinimą, kaip tiesioginę kalbą paversti netiesiogine, ir patarimą, kaip kompiuteriu ar telefonu parašyti lietuviškas kabutes. Viskas pateikiama pagal dabar galiojančias Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Lietuvių kalbos skyrybos taisykles.
Kas yra tiesioginė kalba ir kuo ji skiriasi nuo netiesioginės
Tiesioginė kalba – tai kito žmogaus ar veikėjo žodžiai, perteikti pažodžiui, tokie, kokie buvo ištarti ar pagalvoti. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje ji apibūdinama trumpai – „pažodžiui pakartota kieno nors kalba“. Šalia jos dažniausiai būna autoriaus žodžiai, kurie nurodo, kas ir kaip kalbėjo: tarė mama, paklausė mokytoja, sušuko brolis. Visa tiesioginės kalbos skyryba atsiranda būtent dėl šios poros, nes ženklai turi parodyti, kur baigiasi autoriaus žodžiai ir prasideda svetimi.
Vaikui skirtumą lengviausia paaiškinti pasitelkus papūgą. Papūga pakartoja tiksliai tai, ką išgirdo, ir nepakeičia nė žodžio. Tokia ir yra tiesioginė kalba. Netiesioginė kalba yra perpasakojimas: tą pačią mintį perteikiame savais žodžiais, todėl keičiasi asmuo ir sakinio sandara. Palyginkite du sakinius:
Mama pasakė: „Grįšiu septintą.“
Mama pasakė, kad grįš septintą.
Abiejuose sakiniuose perduodama ta pati žinia, bet tik pirmajame skamba pačios mamos žodžiai, todėl tik jam reikia dvitaškio ir kabučių. Antrasis yra įprastas sudėtinis sakinys su kableliu prieš jungtuką „kad“.
Rašte tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis, ir pasirinkimas čia nėra skonio reikalas. Brūkšniais rašomas gyvas pokalbis, kurį skaitytojas tarsi girdi čia ir dabar. Kabutėmis paprastai perteikiami žodžiai, kurie pasakojime perpasakojami ar prisimenami, taip pat veikėjo mintys. Profesorius Albinas Drukteinis leidinyje „Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai“, kuriam pritarė VLKK, išskiria ir trečią atmainą – menamąją tiesioginę kalbą, kuria rašytojas veikėjo žodžius ar mintis įpina į pasakojimą be tiesioginei kalbai būdingų ženklų. Ją dažnai sutiksite romanuose, o mokyklinėms užduotims pakanka pirmųjų dviejų būdų.
Trumpai tariant, pagrindinės taisyklės yra trys. Dialogas rašomas brūkšniais: kiekviena replika pradedama nauja eilute. Kai tiesioginė kalba rašoma kabutėse, taškas, klaustukas ir šauktukas rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po jų. Po tiesioginės kalbos einantys autoriaus žodžiai, jei jie tęsia sakinį, pradedami mažąja raide net po klaustuko ar šauktuko. Visa kita – šių trijų taisyklių variantai.
Kurioje klasėje mokomasi tiesioginės kalbos
Tiesioginė kalba nėra vienos pamokos tema. Dabartinėje lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje ji grįžta kelis kartus ir kaskart tampa šiek tiek sudėtingesnė. Pirmiausia vaikas mokosi ją išgirsti. Pirmoje ir antroje klasėse gebėjimas skaitant balsu tinkamai intonuoti tiesioginę kalbą numatytas aukštesniojo pasiekimų lygio aprašuose, o trečioje ir ketvirtoje klasėse tai jau pagrindinio lygio reikalavimas. Rašyti tiesioginę kalbą pradedama trečioje klasėje, ir programoje aiškiai nurodyta, kokia tvarka.
| Klasė | Ko mokomasi pagal bendrąją programą |
|---|---|
| 1–2 klasės | Skaitant balsu tinkamai intonuoti sakinius (pagal skyrybos ženklus) ir tiesioginę kalbą – taip aprašytas aukštesnysis pasiekimų lygis |
| 3 klasė | Pagal pavyzdį užrašyti veikėjų pokalbius, kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius arba po jų |
| 4 klasė | Pagal pavyzdį užrašyti veikėjų pokalbius, kai autoriaus žodžiai įsiterpia į tiesioginę kalbą |
| 5 klasė | Kartojami būdingiausi skyrybos atvejai, mokomasi atpasakojant tiesioginę kalbą keisti netiesiogine |
| 6 klasė | Mokomasi į pasakojimą tinkamai įterpti tiesioginę kalbą |
| 10 (II gimnazijos) klasė | Kartojama tiesioginė ir netiesioginė kalba, mokomasi tiesioginės kalbos skyrybos brūkšniais ir kabutėmis bei citatų skyrybos |
| III–IV gimnazijos klasės | Mokomasi tikslingai vartoti citatas, perfrazuoti ir sieti citatą su savo tekstu |
Verta atkreipti dėmesį į žodžius „pagal pavyzdį“. Trečiokas dar neprivalo mokėti taisyklės atmintinai: jis mokosi sudėlioti ženklus pagal pateiktą pavyzdį, todėl namuose geriau padėti jam pavyzdį surasti, nei versti kartoti apibrėžimą. Iš lentelės matyti ir tai, kaip tema plečiasi. Pradinėse klasėse dirbama su pokalbiais, 5 ir 6 klasėse – su pasakojimu, o tiesioginės kalbos skyrybą kabutėmis programa atskirai įvardija tik dešimtoje klasėje, prieš pat pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą.
Dialogas: tiesioginė kalba su brūkšniu
Dialogo taisyklės paprastos: kiekviena replika pradedama nauja eilute, prieš ją rašomas brūkšnys, o pati tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide. Jei prieš repliką yra ją įvedantys autoriaus žodžiai, pavyzdžiui, tėtis paklausė, po jų dedamas dvitaškis, bet replika vis tiek keliama į naują eilutę. Taip nustatyta VLKK skyrybos taisyklių 15.1–15.3 punktuose.
Vakare tėtis paklausė:
– Ar jau sudėjai daiktus į kuprinę?
– Dar ne, – atsakė Ugnė. – Nerandu penalo.
– Jis virtuvėje, ant palangės.
Šiame trumpame pokalbyje yra beveik viskas, ko reikia ketvirtokui. Pirmoji replika eina po autoriaus žodžių, todėl po žodžio „paklausė“ rašomas dvitaškis. Antrojoje autoriaus žodžiai įsiterpia tarp dviejų sakinių. Trečioji neturi jokių autoriaus žodžių, ir tai visiškai taisyklinga, kai iš konteksto aišku, kas kalba. Kabučių dialoge nereikia. VLKK specialistė Aistė Pangonytė, 2008 m. seminare leidyklų redaktoriams pristatydama skyrybos naujoves, priminė, kad lietuvių rašto kalboje dialogas paprastai skiriamas nauja eilute ir brūkšniu, o ne kabutėmis.
Dialoge rašomas brūkšnys (–), o ne trumpasis brūkšnelis (-). Brūkšnys yra ilgesnis ir skyryboje rašomas su tarpais iš abiejų pusių, todėl replikos pradžioje po jo paliekamas tarpas. Brūkšnelis rašomas be tarpų, pavyzdžiui, dvigubose pavardėse. Kaip brūkšnį surinkti klaviatūra, paaiškinsime toliau.
Tiesioginės kalbos schemos: kur brūkšnys, kablelis ir mažoji raidė
Kad nereikėtų kiekvieno sakinio aiškintis iš naujo, taisykles patogu užsirašyti schemomis. Jose A reiškia autoriaus žodžius, T – tiesioginę kalbą. Didžioji raidė rodo, kad ta dalis prasideda didžiąja raide, mažoji – kad mažąja. Lentelėje pateiktos dialogo schemos. Kabutėmis skiriamai tiesioginei kalbai tinka tos pačios schemos, tik ji rašoma toje pačioje eilutėje, pradžioje vietoj brūkšnio rašomos atidaromosios kabutės, o kablelis – po uždaromųjų kabučių (apie tai – kitame skyriuje).
| Kur autoriaus žodžiai | Schema | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Prieš tiesioginę kalbą | A: – T. |
Brolis sušuko: – Sninga! |
| Po tiesioginės kalbos | – T, – a. | – Einu į parduotuvę, – pasakė mama. |
| Po klausimo ar šauksmo | – T? – a. – T! – a. |
– Kada grįši? – paklausė sesuo. |
| Įsiterpę, sakinys tęsiasi | – T, – a, – t. | – Jei rytoj lis, – pasakė tėtis, – į žygį neisime. |
| Įsiterpę, prasideda naujas sakinys | – T, – a. – T. | – Rytoj lis, – pasakė tėtis. – Pasiimkite skėčius. |
| Įsiterpę, baigiasi dvitaškiu (pvz., „ir pridūrė:“), toliau – naujas sakinys | – T, – a: – T. | – Gerai, – sutiko mama ir pridūrė: – Tik grįžk iki aštuntos. |
Ypač atidžiai verta tikrinti dvi vietas. Pirmoji – autoriaus žodžiai po klaustuko ar šauktuko. Kadangi po šių ženklų paprastai prasideda naujas sakinys, vaikai linkę autoriaus žodžius pradėti didžiąja raide. Čia autoriaus žodžiai tęsia tą patį sakinį, todėl rašomi mažąja raide, o kablelis po klaustuko, šauktuko ar daugtaškio nebededamas. Antroji vieta – įsiterpę autoriaus žodžiai. Čia viską lemia, ar tiesioginė kalba po jų tęsia tą patį sakinį, ar pradeda naują. Paprastas patikrinimas – mintyse išbraukti autoriaus žodžius. Jei lieka vienas sakinys, kaip „Jei rytoj lis, į žygį neisime“, po autoriaus žodžių rašomas kablelis ir tiesioginė kalba tęsiama mažąja raide. Jei lieka du sakiniai, kaip „Rytoj lis“ ir „Pasiimkite skėčius“, rašomas taškas, o tiesioginė kalba toliau pradedama didžiąja raide.
Galiojančiose 2019 m. taisyklėse atsirado dar viena galimybė, kuri praverčia vyresniems mokiniams. Jei autoriaus žodžiai nepratęsia tiesioginės kalbos, o pasakoja apie kitą veiksmą, po tiesioginės kalbos galima rašyti tašką (ar kitą sakinio galo ženklą) ir autoriaus žodžius pradėti didžiąja raide:
– Pamiršau raktus. – Tomas apsisuko ir nubėgo atgal į laiptinę.
Taisykles komentavęs prof. A. Drukteinis pažymėjo, kad tai retesni atvejai. Mokyklinėse užduotyse beveik visada tinka pagrindinė schema su kableliu ir mažąja raide.
Tiesioginė kalba kabutėse: kur rašomas taškas, o kur kablelis
Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba rašoma toje pačioje eilutėje kaip ir autoriaus žodžiai. Jei autoriaus žodžiai eina pirmi, po jų dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama atidaromosiomis kabutėmis ir didžiąja raide. Sakinio galo ženklas – taškas, klaustukas, šauktukas ar daugtaškis – rašomas prieš uždaromąsias kabutes, o po kabučių taškas nebededamas. Tai nustato skyrybos taisyklių 14.2 punktas.
Mokytoja priminė: „Rytoj rašysime diktantą.“
Sesuo paklausė: „Ar rytoj eisime į baseiną?“
Kai tiesioginė kalba eina pirma, taškas jos pabaigoje nerašomas, o vietoj jo po uždaromųjų kabučių dedamas kablelis. Klaustukas, šauktukas ir daugtaškis lieka prieš kabutes, o kablelio po jų nereikia. Toliau eina brūkšnys ir autoriaus žodžiai mažąja raide. Įsiterpę autoriaus žodžiai skiriami taip pat kaip dialoge, tik kabutės atidaromos visos tiesioginės kalbos pradžioje ir uždaromos jos pabaigoje, o ne kiekvienai daliai atskirai.
„Rytoj rašysime diktantą“, – priminė mokytoja.
„Ar rytoj eisime į baseiną?“ – paklausė sesuo.
„Jei suspėsime, – pasakė mama, – užsuksime ir pas močiutę.“
Kodėl anksčiau taškas buvo rašomas po kabučių
Jei mokyklą baigėte iki 2006 metų, taškas prieš uždaromąsias kabutes jums gali atrodyti klaidingas. Atmintis jūsų neapgauna. Jau minėtame VLKK specialistės pristatyme rašoma, kad anksčiau pagal skyrybos taisykles buvo skiriama nevienodai: kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos taškas buvo dedamas po uždaromųjų kabučių, o citatos sakinio – prieš jas. Šį skirtumą panaikino 2006 m. rugsėjo 28 d. VLKK nutarimu patvirtintos Privalomosios skyrybos taisyklės. Jų 11.2 punktas nustatė, kad sakinio galo ženklai kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos ir citatos sakinio pabaigoje rašomi prieš uždaromąsias kabutes. Dabar galiojančiose taisyklėse, patvirtintose 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178), ši nuostata išliko nepakeista (14.2 punktas).
| Laikotarpis | Kaip rašoma |
|---|---|
| Iki 2006 m. | Mama tarė: „Laikas miegoti“. |
| Nuo 2006 m. iki dabar | Mama tarė: „Laikas miegoti.“ |
Praktinė išvada paprasta: jei po dvitaškio einanti tiesioginė kalba ar citata baigia sakinį, netaisykite taško, parašyto prieš uždaromąsias kabutes. Jei abejojate dėl kito atvejo, galiojančias taisykles visada rasite VLKK svetainėje. Tiesa, viena išimtis išliko – ją aptarsime citatų skyriuje.
Kai kabutėse perpasakojamas visas pokalbis
Kartais pokalbį norisi perpasakoti nekeliant kiekvienos replikos į naują eilutę, pavyzdžiui, laiške ar rašinyje. Tada kiekvieno veikėjo žodžiai rašomi kabutėse, o tarp skirtingų veikėjų replikų dedamas brūkšnys. Tai numato skyrybos taisyklių 15.5 punktas:
Prie kasos pardavėja paklausė: „Ar turite nuolaidų kortelę?“ – „Ne, bet galiu užsiregistruoti“, – atsakė tėtis.
Toks būdas taupo vietą, bet ilgam pokalbiui netinka. Kai replikų daugiau nei kelios, tekstą skaityti lengviau, jei jos surašytos atskiromis eilutėmis su brūkšniais.
Citatos: kada taškas vis dėlto rašomas po kabučių
Citata yra artima tiesioginės kalbos giminaitė: ji pažodžiui perteikia kito asmens pasakytus ar parašytus žodžius ir taip pat skiriama kabutėmis. Enciklopedijoje citatos ir vadinamos tam tikra tiesioginės kalbos atmaina. Gimnazistams jos ypač svarbios, nes rašinyje teiginiai grindžiami kūrinių pavyzdžiais. Citatą į tekstą galima įterpti dviem būdais, ir kiekvienam galioja kitokia skyryba.
Pirmasis būdas – citata kaip atskiras sakinys po autoriaus žodžių. Tada rašomas dvitaškis, citata pradedama didžiąja raide, o taškas, kaip ir tiesioginėje kalboje, rašomas prieš uždaromąsias kabutes (14.2 ir 16.1.1 punktai). Antrasis būdas – citata tampa jūsų sakinio dalimi. Tokia citata paprastai pradedama mažąja raide, dvitaškio prieš ją nėra, o sakinio pabaigos taškas rašomas po uždaromųjų kabučių, nes jis baigia ne citatą, o jūsų sakinį (16.3 punktas). Būtent į šią išimtį atkreipė dėmesį ir minėta VLKK specialistė, pristatydama 2006 m. naujoves.
Enciklopedijoje rašoma: „Rašte tiesioginė kalba nuo paties kalbėtojo teksto skiriama brūkšniais arba kabutėmis.“
Skyrybos taisyklėse nurodyta, kad tokia citata „rašoma toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide“.
Cituojant eilėraštį ar poemą vientisu tekstu, eilučių ribos žymimos pasviruoju brūkšniu, o posmų – dviem (16.2 punktas). Praleista citatos vieta žymima daugtaškiu laužtiniuose arba kampiniuose skliaustuose: [...] arba <...>. Taip atrodo dviejų eilučių citata:
K. Donelaičio „Metai“ prasideda pavasario vaizdu: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.“
Kaip tiesioginę kalbą pakeisti netiesiogine
Penktoje klasėje mokomasi atpasakojant tiesioginę kalbą keisti netiesiogine, o vėliau to prireikia kiekviename atpasakojime ir rašinyje. Keičiant dingsta kabutės, brūkšniai ir dvitaškis, o sakinys tampa sudėtiniu: svetimi žodžiai prijungiami jungtuku „kad“, žodžiu „ar“ arba klausiamuoju žodžiu, ir prieš juos rašomas kablelis. Enciklopedijoje nurodomi ir kiti pokyčiai: pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai bei veiksmažodžių formos pereina į trečiąjį asmenį, o liepiamoji nuosaka – į tariamąją. Vis dėlto asmuo visada priklauso nuo to, kas pasakoja: jei klausimą perpasakoja tas, kurio buvo klausta, „tu“ virsta „aš“. Lentelėje matyti, kaip tai atrodo praktiškai.
| Tiesioginė kalba | Netiesioginė kalba | Kas pasikeitė |
|---|---|---|
| Jonas pasakė: „Rytoj aš neateisiu.“ | Jonas pasakė, kad rytoj neateis. | Atsirado jungtukas „kad“, pirmasis asmuo virto trečiuoju |
| Mokytoja paklausė Tomo: „Kur tavo sąsiuvinis?“ | Mokytoja paklausė Tomo, kur jo sąsiuvinis. | Klausiamasis žodis liko, „tavo“ virto „jo“, vietoj klaustuko – taškas |
| Mama manęs paklausė: „Ar tu pavalgei?“ | Mama manęs paklausė, ar pavalgiau. | Pasakoja tas, kurio klausė mama, todėl antrasis asmuo virto pirmuoju |
| Treneris liepė žaidėjams: „Bėkite dar vieną ratą!“ | Treneris liepė žaidėjams, kad bėgtų dar vieną ratą. | Liepiamoji nuosaka virto tariamąja; galima ir trumpiau: „liepė bėgti“ |
Lietuvių kalboje, kitaip nei anglų, laikų derinti nereikia. Jei Jonas sakė „sergu“, perpasakojame „sakė, kad serga“, o būsimasis laikas lieka būsimuoju. Netiesioginę kalbą galima reikšti ir veikiamaisiais dalyviais. Enciklopedijoje pateikiamas pavyzdys „Tėvas sakėsi netrukus grįšiąs“ – tai knyginė raiška, kuria gimnazistas gali paįvairinti rašinį. Atkreipkite dėmesį ir į sakinio pabaigą. Perpasakotas klausimas baigiamas tašku, ne klaustuku, nes visas sakinys jau yra pranešimas, o ne klausimas. Kaip kableliai rašomi sudėtiniuose sakiniuose, plačiau aptarėme straipsnyje apie tai, kaip dėti kablelius.
Vaikams, kurie daug skaito angliškai, verta parodyti ir skyrybos skirtumą. Angliškame tekste kablelis rašomas kabučių viduje, o brūkšnio prieš autoriaus žodžius nėra:
“I’m tired,” she said.
„Esu pavargusi“, – pasakė ji.
Kas kasdien mato angliškąjį variantą, tas jį lengvai perkelia ir į lietuvių kalbos rašinį. Apie tai, kada per anglų kalbos pamokas mokomasi netiesioginės kalbos su skirtingais laikais, rašome straipsnyje apie anglų kalbos laikus.
Lietuviškos kabutės ir brūkšnys klaviatūroje
Lietuviškos kabutės skiriasi nuo angliškų. Skyrybos taisyklėse nurodytos atidaromosios kabutės („), kurios rašomos apačioje ir primena du kablelius, ir uždaromosios kabutės (“), kurios rašomos viršuje. Tiesios kabutės ("), kurias klaviatūra parašo savaime, ir prancūziškos (« ») į taisyklėse pateiktą skyrybos ženklų sąrašą nepatenka.
„Windows“ kompiuteryje laikykite nuspaudę Alt klavišą ir dešiniajame skaitmenų bloke surinkite 0132 – atsiras atidaromosios kabutės, surinkę 0147 gausite uždaromąsias. Brūkšnys renkamas taip pat, tik su kodu 0150. Šiuos kodus nurodo ir Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos rašybos atmintinė. Nešiojamajame kompiuteryje be skaitmenų bloko paprasčiau ženklą įterpti iš teksto rengyklės simbolių lentelės. „Mac“ kompiuteryje su angliškuoju (U.S.) klaviatūros išdėstymu atidaromosios kabutės gaunamos paspaudus Option + Shift + W, uždaromosios – Option + [, o brūkšnys – Option ir minuso klavišą. Telefone pakanka ilgiau palaikyti kabučių klavišą: atsiras sąrašas, iš kurio galima pasirinkti lietuviškas kabutes.
Tipinės klaidos ir kaip jas ištaisyti
Lentelėje surinktos tipinės klaidos, kurias verta žinoti tikrinant vaiko darbą. Kai kurios jų kyla ne iš nežinojimo, o iš įpročio: akis pripratusi prie angliškos skyrybos, pirštai – prie klaviatūros kabučių, o po klaustuko taip ir norisi pradėti naują sakinį.
| Neteisingai | Teisingai | Kodėl |
|---|---|---|
| „Laikas miegoti.“, – tarė mama. | „Laikas miegoti“, – tarė mama. | Prieš autoriaus žodžius taškas nerašomas, vietoj jo po kabučių dedamas kablelis |
| Mama tarė: „Laikas miegoti“. | Mama tarė: „Laikas miegoti.“ | Taškas rašomas prieš uždaromąsias kabutes – taip nustatyta nuo 2006 m. |
| – Kada grįši? – Paklausė sesuo. | – Kada grįši? – paklausė sesuo. | Autoriaus žodžiai tęsia sakinį, todėl rašomi mažąja raide |
| – Kada grįši?, – paklausė sesuo. | – Kada grįši? – paklausė sesuo. | Po klaustuko kablelis nerašomas |
| – Rytoj lis, – pasakė tėtis, – Pasiimkite skėčius. | – Rytoj lis, – pasakė tėtis. – Pasiimkite skėčius. | Po autoriaus žodžių prasideda naujas sakinys, todėl rašomas taškas |
| Mama paklausė, ar pavalgiau? | Mama paklausė, ar pavalgiau. | Perpasakotas klausimas baigiamas tašku |
| "Laikas miegoti" - tarė mama. | „Laikas miegoti“, – tarė mama. | Netinkamos kabutės, trūksta kablelio, vietoj brūkšnio parašytas brūkšnelis |
Kaip tai vertinama per PUPP ir brandos egzaminą
Dešimtokams tiesioginės kalbos ir citatų skyryba jau nėra vien pratybų tema. Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rašymo užduotis vertinama 30 taškų, iš jų 12 skiriama raštingumui, tai yra gramatikai, žodynui, rašybai ir skyrybai. Pagal Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus 2025 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. VK-316 patvirtintus vertinimo kriterijus visi 12 taškų skiriami, kai tekste yra ne daugiau kaip viena klaida, o toliau kas dvi klaidos atima po tašką. Klaidos skaičiuojamos tik 200 žodžių apimties teksto dalyje. Viena kriterijų pastaba tiesiogiai susijusi su šia tema: ta pati citatos skyrybos klaida, pakartota kelis kartus, laikoma viena klaida.
Kodėl tai svarbu? PUPP rašinyje teiginiai pagrindžiami literatūros ir kultūros pavyzdžiais, todėl jame dažnai cituojama. Skirtingos skyrybos klaidos skaičiuojamos atskirai, o jau dvi klaidos vertinamoje 200 žodžių dalyje atima tašką. Mokinys, įpratęs taško vietą rinktis pagal nuojautą, rizikuoja netekti taško net tada, kai turinys puikus. Daugiau apie šių mokslo metų dešimtokų patikrinimą rasite straipsnyje apie PUPP vertinimą 2027 m., o apie pasirengimą lietuvių kalbos patikrinimui – lietuvių kalbos PUPP gide.
Brandos egzamino rašinyje dažnai cituojami grožiniai kūriniai, todėl citavimo taisyklės praverčia dar labiau. Bendrojoje programoje III–IV gimnazijos klasėms numatyta mokytis tikslingai vartoti citatas ir sieti jas su tekstu. Trumpą citatą patogu įpinti į savo sakinį ir pradėti mažąja raide, o ilgesnę – pateikti po dvitaškio kaip atskirą sakinį. Apie rašinio sandarą plačiau rašėme straipsnyje apie tai, kaip parašyti samprotaujamąjį rašinį, o apie patį egzaminą – lietuvių kalbos VBE gide.
Kaip padėti vaikui namuose
Tiesioginės kalbos skyryba įsitvirtina ne kalant taisykles, o daug kartų matant ir rašant. Trečiokui ar ketvirtokui vienas naudingiausių pratimų – nurašyti trumpą dialogą iš mėgstamos knygos ir palyginti su originalu. Vaikas pats pamato, kur rašomi brūkšniai ir kodėl autoriaus žodžiai prasideda mažąja raide. Skaitymas balsu padeda labiau, nei atrodo. Kai vaikas skirtingai intonuoja veikėjo ir autoriaus žodžius, jis išgirsta tą pačią ribą, kurią vėliau turės pažymėti ženklais. Ne veltui programoje intonavimas numatytas anksčiau nei rašymas.
Vyresniam mokiniui tinka žaidimas su schemomis. Parašykite vieną sakinį, pavyzdžiui, „Rytoj lis, todėl pasiimkite skėčius“, ir paprašykite vaiką jį perrašyti visais būdais: su autoriaus žodžiais prieš tiesioginę kalbą, po jos ir per vidurį, dialogu ir kabutėmis, o galiausiai netiesiogine kalba. Kelios minutės tokio pratimo parodo, kurios schemos vaikas dar nejaučia. Gimnazistui verta peržiūrėti savo ankstesnius rašinius, surasti visas citatas ir patikrinti, ar jos įpintos į sakinį, ar eina po dvitaškio, ir ar taškas parašytas ten, kur reikia.
Jei klaidos kartojasi, o namų pratimai nebepadeda, verta pasitarti su mokytoju arba kreiptis į lietuvių kalbos korepetitorių, kuris dirba su paties vaiko tekstais ir jo klaidomis. Pradinukui panašiai gali padėti pradinių klasių korepetitorius. Kitas skyrybos ir rašybos temas aptarėme straipsniuose apie tai, kada žodžiai rašomi kartu, o kada atskirai, ir apie diktantus 2–4 klasėms, kur rasite ir diktantą su tiesiogine kalba.
